„Gyvenu geroje vietoje ir tarp gerų žmoni

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones


Valentinas Griukanovas su žmona Janina gyvena Bagaslaviškyje. Jis – pensininkas. Sodyboje stebina tvarka. Sode vešliai lapoja žemaūgės obelaitės, gražiai nušienauta veja. Už ūkinio pastato – nemažas kruopščiai nuravėtų įvairiausių daržovių lysvių plotas. Jų eilės lygut lygutėlės, tarsi kareivių gretos per paradą. Šiltnamyje tuoj tuoj paraus pomidorai…

Įdomu, iš kur miestelyje atsirado šis jaunatviškai atodantis žmogus? Valentinas mielai sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.

– Jūs gimėte ir mokėtės Rusijoje?

– Gimiau Briansko srityje. Mūsų kaimas, kuriame augau, įsikūręs tarsi pusiasalyje. Vienoje pusėje – Baltarusija, o kitoje – Ukraina, todėl ir vietinių gyventojų kalba šiek tiek keistoka – trijų kalbų mišinys. Mano gimimo data, tai lietuviško gėrimo „Trejos devynerios“ pavadinimas – 39-09-09. Per karą buvau dar visai mažas, tačiau pamenu, kaip mus, vaikus, vokiečiai vaišindavo saldainiais. Tiesa, tai, ko gero, buvo ne vokiečiai, o čekai, nes sakydavo ne „kinder“, o „detki“. Baigęs vietinės mokyklos septynias klases, išvažiavau mokytis į Leningradą (Sankt Peterburgą). Ketverius metus mokiausi ir baigiau Leningrado mechanikos ir technologijų technikumą.

– Kaip patekote į Lietuvą?

– Kariuomenėje. Iš pradžių tarnavau Kaliningrado srityje, o paskutinius metus – Lietuvoje, slaptoje raketinėje bazėje Karmėlavoje. Raketos buvo itin slaptos, nes demobilizuojantis turėjau pasirašyti dokumentą, kad 10 metų apie savo tarnybą niekam nieko nepasakosiu. Jeigu ką nors išplepėsiu, – „pasodins“ už Tėvynės išdavimą.

– Kodėl likote Lietuvoje?

– Likimas lėmė, kad Karmėlavoje susipažinau su tuo metu valgykloje dirbusia gražia mergina – Janina Mačiulaityte. Vedžiau ir likau gyventi žmonos gimtinėje. Po kariuomenės įsidarbinau pagal specialybę Kauno avalynės fabrike „Raudonasis Spalis“. Po vedybų buvau nuvežęs tėvams parodyti jauną žmoną – „litovką“. Mano tėvai labai tolerantiški – nepasakė nė vieno blogo žodžio. Jaunystėje aš buvau komjaunuolis, o mama buvo tikinti. „Kiekvienas žmogus turi turėti savo tikėjimą. Aš turiu savo, o jūs – savo…“ – sakydavo ji. Taigi, Lietuvoje su „litovka“ laimingai gyvename iki šių dienų.

– Ar nebuvo baisu pasilikti gyventi nepriklausomoje Lietuvoje?

– Giminės truputi gąsdino, kad bus kaip Kalnų Karabache, – visus rusus pastatys prie sienos… Kvietė važiuoti namo, o aš tik juokiausi iš tokių kalbų. Dėkoju likimui, kad savo gyvenime sutinkau daug gerų žmonių: ir rusų, ir lietuvių. Tik geru žodžiu galiu paminėti avalynės fabriko techninio skyriaus viršininką Algį Mažuolį, kuris, matydamas, kad nesu tinginys, mane labai palaikė. Teko eiti net inžinieriaus pareigas. Štai ir dabar turiu puikų kaimyną – Gediminą Žilinską: tai labai draugiškas, supratingas ir inteligentiškas žmogus.

– Nejaugi visus savo darbo metus praleidote besiūdamas batus?

– Beveik. Tiesa, buvau išvažiavęs savanoriu į Kazachstaną, kai stepėse buvo įsisavinami plėšiniai. Dirbau traktorininku-reguliuotoju. Reikėdavo kulti jau nupjautus kviečius. Sukabindavo du kombainus, kuriuos traukdavo vikšrinis traktorius, jame sėdėdavo žmogus ir reguliuodavo šį procesą. Kviečiai užaugdavo labai dideli, tiesa, kartu „užderėdavo“ ir nemažai žolės.

– Užduosiu tradicinį klausimą. Koks jūsų pomėgis?

– Labai mėgstu slidinėti. Gaila, kad žiemos dabar labai trumpos. Vaikystėje žiemą žaisdavome gaudynių ir slėpynių su slidėmis, todėl slidės tarsi priaugo prie kojų. Tie vaikystės žaidimai su slidėmis pravertė ir kariuomenėje. Laisvalaikiu mėgdavau slidinėti aplink Karmėlavą: čia ir Neris, aplinkui stūkso gražūs miškai. Patekau į Kauno garnizono slidininkų rinktinę. Vėliau stengiausi nepraleisti nė vieno Kaune organizuojamų „Snaigės“ žygio. Ir dabar kaimynas Gediminas dažnai žiemą kviečia: „Na, Valentinai, važiuojam paslidinėti!“ Labai mėgau ir mėgstu fotografuoti. Išvažiuodamas į Kazachstaną, pigiai nusipirkau fotoaparatą „Smena“, su kuriuo ilgai nesiskyriau. Dabar turiu gerą „Pentax“ aparatą. Mėgstu fotografuoti gamtą. Turiu daug nuotraukų iš savo gimtinės. Galiu pasakyti, kad gamta labai panaši į Lietuvos. Ypač miškai.

– Iš kur jūs taip puikiai kalbate lietuviškai?

– Po kariuomenės lietuviškai nemokėjau nė žodžio. O žinote, ką šiuo požiūriu reiškia Kaunas! Stengiausi su visais kalbėti lietuviškai, nebijojau, kad iš manęs gali pasijuokti už netaisyklingai ištartą žodį. Taip ir išmokau. Dabar mėgstu skaityti įvairias knygas ir laikraščius lietuviškai. Taigi, ką parašysite apie mane „Širvintų krašte“, taip pat perskaitysiu. Tik rašyti taip ir neišmokau…

– Gyvenote dideliame ir gražiame mieste, tai „koks velnias nešė į tas galeras“? Turiu galvoje – kaimą.

– 2000 metais išėjau į pensiją. Darbovietėje pranešė, kad aš esu jau pensininkas, leido padirbėti dar du mėnesius ir išvijo. Tuo metu atleidinėjo visus pensininkus. Taip, turėjau gerą butą mieste, gavau nemažą pensiją, tačiau visą gyvenimą buvau pratęs dirbti, o dabar beliko tik iš balkono spjaudyti… Todėl jau 2001 metų vasarą nusipirkome namą Bagaslaviškyje. Dažnas paklausia: „Kaip tu, Valentinai, netingi dirbti? Kam tau reikia, pavyzdžiui, tiek daug daržų, sodo? Atsakau: „Jeigu nieko nedarysi, tai tada klausimas – ko reikėjo į tą kaimą trenktis? Juk buvo galima gyvenimą pabaigti ir tarp keturių sienų mieste“. Pirmiausia, kaime – grynas oras. Štai miestiečiai, nenorėdami nutukti, moka pinigus ir eina į sporto salę. O čia! Aplinkui paukščiai čiulba, šnara beržai, klevai ir liepos… Pavasarį pražysta obelys… O „pasportuoti“ galima ir sode, ir darže, ir šiltnamyje… Pernai svečiavausi Sankt Peterburge. Senas mano draugas miestietis atrodė toks pasenęs… Jis manęs paklausė: „Valentinai, kaip tu sugebi taip jaunai atrodyti?“ Atsakiau jam paprastai: „Gyvenime netinginiavau, dirbau, sportavau, o dabar gyvenu geroje vietoje ir tarp gerų žmonių, todėl man nėra kada senti…“

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+