Duonos augintojas iš Mančiušėnų

Virginijus Kiecorius džiaugiasi patogiu „John Deere“ traktoriumi 6190R.

Širvintų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius buvo pakvietęs visus rajono ūkininkus dalyvauti konkurse „Metų ūkis 2013“. Šį kartą papasakosime apie antrosios vietos laimėtojų – ūkininkų Virginijaus ir Birutės Kiecorių iš Mančiušėnų ūkį.

Važiuodamas į susitikimą žinojau, kad ūkininkai specializuojasi augindamas grūdines kultūras. Vos įvažiavus į kaimą, kairėje pusėje išniro didžiulis ūkinis pastatas. „Štai tokiame galėtų sutilpti ir kombainas, vadinasi, Kiecoriai čia ir turėtų gyventi…“, – pagalvojau. Užsukau į gražiai sutvarkytą kiemą. Plačiai šypsodamasis mane pasitiko šeimininkas ir, pakvietęs į vidų, sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.

– Girdėjau, kad Jūs valdote net 350 hektarų žemės. Juk tai labai daug…

– Pasenusios naujienos. Reikėtų pridėti dar šimtą hektarų. Būsiu tikslus – šiandien turiu 450 hektarų dirbamos žemės, kurioje auginu grūdines kultūras. Taigi, ne valdau, o joje auginu kviečius, žirnius, grikius. Kad žemė užaugintų derlių, ją reikia tinkamai paruošti. Ir šiais metais sutvarkėme daugiau kaip dviejų kilometrų ilgio apžėlusį melioracijos griovį. Jame kaupdavosi vanduo, nes per užaugusias žiotis neturėdavo kur nutekėti. Patį griovį teko šienauti specialiu traktoriumi, o ten, kur jis nepasiekė – trimeriu. Žmonės kalba: „Tam Kiecoriui vis dar neužtenka…“ Tačiau juk gaila žiūrėti į kemsynais apaugusią niekieno nedirbamą žemę.

Ūkininkų Birutės ir Virginijaus Kiecorių šeima. Viduryje - vyresnioji duktė Viktorija.

– Jūsų gimtinė – Mančiušėnai?

– Mano gimtinė – Prūselių kaimas, esantis už 35 kilometrų nuo Panevėžio. Sovietiniais laikais buvo tokia mada, kad naujas kolūkio pirmininkas atsiveždavo vairuotoją ir buhalterę. Tėvas buvo vairuotojas, taigi, 1974 metais mūsų šeima persikėlė į Mančiušėnus. Nuo dvylikos metų gyvenu Mančiušėnuose, todėl ir mano gimtoji žemė čia. Čia sutikau savo pirmąją ir paskutiniąją meilę – savo žmoną. (Patikėkite, jog šie žodžiai buvo ištarti labai nuoširdžiai ir visai ne todėl, jog šalia sėdėjo žmona Birutė.) Čia užaugo vaikai. (Toliau pasakoja Birutė: „Užauginome dvi dukteris. Abi studentės. Erika mokosi Kaune, o Viktorija – Vilniuje“.)

– Papasakokite apie savo ūkininkavimo pradžią, juk visi dideli darbai prasideda nuo mažų.

– Ūkininkauti pradėjau 2000-aisiais metais. Tada dar dirbau tokio Bruzgulio žemę Motiejūnuose. Spėdavau darbus nudirbti ir ten, ir čia, Mančiušėnuose. Tos žemės tada buvo vos penkiasdešimt hektarų. Technika taip pat buvo sena. Arti teko su traktoriais „Belorus“ ir net vikšriniu, kuris ir dabar stovi kaip muziejaus eksponatas…

– Netikiu, jog vienas galėtumėte nudirbti visus darbus vos ne pusės tūkstančio hektarų žemės plote…

– Turiu du pagalbininkus. Du sąžiningus ir darbščius vyrus – Henriką ir Juozą Radzevičius. Iš karto sakau, jog tai ne broliai ir net ne giminės. Taip jau pavardės sutapo. Abu vyrai moka dirbti su visa ūkyje esančia technika. Šiais vyrais pasitikiu kaip pats savimi…

– Turint tiek daug žemės, reikia dar sugalvoti, kuo ją užsėti…? Žinoma, ir su vikšriniu traktoriumi visų darbų nenudirbsi.

– Prigalvoti galima daug, tačiau reikia žiūrėti ir naudos. Apie 250 hektarų užsėju žieminiais kviečiais. Po šešiasdešimt hektarų skiriu grikiams, žirniams ir vasariniams kviečiams. Darbams nudirbti naudoju vadinamuosius „džandirus“ – amerikiečių firmos „John Deere“ traktorius ir kombainus su visais priedais.

– Rudenį ypač daug darbų. Juk reikia javus ir iškulti, ir vėl pasėti. Turbūt reikia greitai suktis…

– Taip, rudenį reikia iš peties padirbėti. Šiais metais nuo rugsėjo 6 iki 18 dienos trise užsėjome 250 hektarų. Per dieną iškuliame 30-40 hektarų. O kiek kartų reikia pasėlius purkšti… Auginau rapsus. Teko aštuonis kartus purkšti ir tris kartus tręšti. Tai kas, kad jų supirkimo kaina apie 1300 litų už toną, tačiau beveik visą pelną „suvalgo“ jų priežiūra.

– Paaiškinkite tolimiems nuo žemės ūkio žmonėms, kaip atsiranda duona. Juk informacinių technologijų amžiuje kai kurie iš jų mano, jog duonos kepaliukai, kaip mašinų detalės, štampuojami iš tam tikros medžiagos duonos gamyklose…

– Duonos pradžia – žemėje. Iki parduotuvės – ilgas kelias. Pradėkime nuo paprastos pievos. Ją reikia nupurkšti nuo piktžolių, sulėkščiuoti, suarti, iškultivuoti, patręšti. Paruošus žemę, galima jau sėti. Pavasarį purkšti nuo piktžolių bei ligų, patręšti. Tada jau galima laukti, kol varpos subręs, ir sausą dieną iškulti. Tada galima jau grūdus malti, o sumalus ir duonos išsikepti.

– Jūs mėgstate ne tik žemę, tačiau esate ir aistringas medžiotojas? Ar ne gaila vargšus žvėrelius šaudyti?

„Su tokiu kombainu malonu dirbti“, - sako ūkininkas Virginijus Kiecorius ir jo pagalbininkas Radzevičius.

– Priklausau Čiobiškio medžiotojų būreliui. Keturiese turime net dvylika bokštelių, kuriuose laukiame ateinant šernų. Šiais metais jau esu devynis nušovęs. Pernai per du mėnesius nušoviau dvidešimt vieną šerną. Tiesa, iš jų tik dvi dienas nemedžiojau, o šiaip vakarais kiekvieną dieną po tris valandas praleisdavau bokštelyje. Negalvokite, kad šerną galima lengvai nušauti. Pirmiausia jį reikia šerti, pripratinti. O dėl gailesčio… Šernų tiek prisiveisė, jog tapo ūkininkų siaubu. Galima sakyti, jog tokiu būdu ginu savo pasėlius…

– Tai gal dar esate ir žvejys?

– Mėgstu ir pažvejoti. Lapkričio mėnesį važiuojame į Klaipėdą gaudyti menkių. Kartkarčiais nuo kranto su kateriu ir dvidešimt kilometrų nuplaukiame.

– Gal geriau būtų, kaip, pavyzdžiui, Artūras Barauskas iš Užušilių, „gaminti“ pieną?

– Nežinau, gal būtų ir pelningiau, tačiau būtum visą laiką pririštas prie karvės. Juk jas reikia melžti kiekvieną dieną. O kaip tada būtų su medžiokle, su žvejyba? Ne, man netinka… Dabar nuo gegužės mėnesio šešis mėnesius „atari“ ir gali užsiimti kitais reikalais. Pavyzdžiui, žiemą Gelvonų ir Musninkų seniūnijose valau užsnigtus kelius.

Grįždamas namo pagalvojau: „Pasaulyje yra daugybė užkrečiamųjų ligų. Matyt, egzistuoja ir kažkoks ypatingas „norėjimo dirbti“ virusas. Lankydamasis pas tokius „ligonius“ netruksi ir pats užsikrėsti… O kaip tada bus su televizoriumi, kompiuteriu, mobiliuoju telefonu? Ar paprasčiausiu padrybsojimu minkštoje lovoje? Baisu…“

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas