Bitininkas, muzikantas, medžiotojas…

Jonas Romaška moka pats pasigaminti avilį.

Jonas Romaška moka pats pasigaminti avilį.

Širvintose sunku sutikti žmogų, kuris nepažinotų Jono Romaškos. Vieni jį pažįsta kaip bitininką, kiti – kaip muzikantą, treti – kaip medžiotoją. Jonas mielai sutiko pasikalbėti apie save ir savo tokius skirtingus pomėgius.

– Pirmiausia pakalbėkime apie medų. Bitininkai skundžiasi, kad šiais metais vasara bitėms netikusi?…

– Ir vasara, ir pavasaris… Pavasaris kai kam gal ir geras buvo, tik ne bitėms. Buvo karšta, o kai žydėjo obelys, užėjo šalnos. Bitutės iš obelų nespėjo nektaro prisirinkti, iš pienių – taip pat. Vasara taip pat karšta, ir, pavyzdžiui, iš grikių vėl negali paimti nektaro, nes tam reikalinga 20 – 24 laipsnių oro temperatūra. Temperatūrai kylant ar krintant, išskiriamo nektaro kiekis mažėja. Šiemet medaus derlius per pusę mažesnis, negu pernai. Šiais metais bitės labai spietėsi. 

– Kada būna didysis medunešis?

– Paprastai birželio pabaigoje, tačiau šiais metais buvo anksčiau – jau birželio pradžioje. O dabar jos tik kad skraido… Neša vandenį, o medaus nėra iš kur paimti. Gal iš kokių varnalėšų ir kitokių laukinių augalų nešienaujamose pievose. Labai skanus usnių medus, tačiau tų usnių nėra daug.

– Kiek turi bičių šeimų? Bitininkai dažnai skundžiasi, kad su bitėmis daug darbo…

– Prižiūriu 23 šeimas. Prie namų yra penki aviliai. Kiti – kolektyviniame sode Peliškiuose. Darbo yra, tačiau aš dažnai prie bičių nelendu, nes aviliai yra dideli – dvidešimt penkių rėmelių, todėl nereikia tų bičių traiškyti, vietos daug. Bitutėms, kaip ir žmogui, reikia erdvės. Bites laikau nuo 1974 metų. Datą tiksliai prisimenu, nes tada pradėjau agurkus auginti sėkloms, kaime turėjau penkių arų šiltnamį. Tam, kad apdulkintų agurkus, reikėjo bičių, nes agurkų žiedai buvo vienalyčiai. Jų žiedadulkės lipnios, todėl vėjas jų neperneša. Sėdavau tris eiles su moteriškais žiedais ir vieną eilė su vyriškais. Auginome kartu su draugu. Jo buvo dešimt arų, mano – penki. Po vienu stogu… Bites patys pasigavome. Paėmėme nuo cigarečių kartoninę dėžę, į vidų prikabinome vaško. Pirmą avilį nupirkau Anciūnuose ir pastačiau šiltnamyje. Jame buvo langas, pro kurį bitės galėdavo ir laukan išskristi. Taip ir pradėjau bites laikyti. Kada agurkų „biznis“ baigėsi, turėjau jau du avilius su bitėmis. Kur jas padėti? Juk nežudysi… Atvežiau į sodą ir palikau. Išėjo vienas, antras spiečius. Prisižadėjau, kad laikysiu iki penkių. Žiūriu jau aštuonios, dešimt, dvylika šeimų…

– Bitės Jums hobis ar geras uždarbis?

– Tik hobis, iš tiek bičių šeimų nepragyvensi. Man bičių gaila, be to, pripratau prie jų. Užtat medaus užtenka ir sau, ir draugams… Žmona truputį parduoda Širvintų turgelyje – „Bičių koryje“. Girdėjau, kad parduodant urmu, už vieną kilogramą medaus moka septynis litus. Bet juk vien avilys kainuoja mažiausiai pusę tūkstančio litų, vaško kilogramas – 33 litai. Rudenį reikia cukraus sirupo, – stiprioms bičių šeimoms žiemai reikėtų palikti apie 26-30 kg maisto. Iš kitos pusės – tai poilsis, bitės ramina. Ryte atsikėlęs ateinu ir sėdžiu prie avilio, stebiu jų darbą. Mano bitutės ramios, negelia. Turėjau prie namų labai piktų bičių avilį. Būdavo, atvažiavęs į kiemą vos pradarai mašinos dureles tuoj pat būni bičių užpultas. Vargau su jomis, tačiau… jos duodavo daugiausiai medaus. Vienais metais iš jų avilio vienintelį kartą gyvenime prisukau net 60 kilogramų medaus. Tik pakeitęs motinėlę šiaip ne taip su jomis susitvarkiau. Bitės savo šeimininko nepažįsta, tačiau gerai jaučia kvapą ir net nuotaiką. Kvepalų, benzino, tepalų kvapas bites erzina ir jos tada puola. Su bitėmis reikia mokėti ir dirbti. Nepatartina avilyje per daug trumpai ir per daug ilgai kapstytis. Darbus reikia atlikti profesionaliai ir gana greitai, kad bičių nesuerzintum. Kai kurie bitininkai, neturėdami daug rėmelių, juos išima, neša medų išsukti ir tik po to parneša atgal. Tokiu būdu avilyje pasidaro tikra piktų bičių košė. Aš kiekvienam aviliui turiu po du komplektus rėmelių. Su medum išimu, tuščią įdedu ir neturiu jokių problemų. Bitės taip pat puikiai jaučia oro permainas. Jeigu dangus debesuotas, žada lietų, geriau prie jų nelįsti.

– Ką reiškia terminas „bitės spiečiasi“?

– Bitės spiestis pradeda tada, kai šeima nebesutelpa avilyje: prieš spietimą bičių motinėlė į motinines korio akeles padeda kiaušinėlių. Šiems išsivysčius, paskui naują motinėlę išskrenda ir dalis avilio. Išeina apie pusę bičių, o jeigu motinėlė jauna, kol apsivaisins, praeis 21 diena, tada nebūna perų, ir šeima dar susilpnėja. O tos, kurios skraido – darbininkės juk taip pat miršta, daugiau kaip mėnesį negyvena. Tada į tą šeimą įleidi kitą spiečių. Bet negiminingą. Tokiu būdu sujungi dvi šeimas. Motinėlė išlieka ta, kuri stipresnė. Bitininkui svarbu spiečiaus nepražiopsoti, nes pražiopsojus tinkamą momentą, bitės susimeta į kamuolį kur nors nepatogioje vietoje. Daug bičių žūva dėl laukų purškimo chemikalais. Nemažai žūva dėl mobiliojo ryšio antenų, nes bitės praranda orientaciją ir pasiklysta.

– Juk bitės į avilį neša ne medų, o nektarą? Įdomu, kiek medaus prisukate iš vieno avilio?

– Pernai prisukau vidutiniškai 40 kilogramų medaus iš avilio. Šiais metais iki šiandien paėmiau iš viso 190 kilogramų, pernai tokiu pat metu du kartus daugiau. Taip, bitės iš žiedų paima ne medų, o nektarą, kuriame yra vandens. Nektaru pildomos korio akutės, ir tam tikra bičių grupė, kurios neskrenda į laukus, o turi „pareigas“ avilyje – vibruodamos sparneliais vandenį išgarina. Medus tinkamas ir kokybiškas, kai vanduo išgarintas, o korio akutė su „dangteliu“ – korys užakiuotas. Jeigu bitininkas paskuba ir ima medų per anksti, kol bent du trečdaliai korio nėra visiškai užakiuota, toks produktas gali ir surūgti.

– Ar visuose aviliuose medus būna vienodas?

– Bitės pasiskirsto teritorijomis. Kiekviena šeima sužino apie nektaro šaltinius iš savo žvalgų. Parskridę į avilį žvalgai atlieka tam tikrą šokį, kurio metu liečia kitas bites. Paliestos arba pastumtos bitės atsigręžia, savo ūseliais paliečia šokančios bitės pilvelį ir seka paskui ją. Tokiu būdu kiekvieno avilio darbininkės turi savo teritoriją ir renka skirtingų augalų nektarą. Toje pačioje vietoje daug avilių laikyti nepatartina, nes medų jos pasidalija bendrai. Vadinasi, nuo avilių skaičiaus medaus kiekis nesikeičia.

– Koks medus skaniausias? Juk medus būna labai įvairus – liepų, rapsų…

– Liepų, kiaulpienių, rapsų, grikių, dobilų, viržių, pievų, lipčiaus medus… Specialistai teigia, kad spalva medaus kokybei reikšmės neturi, bet skoniui ir gydomosioms savybėms – taip. Vienas iš mėgstamiausių bičių produktų yra liepų medus. Jis yra gelsvos spalvos ir gerai gydo peršalimo ligas. Grikių medus yra rusvas, aštraus skonio. Retesnis baltas, silpno aromato rapsų medus, daugiau vartojamas maistui gaminti. Žinoma, pats naudingiausias yra tamsus miško medus. Iš tikrųjų sunku pasakyti, kokios rūšies medus. Kiek lengviau pagaminti liepų ir pievų medų. Kitaip yra užsienio valstybėse, kur plantacijose auginami vienos rūšies augalai, ir bitėms tada nebūna iš ko rinktis. Juk bitė – ne karvė ir nepririši, pavyzdžiui, dobilų lauke. Galima kalbėti tik apie tam tikrą procentą. Žinoma, geriau perka kokios nors vienos rūšies medų, tačiau pas mus dažniausiai jis yra mišrus ir nereikėtų pirkėjams meluoti.

– Jūs ne tik bitininkas, bet ir muzikantas. Pakalbėkime apie muziką…

– Groti pradėjau nuo 14 metų. Mamos brolis buvo muzikantas, atėjęs dažnai pagrodavo. Išmokau groti be jokių muzikos mokyklų, – pats. Nuo septyniolikos metų jau grojau dūdų orkestre pas tuometinį meno vadovą Aloyzą Jušką. Tada pradėjau groti Jeronimo Pauliukonio vadovaujamoje kapeloje (Gintaro Pauliukonio tėvą), dainų šventėse. Gal dvidešimt metų vestuvėse atgrojau. Šiuo metu griežiu folkloriniame ansamblyje „Gojus“ (vadovė Nijolė Vitkauskaitė), dalyvauju įvairiuose konkursuose asmeniškai. Labiausiai širvintiškiams žinomas – „Antano armonika“. Birželio pradžioje Šiauliuose, Pėsčiųjų bulvare, vyko XVII-asis Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelijų trijų dienų festivalis „Ant rubežiaus 2014“. Tai labai didelis festivalis. Jame dalyvavo per trisdešimt įvairių kapelų bei 27 pavieniai kaimo muzikantai. Gavau padėką nuo festivalio prodiuserio Pranciškaus Trijonio. Nesenai grįžome su neįgaliųjų draugijos ansambliu „Viltis“ iš tradicinės Lietuvos neįgaliųjų draugijos šventės Talačkonyse esančiame Balsių malūne (Pasvalio rajone). Neužilgo važiuosime į Ramygalą su liaudiškos muzikos kapela „Noragas“, rugsėjo mėnesį kviečia asmeniškai į konkursą Pakruojyje. Pernai dalyvavau Utenoje vykusioje pirmojoje respublikinėje Peterburgo armonikų šventėje, kurioje, be manęs, dalyvavo šio instrumento mėgėjai iš Rokiškio, Zarasų, Utenos, Molėtų, Anykščių. Kviečia atvykti ir šiais metais.

– Nesuprantu, kaip galima visur suspėti?

– Pirmiausia, tai jau niekur nebedirbu. Dažniausiai namiškiams nieko nesakydamas tyliai išvažiuoju. Jeigu kviečia, tai kaip atsisakyti? Ten nuvažiuoji, ten tavęs nuoširdžiai laukia, sutinka… Pavyzdžiui, Šiauliuose muzikantai buvo vaišinami šaltuoju ir karštuoju patiekalu, tamsiuoju ir šviesiuoju alumi, kava, arbata, tortais veltui, net už benziną sumokėjo du šimtus keturiolika litų… Ir Molėtuose tas pats būna. Svarbiausia, tokiose šventėse susitinki su pažįstamais muzikantais, pasikalbi, pabendrauji…

– Matau kieme lyg parade daug armonikų išrikiuota…

– Gal aštuoniolika… Viena itališka armonika atiduota pataisyti į Birštoną. Šiaip ieškau armonikų ir jas nusiperku, kadangi kiekviena armonika turi tik dvi tonacijas. Tačiau skirtinga armonika gali turėti skirtingas tonacijas. O man reikia visų tonacijų, todėl ir renku skirtingų tonacijų armonikas. Tiesa, turiu dvi armonikas su trimis tonacijomis. Specialiai užsakiau vienoje Vokietijos gamykloje. Pagamino ir atsiuntė, kainavo keturis tūkstančius litų. Turiu vokiškų „Hohner“, amerikiečių „Rossetti“. Turiu austrišką armoniką (daugiau tokių Lietuvoje nėra), senovinę 20-ojo amžiaus pradžios Peterburgo armoniką, rusų „Tulskają“, baltarusių „Naroč“, vokiečių „Horch“.

– Jūsų šeimoje yra daugiau muzikantų?

– Dukra Ligita penkerius metus mokėsi Muzikos mokykloje, smuiko klasėje, o sūnus Dainius akordeono. Abu muzikuoja tik savo malonumui. Turiu keturis anūkus. Du sūnaus, – vienas groja kapeloje bei groja su gitara, kitas – jau baigė Muzikos mokyklos trečią klasę. Duktė taip pat turi du sūnus ir vieną devynių mėnesių mergaitę. Tikiuosi, taip pat taps muzikantais.

Jonas Romaška prie savo medžioklės trofėjų.

Jonas Romaška prie savo medžioklės trofėjų.

– Jūs dar ir medžiotojas… Tradicinis klausimas medžiotojui: „Tai ką… patinka žudyti?“

– Medžioju nuo 1972 metų. Buvau Družų būrelyje, o dabar priklausau Kielių medžiotojų būreliui. Į paskutinį klausimą galima taip pat atsakyti klausimu: „O kas būtų, jeigu nebūtų medžiotojų?“ Juk mes nešaudome tiek, kiek kas nori… Yra skirti limitai. O apie žudymą… Šernas turi šansą pabėgti, o kaip tada su kiaulėmis fermose? Visi supranta, ypač ūkininkai, kad tų žvėriukų prisiveisia per daug. Ypač šernai padaro daug nuostolių. Šiais laikais mes, medžiotojai, renkame pinigus į bendrą kasą, kad galėtume atsiskaityti su ūkininkais už šernų padarytą žalą.

– Tai kaip ten su tuo šernų šaudymu. Negi medžiotojai tokie sukčiai, kurie pasak naujo ministro, pateikia klaidingas ataskaitas, iš kurių matosi, kad nušaunama daugiau šernų nei jų iš tikrųjų yra?…

– Pirmiausia, tai tiksliai tuos šernus suskaičiuoti sunku. Juk jie gyvena ne aptvare. Praktiškai kiekviename miške vykdomi varymai, per kuriuos žvėrys ne šaudomi, o skaičiuojami. Bet juk jiems neuždrausi iš vieno miško perbėgti į kitą. O dėl ministro kompetencijos šiuo klausimu sunku ką ir pasakyti…

– Medžiotojo, kaip ir žvejo, apie laimikį geriausiai neklausti, nes tiek pripasakos…

– Neturiu mados meluoti… Galėsi pasižiūrėti pagal sukabintas ant sienos šernų iltis, elnių ragus. Esu nušovęs vieną briedį. Anksčiau šernai turėjo ilgesnes iltis, o dabar medžiotojai juos maitina, tai nebereikia tiek daug žemės knisti, todėl ir iltys nunyksta. Taigi, daugiausiai sumedžiojame šernų, lapių, usūrinių šunų. Stirnų mažiau. Briedžių miškuose liko mažai. Dabar už nušauta be leidimo briedį – didelė bauda. Šiaip jie žmonių nelabai bijo, – anksčiau prie jų net su vežimu galima buvo privažiuoti… Juos išnaikino. Elnias yra visai kitoks, jis gudrus, turi gerą klausą, ir taip paprastai jo nenušausi. Lapių kailis anksčiau buvo brangus, kainavo apie šimtą rublių. O šimtas rublių buvo gana nebloga mėnesinė alga. O dabar – dvidešimt litų. Zuikių mažai beliko, matyt, kalti chemikalai. Šiaip pas mus yra labai tvarkingas klubas ir patys labai sėkmingai tvarkomės savo medžioklės plotuose.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Jonas Romaška ir jo armonikų kolekcija

Jonas Romaška ir jo armonikų kolekcija

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Bitininkas, muzikantas, medžiotojas…”

  1. lll parašė:

    lapa

  2. Ona parašė:

    Labai nuostabus žmogus. Sėkmės, stiprybės ir kantrybės Jums. Te padeda Jums Dievas.

Comments are closed.

scroll to top