Geras choras – parapijos garbės reikalas

Žmogus tarp žmonių


Dar Šv. Augustinas yra pasakęs, jog Dievas nėra muzika, bet kaip muzika. Sunku būtų šiandien įsivaizduoti bažnyčią be vargonų ir be choro. Bažnyčios choro atliekami kūriniai – tai menas, turintis dievišką savybę. Jis įsiskverbia į giliausius žmogaus dvasios klodus, žadina kilnius jausmus, padeda labiau įprasminti maldas. Balsingu, darniu choru gali pasidžiaugti Širvintų parapijos tikintieji. Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios mišrus Sumos choras, vadovaujamas vargonininkės Irenos Vasiliauskienės, geba iš aukštybių atsklindančiomis giesmėmis išblaškyti parapijiečių rūpesčius, pakylėti nuo kasdienybės ir vesti tikinčiuosius šviesos keliu.

Širvintų bažnyčios choras turi puikius choristus, laikosi tradicijų. Bažnyčios choristais tampa tie, kurie ateina vedami Dievo rankos. Giesmės sklinda ne iš angelų krūtinių. Jas atlieka paprasti Širvintų parapijos žmonės, su kuriais kasdien susitinkame gatvėje, sveikinamės, dalijamės žemiškais džiaugsmais ir rūpesčiais. Bažnyčios chore gieda Laura Kiškytė, Renata Blusevičienė, Sigitas Kirtiklis, Juozas Vietrinas, Zofija Masiulionienė, Janina Zakarauskienė, Irena Rinkevičienė, Liongina Pauliukonienė, Violeta Bakasėnienė, Nomeda Drazdienė, Jolanta Karalienė, Ramunė Gedminaitė, Antanas Marcinkevičius, Jonas Barbaravičius, Nikodemas Kisielius, Romas Dambrauskas, Vytautas Strazdas, Rūta Boguckienė, Elena Jankauskienė, Jadvyga Markevičienė, Antanas Lenartavičius, Rimantas Bytautas. Žmonės supranta, kad laikas, paaukotas giesmei, visada neša dvasinę palaimą. Malda, išreikšta melodijų vingiais, nuskaidrina giesmininko sielą. Giedojimas bažnyčios chore – tai pirmiausia auka. Auka, atnešanti didžiausią atpildą – Viešpaties malonę.

Choras labiau suklestėjo, kai 1995 metais jam ėmė vadovauti muzikė Irena Vasiliauskienė. Tuomet buvo praplėstas giesmių repertuaras. Choras dabar gieda trejas Mišias: Šarlio Guno, Gedimino Šukio, Leono Abario, profesionaliai atlieka polifoninius kūrinius, grigališkąjį choralą. Bažnyčios choro repertuare – per šimtą giesmių. Ypač svarbūs „Graudūs verksmai“. Šios Švento Rašto tekstais sukurtos kompozitoriaus Juozo Naujalio prasmingos giesmės giedamos (kaip ir norėjo autorius) keturiais balsais. Nepamirštama kompozitoriaus Prano Sližio kantata „Iš gilumos širdies“, kuri pirmą kartą buvo atlikta Ukmergėje drauge su to miesto choristais.

Nuo seno tarp Širvintų choristų nusistovėję labai šilti, draugiški tarpusavio santykiai. Minimi giesmininkų jubiliejai, drauge meldžiamasi už mirusius ir pasiligojusius choristus, prisimenamos į Amžinybę išėjusios giesmininkės: buvusi choro vadovė Irena Martinėlytė – Sapronienė, choristė Paulina Jasevičienė. Kasmet surengiamos choro šventės, lapkričio 22 dieną švenčiama Šv. Cecilijos – giesmininkų ir muzikos globėjos – šventė, jau įsigalėjo graži tradicija kiekvieną vasarą apsilankyti Pivašiūnų Žolinės atlaiduose ir giesmėmis pašlovinti Viešpatį. Labai šilta draugystė sieja su Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios choru ir jo vadove Regina Ališauskaite, Kaišiadorių Katedros choru bei jo vadovu Antanu Bagdonu. Kalbinti choristai sakė, jog geras bažnyčios choras yra labai daug: giedojimas pagal bažnytinę muziką, kurią kūrė geriausi pasaulio kompozitoriai, teikia dvasinį pakylėjimą, atgaivina širdį. Giedojimo ir dainavimo pagal patiriamus vidinius išgyvenimus palyginti neįmanoma.

Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios chore gieda įvairaus amžiaus (nuo 27 iki 85 metų), įvairių profesijų žmonės. Tai mokytojai, gydytojai, finansininkai, agronomai, valstybės tarnautojai ir šiaip geros valios širvintiškiai. Ilgiausiai gieda Renata Blusevičienė, pradėjusi nuo 15 metų. Dažniausiai į Sumos chorą ateina Jaunimo choro giesmininkai. Taip kolektyvą papildė Laura Kiškytė, Nomeda Drazdienė, Renata Blusevičienė ir kiti. Choro repeticijos vyksta Parapijos namuose vieną arba du kartus per savaitę, esant reikalui, ir dažniau. Afišuotis bažnyčios choras nemėgsta. Giedantis žmogus nelaukia pagyrimo. Kiekvienas, ilgiau pagiedojęs chore, išmoksta įsiklausyti, išgirsti ir suprasti šalia esantį. Giedojimas chore – tai nėra atlygintinas darbas. Atlygis – tai Dievo malonė, kurią choristai gauna per Šv. Mišias. Juozas Vietrinas pasakojo, jog Smetonos laikais būdavo didžiausia garbė giedoti bažnyčios chore, ypač vyrui tai būdavęs ypatingos pagarbos ženklas.

Širvintų choristai gieda ne tik sekmadienių ir šventadienių Šv. Mišiose savo bažnyčioje, bet ir maloniai priima kitų parapijų kvietimus: giedojo Pivašiūnuose, Kaišiadoryse, Molėtuose, Dusetose, Ukmergėje, Kiaukliuose, Čiobiškyje, Gelvonuose bei kituose miestuose ir miesteliuose. Bažnyčios choras dalyvauja net tarptautiniuose projektuose: giedojo Ramsloho, Idofeno, Šarelio ir kituose Vokietijos miestuose, kur buvo labai šiltai sutiktas. Giesmininkai gieda lotynų, lietuvių, vokiečių kalbomis, mokėsi giesmių net anglų kalba.

Choro vadovė ir choristai maloniai kviečia naujus narius – visus, kurie gali giedoti. Kiekvienas žmogus chore laukiamas, mylimas ir kviečiamas. Ne tiek svarbūs muzikiniai gebėjimai (jie yra išlavinami), kiek žmogaus noras šlovinti giesmėmis Viešpatį. Vadovė labai džiaugiasi pradėjusiu giedoti jaunu bosu Justu Mekšėnu.

Choristai dėkingi visiems parapijos kunigams, remiantiems ir palaikantiems kilnius choristų darbus. Juk geras choras – parapijos garbės reikalas.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

4 Atsakymai į “Geras choras – parapijos garbės reikalas”

  1. anonimas parašė:

    Siame chore yra nuostabiu zmoniu

  2. pazistamas parašė:

    Kaip tokia Vasiliauskiene gali giedot baznycioj?Juokingiau negali buti cha cha cha

  3. PADĖKA parašė:

    Dėkoju Irenai V. ir Laurai už altruizmą ir supratingumą.

  4. juozas parašė:

    labiausiai gerbiu V.Strazda

Comments are closed.

scroll to top
+