Irina Semaško: „O gal jau mano supratimas nešiuolaikiškas?“

Barskūnų pagrindinės mokyklos direktorė Irina Semaško sako apsisprendusi pailsėti...

Barskūnų pagrindinės mokyklos direktorė Irina Semaško sako apsisprendusi pailsėti...

Barskūnų pagrindinė mokykla – pačiame Širvintų rajono pakraštyje. Nuo 1980 metų rudens mokyklos direktore dirbo rusų kalbos mokytoja Irina Orševska – Semaško, o nuo 2014 metų rugsėjo 1 dienos Barskūnų pagrindinė mokykla turės naują vadovą… Irina Semaško mielai sutiko pasikalbėti apie kai kurias mokyklos ir… ne tik mokyklos problemas.

– Jūs tikrai į pensiją išeinate savo noru? Juk rajone yra ir daugiau pensinio amžiaus švietimo įstaigų vadovų, kurie, atrodo, nė nesiruošia poilsio…

– Tikrai pati supratau, kad atėjo toks laikas, kai reikia pačiai sau pasakyti: „Gana…“ Toks buvo mano apsisprendimas. Dirbu, galima sakyti, visą gyvenimą – nuo 18 metų. Juk pagaliau norisi ramiai ir gerą knygą paskaityti, ir daugiau laiko praleisti su anūkais.

– Koks Jūsų pedagoginis darbo stažas?

– Mokykloje pradėjau dirbti 1968 metais, vadinasi, mano pedagoginio darbo stažas jau 46 metai. Iš jų 34 metai – mokyklos direktorė. Manau, kad tikrai per daug… Direktoriauti mane įkalbėjo. Tada vyro sesuo gyveno Lenkijoje, mes buvome svečiuose ir grįžome į namus prieš pat rugsėjį. Atvažiavo tada į mokyklą rajono Švietimo skyriaus vedėjas Kazys Baronas ir sako: „Ką ten Lenkijoje prisidirbai?“ Sakau, lyg ir nieko… Tai jeigu nieko, tai teks čia padirbėti…“

– Papasakokite apie savo pedagoginio darbo pradžią, apie savo gimtinę. Kuo norėjote tapti vaikystėje?

– Savo pedagoginį darbą pradėjau Barskūnų pagrindinėje mokykloje, kaip matote, čia ir baigsiu… Šioje mokykloje mokiausi, šioje mokykloje ir dirbau visą gyvenimą. Tėvai gyveno už poros kilometrų nuo Barskūnų esančiame Balkūnų kaime. Dabar šis kaimas jau prie išnykimo ribos. Esu baigusi Vilniaus pedagoginę mokyklą, o vėliau neakivaizdiniu būdu – Pedagoginį institutą. Vyras Marjan’as taip pat dirba Barskūnų pagrindinėje mokykloje matematikos mokytoju. Jis 1970 metais atvažiavo iš Sužionių (netoli Nemenčinės). Taip ir pasiliko. Mano jaunystės laikais populiariausios profesijos kaime buvo melžėja, kiaulių šėrėja. Kažkaip nelabai norėjosi jomis būti… Būdami vaikais dažnai žaisdavome mokyklą. Ta, kuri ant rankos užsidėdavo „laikrodį“ – ant siūlo pritaisytą sagą, būdavo mokytoja, o kiti – mokiniai. Man labiausiai patikdavo būti mokytoja. Mano tėvas buvo buhalteris ir, žinoma norėjo, kad ir aš būčiau buhaltere, bet man labiau prie širdies buvo mokytojo profesija..

– Daugelis mokytojų skundžiasi, kad sunkiai suranda bendrą kalbą su mokiniais. Kaip šioje srityje sekėsi Jums?

– Ankstesniais metais su mokiniais susikalbėti sekdavosi puikiai. Tik pastaruoju metu tai daryti vis sunkiau… Labai pasikeitė patys vaikai. O gal mes jau nebemokame su jais dirbti. Labai didelį ženklą jauno žmogaus pasaulėžiūros formavimesi palieka žiniasklaida, internetas, televizija. Vaikas nuo mažens gyvena virtualiame pasaulyje ir realiame gyvenime vadovaujasi tais pačiais principais. Dar visai neseniai mokiniai išgyvendavo dėl savo mokyklos reikalų, eidavo pasitarti, siūlydavo, domėdavosi. Dabar to nėra.

– Ar kai kurios mokyklų darbą reglamentuojančios taisyklės neprasilenkia su realiu gyvenimu? Juk jas dažniausiai kuria Švietimo ministerijos kabinetuose sėdintys klerkai… Teoriškai atrodo gražu, o praktiškai…

– Mokykloje visais laikais būdavo labai gerų mokytojų, kurie tas kartais prasilenkiančias su sveiku protu taisykles sugebėdavome atskirti ir nepuldavo aklai vykdyti. Matyt, ministerijoje sėdintys klerkai yra baigę miesto mokyklas, kurių padėtis iš esmės skiriasi nuo kaimo. Kartais kyla įtarimas, kad jie net nežino, jog Lietuvos kaimuose ir miesteliuose egzistuoja panašios mokyklos kaip mūsų, kuriose mokosi nedaug mokinių. O taisyklės ir reikalavimai kuriami visoms vienodi. Šiaip manau, kad mokykloje labai svarbūs yra geri santykiai tarp mokinio ir mokytojo. Tada darbas bus produktyvus ir suteiks džiaugsmo abiem pusėms.

– Mokyklos teritorijoje rūkyti negalima. O gal mokyklos teritorijoje reikėtų skirti tam tikrą vietą rūkaliams? Nors nerūkytų pakampėse…

– Pas mus mokosi nė 18 metų neturintys mokiniai. Įrengę tokiems rūkyklą, būtume tikrai nesuprasti. Buvo ir pas mus toks blogas laikotarpis, buvo ir pas mus tokia problema. Juk neigiamas pavyzdys labai užkrečiamas. Pakanka kelių rūkorių, kad beždžioniauti pradėtų dar keli… Tokius mokinius gaudydavome, kalbėdavome su jais pačiais ir su jų tėvais, tačiau praktiškai niekas nesikeitė. Kartu su išėjusiais iš mokyklos rūkaliais baigėsi ir ta mada.

– Dar nė viena paauglė „nesugalvojo“ tapti mama? Jeigu taip būtų, ką darytumėte?

– Pas mus tokios situacijos dar nebuvo. Tačiau jeigu taip būtų ir mokykla apie tai sužinotų laiku, neabejoju – jaunajai mamytei sudarytume sąlygas baigti mokslus ir kūdikėlį augintis, ją globotume. Šiaip tai mokykloje tokių dalykų neturėtų būti. Vienoje televizijos laidoje nuskambėjo siūlymas, jog mokyklose, sakykim, pas valytojas mokiniai galėtų įsigyti prezervatyvų… Nerandu žodžių. O gal jau mano supratimas nešiuolaikiškas? Todėl ir manau, kad pribrendo laikas išeiti iš mokyklos.

– Sakoma, kad Lietuvos kaimas užmirštas, išblaškytas, negrįžtamai prasigėręs ir visapusiškai degradavęs. Ar daug yra socialiai remtinų, darbo neturinčių tėvų vaikų?

– Daug… apie penkiasdešimt procentų. Taip yra dar ir dėl to, kad būtent socialiai remtinos šeimos yra didelės. Ne paslaptis, kad kaime gyvenantys žmonės puikiai pragyvena gaudami pašalpas ir nieko nedirbdami. Ypač audringos būna pašalpų gavimo dienos. Tikra šventė. Tą dieną net vaikai į mokyklą neateina arba atėję džiaugiasi čiulpinukais ar kokakolos buteliu. Po kelių dienų šventė baigiasi. Prisiminkite nesenus laikus, kada bene kiekvienas kaimo žmogus laikydavo karvę, kiaules, o dabar – kam to reikia? Kam vargti, dirbti. Gauna pašalpą ir be didelio vargo pieno nusiperka parduotuvėje. Dar gerai būtų, kad tik pieno… Kita vertus, ir jauni žmonės, po mokslų neradę darbo ir nuėję į Darbo biržą, už minimumą dirbti neketina… Jiems iškart duok porą tūkstantėlių.

– Kaip manote, ar dar liks kaimuose žmonių, sakykim, po 10-15 metų?

– Žinoma, daug kaimų išmirs – išnyks savaime, tačiau yra ir kita problema. Pavyzdžiui, Medžiukuose yra nemažai jaunų žmonių, tačiau beveik visi jie dirba Vilniuje. Tai nėra blogas dalykas, tačiau… Toks gražus buvo Medžiukuose vaikų darželis, tačiau jį kažkokiais sumetimais panaikino, todėl dabar tėvai savo atžalas priversti vežiotis kartu su savimi. Vaikučiai lanko Vilniaus miesto darželius. Vėliau tėvai ir mokyklą pasirenka jau Vilniuje. Ir tas vaikas mūsų mokyklos jau niekada nebelankys. Manau, kad šalia didžiųjų miestų esantys kaimai ir miesteliai pavirs tik miegamaisiais. Man asmeniškai širdį skauda dėl mokyklos, nes ji išnyks…

– Dažnas mano, kad Barskūnų pagrindinė mokykla grynai lenkiška. Kaip yra iš tikrųjų?

– Pradinės klasės lenkiškos, nes dauguma vaikų, atėję į pirmą klasę, lietuviškai nekalba. Žinoma, pradinukai lygiagrečiai mokomi ir lietuvių kalbos ir iki penktos klasės jau laisvai kalba lietuviškai. Nuo penktos klasės mokiniai gali pasirinkti gimtąją kalbą ir tikybą. Sakykim, būna taip, kad pusė klasės nori, kad gimtoji kalba būtų lenkų, kita pusė – lietuvių. Dar ir tikyba dėstoma pagal pasirinkimą dviem kalbom. Visi kiti dalykai dėstomi lietuvių kalba.

– Kada prasidės daug emocijų sukėlusi naujos valgyklos statyba?

– Klausimas tikrai ne man… Teiraukitės Savivaldybėje.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top