Ona Lėlienė savo geriausiųjų draugų apsuptyje jaučiasi puikiai.
Onos Lėlienės sodyba – nuošaliame Levaniškių kaime (Jauniūnų seniūnija), netoli Barskūnų tvenkinių. Ties posūkiu – įdomus užrašas – „Lėlyčių žirgai“… Taip, Onutė kartu su dukterimis Genute ir Jūrate bei globotiniu Dariuku augina ir prižiūri nemažą žirgų būrį. Apie šeimos draugystę su žirgais maloniai sutiko papasakoti sodybos šeimininkė Onutė.
– Kaimenėje jau 22 žirgai. Nuo ko viskas prasidėjo? Ir apskritai, kam to reikia?
– Pirmąjį arkliuką Tereką įsigijome iš netoliese esančio žirgyno. Ūkyje jis padėdavo nudirbti daug darbų. Nesuprantu, kaip gali kam nors nepatikti žirgai. Atvažiuoja vaikai iš Vilniaus ar dukters draugės, jodinėja ir džiaugiasi žirgais. Vien tik prisilietimas prie žirgo, bendravimas su juo ne tik padeda atrasti ryšį su gamta, tačiau praturtina žmogaus širdį kilniais jausmais. Malonu ir gražu žiūrėti į raitelį ir žirgą. Šį rudenį, spalio 1-ąją, per Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, kartu su mažuoju Dakariuku (ponis vardu Dakaras) lankėmės Širvintų parapijos senelių globos namuose. Glostydami Dakariuką seneliai šypsojosi, jų akys švietė. Prisilietę prie arkliuko mintimis grįždavo į savo jaunystę.
– Kas labiausiai rūpinasi žirgais ir juos prižiūri?
– Abi dukterys Genutė ir Jūratė Kaune įgijo žirgų trenerių specialybes. Jūratė galėtų mokyti rajono vaikus jodinėti. Tereikia tik nedidelės valdžios pagalbos. Visi esame girdėję apie delfinų terapiją. Manau, kad yra ir kita – žirgų terapija. Pamatytumėte, kiek džiaugsmo vaikams suteikia bendravimas su žirgais. Pamatytumėte jų veidus, ypač vaikų su negalia. Vasarą žirgai, aptverti elektriniu piemeniu, ganosi aplinkiniuose laukuose. Žiemą pagrindinis jų maistas – šienas ir avižos. Žirgais rūpinasi duktė Jūratė. Juk reikia juos iššukuoti, sutvarkyti jų kanopas.
Auginame trakėnų bei Hanoverio veislės žirgus. Mūsų arkliukai – „rankiniai“. Nesispardo, labai supratingi, nes į juos investuota daug meilės. Jokiu būdu negalima žirgų pravardžiuoti, nes juk visi gyvuliai jaučia, ar žmogus tikrai juos myli, ar tik apsimeta… Kartais savo augintinius palepiname cukraus gabalėliu ar morka. Ūkyje turime ir vyriškas rankas. Pas mus dažnai lankydavosi vaikučiai iš Vilniaus vaikų namų. Tame vaikų būryje būdavo ir septynmetis Dariukas. „Prilipome“ vienas prie kito. Berniukas pasiliko gyventi pas mus. Dabar gailiuosi tik vieno, – kad net 25 savo gyvenimo metus praleidau gyvendama Vilniuje.
– Taigi, dauguma kaimiečių bėga iš kaimo, o jūs – atvirkščiai, palikote sostinę ir gyvenate kažkur kone laukinėje gamtoje…
– Bet gyventi gamtoje – puiku! Į kaimą atsikėliau gyventi dėl vaikų. Jutau, kad mieste dukterys negalės savęs realizuoti. Supratau, kad miestietiškas gyvenimas joms visai ne prie širdies. Miesto aplinka slėgė. Aišku, kaime gyvenant reikia dirbti, tačiau dabar gyvendami kaime džiaugiamės kiekviena diena.
– Atskleiskite paslaptį, kaip galima išlaikyti tokį didelį būrį žirgų ir nebankrutuoti. Gal už pasijodinėjimą žirgu mokami dideli pinigai?
– Išankstinės nustatytos kainos nėra. Svečiai pinigėlių palieka tiek, kiek gali ir nori. Galima ir veltui pajodinėti, pabendrauti su žirgu. Jeigu laikyčiau tik žirgus, savaime aišku, kad bankrutuočiau. Bet… turiu ir nemažą ūkį: tris karves su prieaugliu, šimtą vištų, šimtą ančiukų, keturiolika paršelių, tris paršavedes, dešimt kalakutų, dešimt avių. Šitas ūkelis išlaiko mus ir mūsų žirgus. Suprantate, kad darbo yra nemažai, tačiau galiu garsiai sušukti: „Kaip gera gyventi kaime! Aš čia esu laiminga.“ Tik pagalvokit, – rytais nereikia skubėti į darbą, galima gulėti, ilsėtis kada ir kiek nori, aplinkui – ramybė. Be to, žinai, kad dirbi sau. Kaime kvėpuoju grynu oru ir jaučiuosi tvirta ant savo žemės. Didelis ačiū kaimynams Zbignev’ui Jankun’ui, Juozui Stankevič’iui, kurie niekada neatsisako mums padėti.
Lėlyčių namuose viena kambario siena skirta žirgų apdovanojimams.
– Labai būtų įdomu sužinoti (jeigu tai – ne paslaptis) apie jūsų svajones… Jūs šiandien tikrai laiminga?
– Pagrindinė mano svajonė – molinės arklidės. Nuo vaikystės pamėgau molį, prisimenu, jog vis kažką lipdydavau. Jau yra parengtas molinių arklidžių projektas. Va, tik yra sunkumų dėl pinigėlių… Svajoju ir apie molinį namą… Dar svajoju pastatyti porą nedidelių namelių, kuriuose galėtų atvažiavę pailsėti vaikai. Gyventų, jodinėtų, bendrautų su žirgais. Apie laimę… Įsivaizduokite gražų rytą, kada kokie penki žirgai su raiteliais ruošiasi išjoti į kokią nors šventę. Mergaitės žirgus papuošia kaspinėliais, pamoja man rankomis, užtraukia dainą „Ant kalno mūrai, joja lietuvės!“ Stoviu, žiūriu ir verkiu iš džiaugsmo…
Lauros Želvytės (geriausios Jūratės draugės) žodžiai: „Būdama šalia žirgo jaučiuosi lyg prieš mane stovėtų mano geriausias draugas, tas kuris supranta mane. Kai man liūdna, jis liūdi kartu, kai aš laiminga, džiaugiasi kartu su manimi. Tai tas, kuris bus šalia, kad ir kas benutiktų. Kai atsisėdi ant žirgo, apima nepaprastas jausmas, jautiesi lyg visas pasaulis priklausytų tik tau ir žirgui. Su žirgais galėčiau būti kiekvieną dieną. Kai man būna liūdna, nueinu į laukus, kur jie ganosi ir stebiu juos. Tai geriausias vaistas nuo visko… O jai dar atsisėdi ant žirgo ir išjoji į laukus, tada pamiršti savo bėdas, liūdesį. Visos negandos pasilieka kažkur toli toli. Sugrįžti pilna jėgų, pasikrovusi neapsakomai geros energijos. Žinote, žodžiais labai sunku nusakyti, koks nepakartojamas jausmas joti ant žirgo, kada tave neša kažkur…, kada jautiesi kažkur… tarp žemės ir dangaus.“
Kalbino Remigijus Bonikatas
