Darbas pagal instrukcijas

Balsas tyruose

Kelinta savaitė ant suolelio šalia Poliklinikos, sako, gyvena žmogus. Būtent, gyvena: prigula pasnausti, praeivių paprašo maisto. Sako, tai padegėlis, o Globos centre gyvena jo draugė. Rudenėja, orai vėsta, lietūs dažnėja – ar ilgai dar galima bus ant suoliuko egzistuoti? Vieta pasirinkta nekvailai, čia pat Poliklinika, Globos namai, Neįgaliųjų draugija, Socialinių paslaugų centras su išreklamuotu, tiesa, ne visai teigiamai, Krizių centru – visa socialinių institucijų „puokštė“. Krizių centrui tiesiog ideali proga reabilituotis – tiesiai po langais kasdien akis bado potencialus klientas. Jei jis tikrai padegėlis, tai ar ne krizė jo gyvenime? O kol glausis Krizių centre, atsakingiems valdininkams bus laiko sutvarkyti formalumus įkurdinimui Globos centre. Tik ar kam nors tai rūpi?

Iš išorės viskas gražu, socialinės pagalbos lygis rajone tikrai aukštas, įkurtos bene visos įmanomos institucijos, pristeigta etatų. Ir prikurta instrukcijų, per kurias nebepastebima žmonių. Labiausiai pažeidžiamų, reikalingų pagalbos, paguodos, teigiamo postūmio. O tam reikia ne tik instrukcijų studijavimo ir nenukrypstamo jų vykdymo, bet ir jautrumo, supratimo, „nevaldiško“ požiūrio į problemą. Netgi tuo atveju, jei visagalė instrukcija leidžia nuo to išsisukti. Apmaudu, bet pastaruoju metu ypač dažnai tenka girdėti, jog socialinės pagalbos tarnybos ne itin skuba tos pagalbos teikti. Neseniai vienas pilietis taip charakterizavo savo seniūnijos socialinę darbuotoją: „Neblogas ji žmogus, bet nuo instrukcijos nė milimetro nenukryps, o instrukcijos, pati žinai, ne klientų naudai surašytos, nenori ji papildomų rūpesčių, dirba „valdiškai“, ne iš širdies.“ Čia ir esmė: valdiškas darbas, valdiškas požiūris ir visagalių instrukcijų kultas. Nepažeidei instrukcijos ir ramu: alga nenukentės, nuobaudos negrės. O tai, kad kažkam nepadėjai, nors ir galima buvo, nemigos nesukels. Draugė neseniai pasakojo, jog nuėjusi pas „valdišką“ t.y. Poliklinikos, stomatologą, pagalbos nesulaukė, nes gydytoja nenorėjo prisiimti atsakomybės, pasiūlė vykti į Vilnių. Pabandyk nuvažiuoti, kai nuo skausmo akyse tamsu. Teko eiti į privatų kabinetą. Ir čia patvirtino, jog atvejis sudėtingas, bet pagalbą suteikė. Pacientė visai pagrįstai piktinasi, jog trisdešimt metų moka mokesčius, o pagalbos turi ieškoti privačiai. Ar ne paradoksas? Pirmoji medikė nustūmė nuo savęs atsakomybę ir jaučiasi teisi, instrukcijų ji nepažeidė. Antroji, atvirkščiai, žmogui padėjo, bet nerimo dėl gydymo baigties turėjo pakankamai. Ne vienas pasakys: kam tas galvasopis, kam rizika, reikia žiūrėti savęs, o ne kitų.

Taip ir gyvenam. Institucijos yra, instrukcijos yra, tik realios pagalbos trūksta. O kai kam trūksta atsakomybės. Kas atsakingas už projektavimo klaidas milijoniniame vandentiekio ir nuotėkų projekte? Ne vykdanti įmonė, nes ji dirba pagal patvirtintą projektą. Ne koordinatorius, nes jis nedirbo, kai buvo projektuojama. Ne projektuotojai, nes jų ir pėdsakai ataušę. Ir ne Savivaldybės klerkai, kurie dėjo parašus, matyt, nė nežiūrėdami po kuo, nes jų vardai slepiami kaip CŽV kalėjimo vieta. Rezultatas – milijonai išleisti, gyventojams naudos ne kažin kiek, bet, pasak vykdytojų, apie juos niekas ir negalvoja, svarbu viską atlikti pagal projektą, nors ir klaidingą. Tai projektas dėl žmonių ar projektas dėl… projekto? Žingsnis į šoną – kulka?

Atsimenat seną lietuvišką filmą, kuriame teisėjas klausė liudytojo: kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia žudė žmogų? Liudytojas ramiai atsakė: todėl, kad lijo lietus. Praėjo šitiek metų, pasikeitė santvarka, o mes tebestovim po medžiu. Ar ne laikas išlįsti?

Janina Pukienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Darbas pagal instrukcijas”

  1. Ale parašė:

    Visi touchscreen teofalnei tokie antspauduoti.. Tik kai tamsu, nesimato, o kai saulė šviečia arba blykstė, tai ir matos visi pirštų antspaudai Pirma fotkė be blykstės, antra su flash difuseriu, o trečia su plika blykste.. 4 vėl be blykstės..

  2. ..... parašė:

    ?

Comments are closed.

scroll to top
+