Gyvenimas ilgas, kai jis matuojamas gražiais darbais…

Salomėja Vinslauskienė: "Man didžiausias džiaugsmas, kai jaučiu, kad esu reikalinga žmonėms tiek džiaugsme, tiek bėdoje. "

Salomėja Vinslauskienė: "Man didžiausias džiaugsmas, kai jaučiu, kad esu reikalinga žmonėms tiek džiaugsme, tiek bėdoje. "

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Stebuklų ir įdomių žmonių nereikia ieškoti kažin kur. Jie visada šalia mūsų. Upelio gatvės gyventoją Salomėją Vinslaukienę pažįsta dažnas Širvintų miesto gyventojas. Tai energinga, žvali 80 metų močiutė, buvusi žinoma giesmininkė, dar važinėjanti dviračiu, besirūpinanti savo daržu, mėgstanti uogauti ir grybauti, žinanti grybingas Širvintų rajono vietas.

– Jūs tik pažiūrėkite, kokius agurkus užauginau balkone, – pakvietusi į jaukų kambarį, sakė Salomėja Vinslauskienė. – Negaliu vietoje nusėdėti, vis krutu, judu, eksperimentuoju su daržovėmis, auginu gėles, jomis puošiu balkoną, laiptinę. Darbo per akis. Man didžiausias džiaugsmas, kai jaučiu, kad esu reikalinga žmonėms tiek džiaugsme, tiek bėdoje.
Kiek metų dirbusi įvairiuose darbuose, moteris net nesuskaičiavo. „Daug metų“, – mostelėjo ranka pašnekovė. Dirbta Širvintų ligoninėje slaugytoja, pieninėje, KMK sandėlyje, kolūkyje. Moteris džiaugėsi, kad visuomet buvo apsupta labai gerų žmonių.

– Daug metų dirbau akušerijos skyriuje, – pasakojo moteris. – Sunkūs budėjimai būdavo. Tekdavo moteris paguosti, nuraminti, padėdavau seselėms naujagimius motinoms atnešti, parnešti, paduodavau valgį, plaudavau indus. Tuo metu skyriuje dirbo labai geri žmonės. Tai Aldona ir Vladislovas Usoniai, Gražina Bartašienė, Elena Vietrinienė. Vienu metu skyriuje būdavo net po 9 -10 gimdyvių. Visur man būdavo gerai. Visokius darbus dirbdavau ir tikrai nedejuodavau.

Dejuoti tikrai nebuvo kada. Nuo mažų dienų tėvai Apolonija ir Jonas Pažusiai pratino visas tris dukras – Salomėją, Vaclavą ir Zofiją – prie darbo. Nuo mažų dienų mergaitės buvo išmokytos visokių žemės ūkio darbų: ir sėti, ir pjauti. Pašnekovė pasakojo, jog didelių mokslų nebaigė, vos keturis skyrius Drublionių mokykloje. Ir šiandien moteris prisimena kelią į mokyklą, medinę dėžutę knygoms susikrauti, sunkias klumpes ir pirmuosius mokytojus Visocką ir Ališauskaitę.

– Baisus mano ir seserų gyvenimas buvo. Per vieną savaitę palaidojome ir tėtį, ir mamą, – šluostėsi ašaras ponia Salomėja. – Tuoj po karo tėtis susirgo dėmėtąja šiltine ir mirė, grįžusi iš kapinių atgulė ir mama. Ta pati liga palaužė ir ją. Likome 13, 16 ir 20 metų seserys. Labai baisu buvo, bijojome būti namuose vienos likusios. Kaimynams, giminėms buvo uždrausta užeiti į mūsų namus, kad neužsikrėstų. Tikrai daug iškentėjome, daug vargome vienos likusios, turėjome ūkiu rūpintis, žemę dirbti. Šeimoje vyrų nebuvo. Paskui pradėjo kurtis kolūkiai. Iš mūsų atėmė žemę, arklį, vežimą ir klojimą. Žinokit, kad mes net apsidžiaugėme, kai likome be žemės, nes vienos mergaitės būtume patrūkusios. Būdavo pavydu žiūrėti į jaunus žmones, kurie turėjo tėvus. Jaunimas eidavo į gegužines, šokdavo, dainuodavo, o mes visos seserys tik prie ūkio. Susikūrus kolūkiams, seserį Vaclavą išvarė karvių melžti. Labai vargo ji, daug karvių melždavo, tai aš eidavau padėti. Visko mane gyvenimas išmokė.

Iš tėvų namų pirmoji išėjo Salomėja. Ištekėjo už buvusio kareivio Antano Vinslausko, gyveno Drublionyse, Antaninavoje, paskui gavo butą Širvintose. Šeimyninio gyvenimo pradžia, anot pašnekovės, buvusi ypač sunki. Gimus dukrai, net duonos sočiai nebuvo. Į tešlą maišydavo burokų, vikių, taip šeima vadavosi nuo nepriteklių. Ponia Salomėja pasakojo, jog jaučiasi laiminga – užaugino 2 vaikus: dukrą Stasę ir sūnų Bronislovą, turinti 5 anūkus, 4 proanūkius. Anūkai Ramūnas, Audrius ir Laimis dirba užsienyje, padirbėję žada grįžti. Anūkė Rasa baigė teisės mokslus, kita anūkė Aistė Pilvelytė yra žymi Lietuvos dainininkė. Laiminga močiutė kiekvieną rytą pusryčiaudama per radiją klausanti anūkės Aistės dainų. Sakėsi, jog anūkėlės dainos širdį atgaivinančios, skausmą nuraminančios, visada malonu jų klausytis.

Moteris braukė ašaras prisiminusi sūnaus netektį. Širdies žaizda dar gyva, tad ir 80 metų jubiliejus buvo kuklus. Susirinko seserų šeimos, vaikai, anūkai – pasveikino garbingos šventės proga.

– Dabar dienas leidžiu Širvintų bažnyčioje, – sakė moteris. – Anksčiau giedodavau laidotuvėse, daug draugių palydėjau, jaunystėje Zibalų bažnyčios chore net lotyniškas giesmes giedodavome. Vargonininkas buvo išmokęs. Labai mėgau dainuoti, tai daug metų Kultūros centro folkloriniame ansamblyje, vadovaujamame Joanos Labanauskienės, dainavau. Visą Lietuvą apvažiavome, net Baltarusijoje koncertavome. Dabar Širvintų bažnyčioje padedu giedoti rožinį. Einu į Mišias visada, kada tik turiu sveikatos. Turėjau širdies operaciją, tai ne visada sveikata leidžia. Labai širdžiai pakenkė artimų žmonių netektys.

Ponia Salomėja rodė nuotraukas, kurioje užfiksuotos Vinslauskų šeimos gyvenimo akimirkos, prisiminė buvusias drauges, artimus žmones, jau išėjusius Anapilin. Rodė garbės raštus, kuriuos tų metų valdžia teikė už dorą ir sąžiningą darbą, padėkas už nuostabius mezginius. Pasirodo, Salomėja Vinslauskienė buvo ir puiki liaudies meno puoselėtoja, parodų dalyvė, garsi kulinarė, mokanti paruošti vestuvių bei šermenų valgius. Dabar skaitanti laikraščius, su kaimynėmis Mažuikiene, Chmeliauskiene leidiniais dalijasi.

Salomėja Vinslauskienė labai džiaugėsi savo krikštadukte Daiva Utkiniene:

– Sesuo Zofija mirė jauna, prieš mirtį prašė pasirūpinti dukra Daiva. Aš ja rūpinausi, kai maža buvo, dabar ji labai rūpinasi manimi, kai pasenau. Visada užsuka, namuose padeda, labai skanius valgius ruošia.

Močiutė Salomėja visada laukia atvažiuojančių anūkų, dukters, su seserimi Vaclava per dieną po dukart telefonu kalbasi. Sakė, jog labai rūpestinga, nuoširdi sesuo. Labai dažnai abi važiuojančios į tėviškę, kur buvo vaikystės takeliai, kur po miškus bėgiota. Ten, Drublionyse, spanguoliaujanti. Per sezoną prirenkanti po 60 – 70 litrų spanguolių. Ten ir vaistažoles renkanti, mat pati turinti daug knygų, skaitanti, žinanti, kokia žolelė nuo kokios ligos padedanti.

Prancūzų rašytojas Žanas Žakas Ruso yra pasakęs, jog gyventi – tai nereiškia kvėpuoti, tai reiškia veikti. Ne tas ilgiausiai gyvena, kuriam daugiausia metų, o tas, kuris labiau už kitus jautė gyvenimą. Salomėja Vinslauskienė aštuonis dešimtmečius gyvena gražų gyvenimą, labai daug dirba, moka džiaugtis saulėtekiu, klausosi paukščių čiulbėjimo ir vėjo ošimo, žavisi krykštaujančiais proanūkiais. Gyvenimas ilgas, kai jis matuojamas gražiais darbais, o ne laiku…

Romas Zibalas

[nggallery id=14]

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+