„Jeigu metai grįžtų atgal, rinkčiausi tą patį darbą“

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Kai žmogus atsigręžia pasižiūrėti į savo gyvenimą, į prabėgusius metus, į sutiktus bendražygius ir prisimena, ką gera turi, tai nei sukaupti turtai, nei užimtos pareigos neturi reikšmės. Tik geri darbai, nuveikti kitų labui, yra svarbūs, reikšmingi ir labiausiai įsimintini. Kasdienis susitikimas su žmonėmis, su jų skausmais ir rūpesčiais – ypatingo atsakingumo reikalaujantis darbas, kurį buvusi medicinos sesuo Morta Kuliešienė daugiau nei tris dešimtmečius dirbo Širvintų poliklinikos psichoneurologijos kabinete.

– Svarbiausia gyvenime yra gerai atlikti savo darbą, – sako Morta Kuliešienė. – Atsakingumas, pareigingumas, supratingumas – svarbiausios mediko savybės, kurias labiausiai vertina pacientai.

Mediko profesiją ponia Morta pasirinko po ilgų svarstymų ir ieškojimų. Kilusi iš Pajuodžių kaimo paprastų valstiečių šeimos, žinojo mokslo vertę ir jo visomis jėgomis siekė. Baigusi Giedraičių progimnaziją, susižavėjusi mokytojos darbu, metus studijavo Ukmergės mokytojų seminarijoje. Pastebėjusi, kad tai nėra jos pašaukimas, mokslus metė ir įstojo į Vilniaus medicinos mokyklą. Širdis nurimo – suprato, kad tai jai skirtas darbas, kad tai jos pašaukimas, kad baltas mediko chalatas ir bus jaunystės svajonių išsipildymas. 

Po medicinos studijų jauna mergina dirbo Giedraičių ligoninėje medicinos sesele, paskui netikėtai atsidūrė Trakų rajono Panerių vaikų namuose. Darbas su vaistais, su švirkštais labai patikęs ir teikęs palaimą. Paneriuose susipažino su aukštu, lieknu ir simpatišku Malavolės septynmetės mokyklos matematikos mokytoju Antanu Kuliešiumi, amžiną meilę ir ištikimybę prisiekė Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Sukūrusi šeimą, dar kurį laiką dirbo toliau nuo gimtųjų namų, kol galų gale tėviškės ilgesys nugalėjo ir, prikalbinusi vyrą, 1961 metais atvyko į Širvintas. Čia ponia Morta Kuliešienė įsidarbino Poliklinikoje, o vyras Antanas Kuliešius tapo Širvintų vidurinės mokyklos direktoriumi.

– Visko mano darbe buvo: ir baisaus, ir gražaus, – prisimena praeitį buvusi medikė. – Ypač baisūs buvo 1981 – ieji, kai gegužės 30 dieną per Širvintas praūžė viesulas. Tuomet vyr. gydytojas Antanas Kamarauskas mobilizavo visus darbuotojus, vilkinčius baltais chalatais, vykti į įvykio vietą. Turėjom skubiai apžiūrėti visus griuvėsius, suteikti būtinąją pagalbą sužeistiems, prispaustiems žmonėms. Privalėjome nuraminti išsigandusius, sielvartaujančius dėl į nelaimę pakliuvusių artimųjų gyvybės, praradusius namus širvintiškius.

Buvusi medikė Morta Kuliešienė geru žodžiu atsiliepė apie gydytoją Konstanciją Urbonienę, su kuria daugelį metų kartu dirbo viename kabinete, dalijosi rūpesčiais, planavo dienos darbus, priiminėjo ligonius. Sakė, kad darbas buvęs labai dinamiškas, įvairių žmonių į psichoneurologinį kabinetą užsukdavo. Dažniausiai tai būdavo socialiai apleisti žmonės, mėgstantys taurelę pakilnoti, būdavo ir labai nelaimingų – turinčių psichikos problemų. Ponia Morta pasakojo, kad per dieną kabinete apsilankydavo po 20 ir daugiau ligonių, visuomet prie durų būdavo eilės žmonių, ieškančių pagalbos, norinčių išsikalbėti, išsakyti savo bėdas. Ne visiems būdavo reikalingas medikamentinis gydymas, kitiems pakakdavo ir pokalbio lyg su psichologu. Daugiausia užsukdavo lėtinėmis ligomis sergantys pacientai, kurie, ligai paūmėjus, labai širsdavo, buvo atvejų, kai ir su kėde užsimodavo. Per daugelį metų tik kartą buvo kilęs rimtas pavojus gyvybei, kai nuo įsismarkavusio ligonio teko bėgti iš kabineto ir kviestis pagalbą. Ponia Morta sakė, kad dar ir dabar buvę pacientai gatvėje užkalbina, apie sveikatą pasiteirauja, vienas net į namus užsuka, vis kavos prašo išvirti, kuo nors pavaišinti. Juk visokių žmonių yra, visokių reikia.

– Kai išėjau iš darbo, – braukė ašarą ponia Morta, – atrodė, kad pasaulis pasibaigė. Negalėjau peržengti poliklinikos slenksčio, vis verkiau ir verkiau. Paskui pripratau. Kartais pagalvoju: jeigu metai grįžtų atgal, rinkčiausi tą patį darbą. Manau, jis man buvo skirtas. Tikriausiai jokio kito darbo dirbti negalėčiau ir nemokėčiau. Padėti šiame pasaulyje nuliūdusiam, kenčiančiam, sielvartaujančiam – mano pareiga.

Sakoma, kad gyvenimas – tai ne atostogos. Jei žmogus laiku įsisąmonina šį požiūrį, tai jo gyvenime atostogų bus pakankamai. Ponia Morta mokėjo derinti sunkų, net pavojingą darbą su poilsiu. Drauge su vyru bei širvintiškių pedagogų Baronų, Kalesnykų, Jakiūnų šeimomis spėjo po svetimus kraštus pasižvalgyti, ne tik prie jūros nuvažiuoti, bet ir Maskvą, Taškentą, Sverdlovską, Krymą, tuometinį Leningradą aplankyti, miestų įžymybėmis pasigrožėti. Buvusi medikė juokavo, kad kartą viešėjusi Lenkijoje, tais laikais per ilgai užsibuvusi, tad daugiau niekur išvykti ir negalėjusi. Dėl to labai nesielvartauja, sako, kad vaikai ir anūkai jau pusę pasaulio išmaišė, kaip „kompensaciją“ už tėvų neišnaudotas keliones atsiėmė. Daug gražių šeimos ir giminės švenčių būta: susitikimų, susiėjimų, vien vestuvėse su vyru Antanu 12 kartų piršliauta, visokiose iškilmėse dalyvauta, viskas miela ir gražu buvę.

– Dabar abu su vyru vienas kitą slaugom, nes abu sergam, – braukdama aukštyn sidabru tviskančius plaukus, sakė Morta Kuliešienė. – Kai sveiki buvom, viskas gerai buvo, o dabar vis ligos kamuoja. Norisi seserį Aleksandrą Juodiškiuose aplankyti, pasišnekėti, bet sveikatos nėra. Vaikai nuveža, širdį suspaudžia, verkti norisi, kai pro tėvų namus Pajuodžiuose pravažiuoju, nesinori jaudintis pačiai ir kitų jaudinti. Laukiam su vyru artimųjų skambučių, galim patys TEO telefonu skambinti po visą Lietuvą, minučių neskaičiuojam – svarbu išgirsti mielą balsą. Šventė, kai pas mus žmogus užeina. Būna dienų, kai tyli telefonas, tyli durų skambutis – tokia tuštuma širdy. Sveikiems geriau: tai į kiemą, tai į bažnyčią išeiti gali, pasibendrauti, pasižmonėti. Visi pensininkai jaučia namų vienatvę. Taip gera, kol esame dviese, pasikalbame, praeitį prisimename.

Visada gerumas sklinda švytinčiu ratu, o didžiausias ir šlovingiausias žmogaus kurtas šedevras – tinkamai nugyventas gyvenimas, dorai išauklėti vaikai. Džiaugiasi šiandieną ponia Morta Kuliešienė, kad gyvenimas įstabus ir prasmingas, 2005 metais švęstas gražus auksinių vestuvių jubiliejus. Galima didžiuotis sūnumi Vytautu – gamtos mokslų daktaru, dukra Daiva – profesionalia psichoterapeute, džiaugiasi moteris anūkais inžinieriais ir anūke – būsima teisininke. Ir nėra tos jėgos, kuri sustabdytų kasdieniškai slenkantį laiką – vis atnešantį naujų rūpesčių ir džiaugsmų…

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+