Buvau jauna ir energinga…

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Mintimis apie kai kuriuos įdomesnius savo gyvenimo epizodus su „Širvintų krašto“ skaitytojais sutiko pasidalyti ilgus metus Gelvonų miestelyje vaistininke dirbusi, o dabar pensininkė Elena Jurkevičienė.

– Jūsų vaikystėje niekieno iš šalies neremiami partizanų būriai ištisą dešimtmetį priešinosi okupacinei politikai. Ką Jūs iš to meto prisimenate?

– Esu kilusi iš Ukmergės rajono, Lyduokių apylinkės. Mūsų namas stovėjo atokioje vietoje prie upės, netoliese dunksojo miškas. Prisimenu, kad dažnai lankydavosi partizanai, o juos gaudydami, užsukdavo stribai. Jeigu sutartoje vietoje būdavo iškelta vėliava, tai reiškė, kad namuose svetimų nėra, ir partizanai gali ateiti. Prisimenu, kartą užgirdome susišaudymą, o netrukus į namus uždusęs atbėgo partizanas ir padavė eilėraščių prirašytą sąsiuvinį. Dar ir šiandien negaliu sau atleisti, kad jų neišsaugojau – tuo metu kūrenosi krosnis ir išsigandusi mama tą sąsiuvinį įmetė į ugnį. Bijojo dėl šeimos, nes tuo metu ir už menkniekį galėjo sušaudyti. Augome kupini patriotinių jausmų. Būdavo, einu į Želvą mišku, susitinku stribų pilną vežimą ir galvoju: „Ech, turėčiau dabar granatą, tai nė vieno neliktų!“

– Kodėl pasirinkote farmaciją?

– Vaikystėje visada norėjau padėti žmonėms, todėl svajojau būti arba medike, arba teisininke, tačiau kelias į vaistininko specialybę buvo vingiuotas. Gyventi kaime tada buvo sunku. Vienu metu už mokslą vidurinėje mokykloje reikėjo mokėti, o nebuvo iš ko. Giminės buvo ištremti. Tėvo 13 ha žemę išdraskė. Vienas brolis slapstėsi nuo šaukimo į kariuomenę, o kitas mokėsi Vilniaus universitete, tačiau po kiek laiko jį kaip liaudies priešą pašalino. Tada brolis pradėjo mokytojauti. Tiesa, pavykdavo išsilaikyti vienoje vietoje apie metus, nes greit „išlįsdavo yla iš maišo“… 1950 metais brolis mokytojavo Gelvonuose. Kadangi tėvai už mokslą mokėti neišgalėjo, todėl brolis mane pasiėmė pas save. Tuometinis mokyklos direktorius Juškevičius skyrė mums nedidelį kambarėlį, kuriame ir apsigyvenome. 1944-1954 metais Gelvonuose klebonavo Juozas Stakauskas. Prisimenu, jis ateidavo pas mus, užtraukdavome užuolaidas ir tame kambarėlyje prieidavome išpažinties – žinoma, viskas vyko slaptai. Taigi, teko mokytis ir Gelvonuose. Vėliau už mokslą mokėti nebereikėjo, todėl grįžau pas tėvus. Baigusi Želvos vidurinę mokyklą, dirbau bibliotekoje. Buvau nutarusi stoti į Vilniaus universitetą ir studijuoti bibliotekininkystę…

– Jūs esate giliai tikintis žmogus. Girdėjau, kad tapti vaistininke Jums taip pat padėjo malda?

– Taip, esu tikinti. Augau religingoje šeimoje, puoselėjančioje katalikiškąsias vertybes. Tačiau norėjau mokytis toliau, todėl buvau priversta stoti į komjaunimą. Žinoma, tikėjimo dėl to neatsisakiau. Kartą Želvos parapijos Skuolių šv. Antano Paduviečio koplyčioje buvo švenčiami šio šventojo vardo atlaidai. Kadangi buvau religingas žmogus, tai ten nuėjusi meldžiausi. Poteriaudama pajutau į save įsmeigtą kažkieno žvilgsnį. Atsisukusi pastebėjau, kad mane atidžiai stebi kažkoks jaunas bernas. Pasirodo, tai buvo apylinkės pirmininkas, kuris kitą dieną mane apskundė rajono komiteto sekretoriui. Gerai, kad sekretorius buvo protingas žmogus ir šio įvykio nepagarsino. Šis atsitikimas suteikė man sveiko pykčio ir pastūmėjo siekti savo tikslo – stoti į mediciną. Taigi, jeigu būtų manęs nepamatę poteriaujant, būčiau „plaukusi pasroviui“ ir tapusi kvalifikuota bibliotekininke. Baigusi Kauno medicinos mokyklos farmacijos specialybę, 1962 metais pradėjau dirbti Širvintose, o nuo 1963 metų iki pensijos dirbau Gelvonuose.

– O kaip ten buvo su verbuotoju iš KGB struktūrų?

– Jūs daug žinote… Buvo toks atsitikimas. Kartą į vaistinę užsuko gražus jaunuolis ir manęs paklausė, ar galima būtų pasišnekėti. Pokalbio metu paprašė pagalbos. Iš pradžių nesupratau, kokios pagalbos jis nori. Tuo metu iš kalėjimo buvo grįžęs Kazimieras Skebėra. Vaistinėje lankydavosi daug žmonių. Pasirodo, „pagalbos“ esmė buvo ta, kad reikėjo klausyti, ką apie Skebėrą kalba žmonės, žodžiu, apie jį rinkti duomenis ir juos perdavinėti saugumui. Jaunuolis davė laiko apsispręsti. Su ponu Kazimieru susipažinau per šv.Velykas, pasikalbėjau su šiuo šviesiu žmogumi ir atėjusiam jaunikaičiui tiesiai šviesiai pasakiau, kad tokių kaip Skebėra Lietuvoje mažai beliko ir jokių žinių apie jį nerinksiu. Taigi, tas jaunikaitis nieko nepešė, tačiau kiek vėliau mus pastatė į savo vietą – negavome paskyros automobiliui.

– Sakoma, kad senesni žmonės didesni patriotai už dabartinį jaunimą. Kodėl taip yra?

– Sutinku, kad žmonės palaipsniui praranda patriotiškumo jausmą. O kas kaltas? Mano nuomone, didžiausia atsakomybė tenka tėvams, mokyklai, žiniasklaidai… Iki šiol prisimenu lietuvių kalbos mokytojos Elenos Mašauskaitės vedamas pamokas apie garbingą Lietuvos senovę. Dabar per televiziją dažniausiai rodomi žmogeliai, mokantys „užkalti“ krūvas pinigų, tris ar daugiau kartų išsiskyrę… Ne tos vertybės propaguojamos. Egzistuoja pinigų kultas. Moraliniai dalykai, patriotizmas lieka paskutinėje vietoje. Jaunas žmogus anksti „sugenda“. Sąjūdžio pakilimo metais apie kitokią Lietuvą svajojome.

– Vis dar prisimenate Sąjūdžio metus?

– Gerai prisimenu ir niekada nepamiršiu. Tada vaistinėje rinkdavosi ir kalbėdavosi patriotiškai nusiteikę žmonės. Susidarė tarytum atgimimo centras – nedidelė kuopelė. Draugiškai važiuodavome į rajoninius renginius, kalbėdavome apie Lietuvos nepriklausomybę. Gerai prisimenu aktyvią Albino Genio, Gedimino Žilinsko veiklą. Tais laikais būdavo daug konfliktų su sovietiniais visokio plauko vadukais. Gaila, tačiau daugelis iš jų, tarytum transformeriai iš multiplikacinio filmo, vadovauja ir dabar. Važiuodavome iš Sąjūdžio renginių namo, ir širdis „dainuodavo“!

– Pakalbėkime apie vaistus. Ką Jūs manote apie vaistų reklamą?

– Esu prieš vaistų reklamą. Vaistai – ypatinga prekė, kuri kartais gali labai pakenkti žmogaus organizmui. Reklamuotojams rūpi tik pinigai, jiems svarbu kad vaistus pirktų. Dažniausiai juk reklamuojami tie patys vaistai, tik pakeistas pavadinimas. Kažkieno iniciatyva kai kurie seni geri vaistai staiga pradeda „nebeatitikti reikalavimų“ ir būna išbraukti iš Vaistų registro. Kartais pasiklausius vaistų reklamos, atrodo, kad kalbama apie kažkokius nežemiškus stebuklus…

– Kaip Jūs manote, ar žmogus ilgai gyvena dėl to, kad vartoja vaistus, ar atvirkščiai, kad jų vengia?

– Vienareikšmio atsakymo nėra. Kartais vaistai labai reikalingi. Pavyzdžiui, esant uždegiminiams procesams jie reikalingi ir jaunam, ir senam. Seniems žmonėms siaurėja kraujagyslės, todėl jiems patartina nuolat vartoti kraujagysles plečiančius vaistus. Be reikalo ir be saiko vaistus vartoti nereikia. Svarbiausia, kad kiekvienas žmogus gyventų protingai. Reikėtų nepervargti, valgyti sveiką maistą ir nepersivalgyti.

– Kuo skiriasi vaistininko ir, sakykim, muilo pardavėjo darbas?

– Apie muilą ir tai reikia šį tą žinoti, o čia – vaistai… Gavę naują vaistą, jį kiekvieną kartą visapusiškai išstudijuodavome. Reikėjo žinoti jo tiesioginį ir šalutinį poveikius organizmui. Žmogui visada patardavau, kokį vaistą tikslingiausia vartoti. Gal tuo momentu nebūtinai reikia antibiotikų, gal vietoj jo tinka kitas vaistas. Kada su žmogumi pakalbi, įsigilini į jo negalavimą, tada galima jam ir patarti.

– Jūs daug laiko ir jėgų skyrėte savo darbui. Ar likdavo laiko savo šeimai?

– Buvau jauna, energinga, suspėdavau visur. Šeimyninius bei ūkinius reikalus padėdavo tvarkyti mano vyras Vytautas. Užauginome dvi dukras. Rūta dirba Vilniuje, pensionate, psichologe, o Lina mokytojauja Ukmergės technikume. Dabar esame pensininkai, tačiau be darbo nesėdime. Laikome karvytę, kelias vištas, auginame porą paršiukų.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Buvau jauna ir energinga…”

  1. xx parašė:

    Elyte,tu šaunuolė

  2. Dalia parašė:

    Ka galima pasakyti kai Lietuvoje dar tebevyrauja sovietine psichiatrija , neteiseta zmogaus uzdaryma nelaikanti nusikaltimu ir zmones tebeluosinanti psichotropiniais vaistais?
    Ir nezmoniskai gaila partizano, kuris ejo zuti bet norejo issaugoti bent eiles…

Comments are closed.

scroll to top
+