Esu dėkinga gyvenimui, kad išmokė būti stipria

Justina Masiukaitė-Paulionkienė
Su trimis šeimos vyrais Justina jaučiasi saugi ir be galo laiminga.

Širvintiškė Justina Masiukaitė-Paulionkienė prieš aštuonerius metus, kaip ir dauguma lietuvių, emigravo į užsienį. Kadangi dažnai tekdavo lankyti vyrą, kuris dirbo Airijoje – šeima priėmė sprendimą įsikurti Kilkenny miestelyje. Moteris neišsižada Lietuvos ir labai myli savo šalies kultūrą, net ir svetur puoselėja tradicijas, tačiau kol kas visi ateities planai susiję su gyvenimu Anglijoje. Kaip jau pastebėjote, šiuo metu šeima gyvena kitoje valstybėje. Tad kodėl teko pakeisti šalį, kaip sekėsi įsikurti užsienyje, kokius darbus išbandė Justina? – apie tai ir dar daugiau skaitykite interviu, kuriuo širvintiškė mielai sutiko pasidalinti su gimtojo krašto žmonėmis.

Justina Masiukaitė-Paulionkienė į užsienį išvyko vos tik baigusi studijas

-Justina, kada ir dėl kokių priežasčių nusprendei išvykti į Airiją?

-Pirmiausia į Airiją dirbti išvyko mano vyras. Tuo laiku aš dar studijavau Mykolo Romerio universitete ir tik tarp sesijų skrisdavau su sūnumi jo aplankyti. Vos tik baigiau studijas – išskridau pas vyrą. Vaikai mokyklą Airijoje pradeda lankyti nuo 4 metukų. Mūsų berniukas tuo metu buvo kaip tik šio amžiaus, tad teko apsispręsti, ar liekame Airijoje ir jis pradeda lankyti mokyklą, ar grįžtame visi į Lietuvą. Kadangi šioje šalyje mokyklos lankymas yra vienas iš svarbiausių reikalavimų, tai didžiulis noras būti kartu su šeima ir griežtos mokyklos taisyklės turėjo įtakos mūsų apsisprendimui pasilikti.

-Kokia buvo pradžia? Kaip sekėsi įsitvirtinti?

Kol lankydavau vyrą atostogų metu, teko pagyventi įvairiuose Airijos miesteliuose, tačiau nė vienas jų nesukėlė man didelio susižavėjimo ir nemaniau, kad tai gali būti ta šalis, kurioje norėčiau gyventi. Kai atvykau baigusi universitetą – vyras gyveno Kilkenny miestelyje. Tai buvo turistinė, turinti gražią senovės istoriją vieta, kurią iš karto įsimylėjau. Kilkenny puošia didelė istorinė pilis su tobulai prižiūrėtu parku. Miestelio gatvės nuolatos pilnos užsienio turistų.

Mane žavėjo, kad einant gatve kiekvienas sutiktas žmogus vienas kitam šypsosi ir sveikinasi. Beje, Kilkenny buvo pripažintas pačiu draugiškiausiu Airijos miesteliu. Tad šioje vietoje norėjau pasilikti.

Svarbiausia buvo surasti vaikui mokyklą, kurią radome šalia namų. Kiek sudėtingiau su vieta, kur vaikas bus po mokyklos, jog galėčiau dirbti pilną darbo dieną, bet pasisekė sutarti su privačiu vaikų popamokinės veiklos priežiūros centru.

Airijoje dirbo ir kambarine, ir bare…

-Kokius darbus teko dirbti Airijoje?

-Pirmąjį darbą susiradau labai greitai. Tai buvo viešbučio kambarinės darbas dideliame viešbutyje, kuris įsikūręs pačiame Kilkenny miestelio centre. Žinoma, valandinis darbo užmokestis buvo mažesnis už sūnaus privataus darželio valandos įkainį, bet noras dirbti skatino eiti pirmyn. Po 3 mėnesių mane pastebėjo viešbučio generalinis vadovas, kuris pasiūlė darbą bare. Kadangi nenorėjau atsisakyti pasiūlymo, tai iki pietų tvarkydavau viešbučio kambarius, o po pietų dirbdavau bare ir papildomai tvarkiau svečių namus. Taip dirbau porą mėnesių, kol pasirinkau tik darbą bare. Būtent ten pastebėjau, kad mano anglų žinios nėra itin stiprios, bet nepabijojau, drąsiai ėjau priimti užsakymų, visada su šypsena ir labai greitai tobulinau anglų kalbos įgūdžius. Po metų pakėlė atlyginimą ir turėjau galimybę pasirinkti sau tinkamas ir palankias darbo sąlygas.

Airiai labai vertina atvirutes

-Kaip sekėsi adaptuotis naujoje šalyje? Kas sužavėjo, gal, buvo dalykų, kurie erzino? Kokie ryškiausi airių kultūros bei tradicijų išskirtinumai?

-Adaptavausi gan lengvai, nes, kaip ir minėjau, man labai patiko miestelis.

Baras Airijoje yra pagrindinė vieta, kurioje renkasi žmonės. Jie ypatingai puošiasi Helovino ir Kalėdų metu. Savaitgaliais galima išgirsti airių tradicinę muziką, kurią grodavo vietinės grupės, taip pat pamatyti jų tradicinius šokius.

Vienas iš įdomesnių pastebėjimų, kad airiai labai vertina atvirutes. Jų rasi daug ir visomis progomis. Atvirutė šioje šalyje yra svarbiau už dovaną.

Buvo keista ir sunku priprasti, jog gėlių puokštėje privalo būti lyginis gėlių žiedų skaičius.

Kiekvienas sekmadienis Airijoje ypatingas. Restoranuose, baruose yra sudaromas specialus valgiaraštis, kur tik sekmadieniais ar Kalėdų dienomis valgomas jų tradicinis patiekalas „Roast dinner“.

Airiai turi įdomų sportinį žaidimą „Hurling“. Kilkenny gyventojai svarbių varžybų dieną puošiasi savo komandos drabužių spalvomis, o mokiniai tokią aprangą renkasi vietoj mokyklinių uniformų.

Žavėjo tai, kad pagyvenę žmonės nuolatos pasipuošę, pasitempę ir turi daug įvairios veiklos: dalyvauja renginiuose, vaikšto į sporto klubus, lankosi baruose ir pan.

Justina Masiukaitė-Paulionkienė Širvintose.
Vizitas Širvintose. Justina visada svajojo pakrikštyti jaunesnįjį sūnų Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje.
Širvintiškė užsiima vakarėlių organizavimu, pobūvių salių dekoravimu ir teikia moterims stilistės paslaugas.
Justina Masiukaitė-Paulionkienė Paryžiuje.
Šeimos laisvalaikis Paryžiuje. Justina berniukų aprangą visuomet derina su savo pasirinktu drabužių stiliumi.

Pastebėjo mados organizatoriai

-Teko matyti tavo fotografijas ir straipsnį apie tave Airijos miestelio, kuriame gyvenote, vietiniame laikraštyje. Gal gali apie tai papasakoti plačiau? Dėl ko buvai pastebėta?

-Kilkenny nors ir nedidelis miestelis, tačiau jame vyksta labai daug renginių ir vieni populiariausių – mados.

Airiai renkasi laisvą aprangos stilių, bet aš laikiausi lietuvaičių standarto, kad mergina turi būti pasitempusi, visada stilingai apsirengusi ir su makiažu. Toks mano įvaizdis atkreipė vietinio laikraščio fotografo dėmesį. Pirmoji nuotrauka buvo užfiksuota parke, kol leidau laisvalaikį su sūnumi. Vėliau pastebėjo mados organizatoriai, kurie kvietė į vietinius mados renginius. Pasipylė pasiūlymai tapti modeliu ir reklamuoti dizainerių kurtus drabužius. Taip atsirado daug pažinčių mados srityje. Tai nebuvo mano pagrindinė veikla, tačiau tam skirdavau daug laiko.

Justina Masiukaitė-Paulionkienė persikraustė į Angliją

-Šiuo metu gyvenate Anglijoje. Kada ir dėl kokios priežasties nusprendėte pakeisti šalį?

-Labai panaši situacija kaip ir dėl Airijos. Vyras gavo naują darbo kontraktą Anglijoje. Tad persikėlėme visi, kad šeima būtų kartu. Baimės ir ilgo dvejojimo nebuvo, nes žinojome, kad kalbos skirtumų nėra, o kultūriniai pokyčiai taip pat nebus itin ryškūs.

-Ar nebuvo sunku ir vėl prisitaikyti naujoje aplinkoje? Šios šalys daugiau turi panašumų ar skirtumų?

-Prisitaikėme daug lengviau ir greičiau nei Airijoje. Manau, būtent dėl to, kad jos yra ypatingai panašios tiek kultūra, tiek architektūra, tiek tradicijomis, o patirties jau turėjome.

Skyrėsi tik anglų kalbos akcentas ir tam tikri žodyno ypatumai. Tačiau greitai įpratome, nes jau turėjome stiprius anglų kalbos pagrindus. Juokingiausia situacija buvo naujoje sūnaus mokykloje. Dėl airių kalbos akcento jis gavo pravardę „Mr. Irish“ (Ponas airis), bet gana greitai įsisavino vietinių kalbos tarimą.

Namuose turime griežtą taisyklę bendrauti tik lietuviškai, bet po tiek metų ir laiko, praleisto mokykloje, jam lengviau sekasi reikšti mintis anglų kalba.

Organizuoja vakarėlius

-Kokiame mieste gyvenate ir kokiomis veiklomis užsiimi šioje šalyje? Gal bandai kažką sieti su interjero ar drabužių dizainu, nes tavo „Facebook’o“ paskyroje teko pastebėti puikų skonį šiems dalykams?

-Dabar gyvename Basildon miestelyje, netoli Anglijos sostinės Londono. Atvykusi į naują vietą nenorėjau sėdėti namuose, tad susiradau darbą nedidelėje kavinėje. Čia viskas klostėsi daug paprasčiau, nes pati galėjau pasirinkti sau patogias darbo valandas. Iš Airijos atsivežiau nemenką darbo patirties bagažą, tad šioje kavinėje puikiai adaptavausi ir greitai tapau vadove. Teko apmokyti naujus darbuotojus bei pakoreguoti nusistovėjusias taisykles.

Esu iš tų moterų, kurios negali nusėdėti vienoje vietoje. Nuolatos ieškau iššūkių ir dar daugiau įvairesnės veiklos.

Šiuo metu viena iš pagrindinių mano veiklų – vakarėlių organizavimas su edukaciniu intarpu. Tai reiškia, kad besimėgaujant vakarėliu galima praturtini žinių bagažą naujais dalykais. Pasiruošimas atima daug laiko, nes kiekvienas prašymas yra individualus, kuriam pilnai ruošiu temą, pakvietimus, nustatau aprangos kodus, veiklą ir vietos dekoravimą. Ši veikla padėjo suburti atskiras lietuvių grupes tarpusavio bendravimui.

Kitas užsiėmimas – salių dekoravimas. Dievinu tai, nes realiai galiu įgyvendinti tai, ką sukuriu pasitelkdama vaizduotę. Mėgstu išbandyti įvairios stilistikos formas.

O labiausiai man patinka asmeninės stilistės pareigos, – šypsosi Justina. – Turiu savitą stilių, savitą skonį, bet visada sieju su nesenstančia klasika. Tai tiek personalinė, tiek virtuali veikla, kai padedu moterims susitvarkyti jų asmenines spintas. Triukas tas, kad padedu kuo mažesnėmis išlaidomis atrodyti maksimaliai nepriekaištingai. Patariu su pilnais drabužių ir aksesuarų derinių koliažais, pagal moterų formų tipą, su nuorodomis, kur galima įsigyti.

Justina Masiukaitė-Paulionkienė daugiau laiko leidžia su anglais

-Kaip jus priima anglai? Daugiau stengiatės laiką leisti lietuvių kompanijoje, vietinių draugijoje ar įvairiai?

-Neteko pastebėti rasizmo, vietinių nacionalizmo ar kitokio požiūrio į atvykėlius. Kiekvienoje šalyje yra skirtingų nuomonių ar pažiūrų į žmones, tačiau čia visus priima daug paprasčiau, nes yra labai daug emigrantų iš įvairių pasaulio šalių ir tai sudaro įvairiapusę publiką.

Daug lietuvių pažįstu ir nemažai laiko praleidžiu jų rate, bet vis dėl to daugiau laiko leidžiu su anglų tautybės žmonėmis ar kitų emigrantų apsuptyje. Neišskirčiau nė vienų. Visiems esu draugiška bei tolerantiška.

-Kokiais būdais ir kokiomis veiklomis stengiatės praturtinti laisvalaikį?

-Mano visas laisvalaikis yra vaikai, jų norų bei svajonių įgyvendinimas.

Retai būname tik namuose. Visada susiplanuojame įvairias veiklas: savaitgalio pasibuvimus, pažintines keliones po Anglijos regionus, boulingą, baseiną, cirką, zoologijos sodą ir viską, ko tuo metu geidžia vaikai. Geriausias laisvalaikis tada, kai matau laimingus vaikus.

Kiekvieno penktadienio vakarą ir sekmadienio popietę praleidžiame golfo klube, kur vyresnysis sūnus profesionaliai treniruojasi ir ruošiasi turnyrams.

Į Lietuvą grįžta pakankamai retai

-Kaip dažnai pavyksta aplankyti artimuosius Lietuvoje?

-Atostogas planuojame pagal vaikų mokyklos atostogas, nes, kaip ir minėjau, pavyzdingas pamokų lankomumas čia yra pagrindinis kriterijus.

Dažniausiai vykstame į Tenerifę, kur leidžiame laiką pas vyro mamą. Tai tapo lyg antraisiais namais.

Gerai, kad yra išmaniosios technologijos, nes, beveik, kiekvieną vakarą vaizdo skambučiu pabendrauju su savo mama. Neįsivaizduoju vakaro, kuomet nepaklausiu, kaip prabėgo jos diena.

Į Lietuvą grįžtu pakankamai retai, bet artimieji mane aplanko labai dažnai ir visada yra čia laukiami. Stengiuosi parodyti kažką naujo gyvenamojoje vietovėje bei supažindinu su vietine kultūra. Tačiau mieliausia ir priimtiniausia širdžiai tai, ko išmokė tėvai. Myliu kultūrą, kurioje augau.

-Ko palinkėtum savo krašto žmonėms?

-Nebijoti būti savimi ir daugiau šypsotis, nes esate patys nuostabiausi ir visada tokiais būsite.

Jei manęs paklaustumėte: „Ar vis dėl to yra sunku išvykus?“ – atsakyčiau, kad ne. Sunkiausia buvo tai, jog beveik visada teko su viskuo tvarkytis vienai, kadangi vyras didžiąją dalį praleidžia komandiruotėse. Nepaisant to, esu dėkinga gyvenimui, nes išmokė būti stipria ir nepalūžti sunkiose situacijose.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
3 (8 įvert.)
scroll to top
+