Mažylis baltas balandžiukas Antano Stimburio rankose jaučiasi jaukiai.
Gegužės dešimtąją Šeiniūnų kaime vyko dešimtasis rajoninis estafetinis bėgimas aplink Gelvanės ežerą, skirtas rašytojo Igno Šeiniaus 124-osioms gimimo metinėms. Tada į jubiliejinį bėgimą atvyko aukštaskraidžių balandžių mėgėjų klubo „Senieji Vilniaus spalvotašoniai“ pirmininkas Antanas Stimburys, kuris atsivežė kelias dešimtis sportinių balandžių. Prieš startą jaunieji bėgikai balandžius paleido į dangų. Pasak Antano, tegu jaunimas nors rankose palaiko šį gražų paukštį, pajunta jo širdelės plakimą. O gal kas nors susigundys ir jais susidomės rimčiau… Po savaitės susitikome su Antanu Stimburiu jo namuose Spadviliškių kaime.
– Pirmas klausimas būtų toks, – kokią naudą gaunate laikydami balandžius? Juk neparduosi nei mėsos, nei plunksnų… Net patarlė tokia yra: „Iš karvelio nauda – plunksnos vėjui, mėsa vanagui“.
– Sutinku, naudos jokios, tik nuostoliai, tačiau… O kam žmonės, pavyzdžiui, laiko katiną? Juk nei mėsos, nei kailiuko taip pat neparduoda. Materialinės naudos išties nėra. Tačiau yra paukščio skrydžio grožis! O koks įdomus balandžių gyvenimas balandinėje. Tai ir meilė, ir komedija, ir kova… Bendraujant su balandžiais apima jausmas, kurį supranta tik tie, kurie patys kada nors augino šiuos nuostabius paukščius.
Išskridę į lauką sportiniai balandžiai žvyrą lesa toli gražu ne iš bado...
–Taip… Matosi, kad balandžiais „susirgote“ stipriai… Kada pradėjote juos auginti?
– Sutinku… Neįsivaizduoju gyvenimo be balandžių. Susidomėjau jais labai seniai, – 1971 metais. Dar į mokyklą nėjau… Balandžių turėjo mano dėdė. Patiko man šie gražūs paukščiai, panorau ir aš jų turėti…
– Jums gerai. Čia kaime daug erdvės… Mieste balandininkus dažnai keikia kaimynai, sakydami, jog balandžiai gainiojami teršia aplinką, kad be paliovos burkuoja ir trukdo ramybę…
– Galiu pasakyti, jog išsikėliau gyventi į kaimą tik dėl balandžių. Dabar mes niekam netrukdome gyventi ir patys jaučiamės laisvai. Bet, kita vertus, turbūt, nė vienas miestas neįsivaizduojamas be balandžių. Jie labai pagyvina gyvenimą miestuose. Daugelis pagyvenusių žmonių parkuose, aikštėse mėgsta leisti laiką su balandžiais.
– Ką darote susirgus balandžiui? Mažai tikėtina, kad nešate veterinarui…
– Pirmiausia, niekas be šeimininko nesupras, kad balandis serga. Susirgęs balandis pats prieina. Tačiau būna ir užsispyrusių, kurie tupi susirietę, pasišiaušę. Sergančius paukščius šeimininkas iškart pamato, apžiūri sparnus, akis, kojas ir pats gydo.
– Gal ir žiauru taip sakyti, tačiau girdėjau, jog pati geriausia gydytoja – kiaunė, kuri nuo visų ligų „pagydo“. Kiaunei dar padeda vanagas…
Vilniaus spalvotašonių balandžių porelė.
– Vasarą kiaunės balandžių neliečia. Laukuose pilna pelinių graužikų, paukščių ir jų jauniklių, vabzdžių, varlių. Kiaunės yra labai žalingos, nes jos naikina viską, kas gyva ant žemės ir medžiuose. Rudenį, trūkstant maisto, jos pro menkiausią plyšelį gali įlįsti į narvelį. Ten patekusios kiaunės išpjauna visus balandžius – perkanda jiems galvas ir iščiulpia kraują. O vanagas… yra labai puikus treneris. Vanagas, gaudydamas balandžius, juos gerokai pagainioja bei puikiai ištreniruoja ir sugauna tik vieną – silpnesnį, ligotą. Su vanagu reikia draugauti…
– Kuo maitinami balandžiai? Štai keletas net žvyrą lesa…
– Pagrindinis maistas yra miežiai. Taip pat kviečiai, avižos, kukurūzai, grikiai, žirniai. Prieš varžybas duodu daugiau grikių. Lietuvoje balandžiams tinkamo maisto įsigyti sunku, nes niekas specialiai jo negamina. Geriausia jį pirkti Lenkijoje, kur balandžių auginimas yra itin paplitęs, kur daug ūkininkų laiko balandžius. O žvyrą balandžiai lesa toli gražu ne iš bado… Neseniai iš pajūrio atsivežiau smulkaus žvyro. Jis turi sūroką skonį, tačiau balandžiai mėgsta. Paukščiai patys nusprendžia, ar jiems reikia žvyro, jo balandinėje turi būti visada, nes žvyras reikalingas grūdų trynimui raumeninėje skrandžio dalyje. Nesutrynus grūdų pažeidžiama visa virškinimo sistema.
– Balandžių yra labai daug rūšių. Kokie yra patys gudriausi?
– Manau, kad patys gudriausi yra pašto (sportiniai) balandžiai. Juk jie sugeba įveikti per 800 kilometrų ir sugrįžti namo. Žinoma, tai sugeba atlikti patyrę sportininkai. Jaunikliai yra treniruojami. Treniruočių metų atstumas didinamas palaipsniui. Kiekvienas balandininkas turi savo treniruočių metodiką, varžybų taktiką ir strategiją, kurios niekam nepagarsina. Tai – paslaptis…
– Ar tiesa, kad balandžiai prisiriša prie šeimininko? Skaičiau gražų apsakymą, kada balandininkui susirgus ir gulint ligoninėje, jį surado ir į langą pabarbeno jo mylimas balandis…
– Taip, tai – graži pasaka. Balandžiai gali atpažinti tam tikroje vietovėje esančius savo namus, o ne žmogų…
– Jūs esate aukštaskraidžių balandžių mėgėjų klubo „Senieji Vilniaus spalvotašoniai“ pirmininkas. Tai jūsų mėgstamiausia balandžių veislė?
– Taip, juos laikau nuo pat vaikystės. Pirmus spalvotašonius pirkau Vilniaus Kalvarijų turguje. Žmonių rankose, krepšiuose, lagaminuose, dėžutėse savaitgaliais mirgėdavo įvairių veislių balandžiai. Vilniaus spalvotašoniai, vietinių vadinami „nikolaicais“ arba „mikolaicais“, dažniausiai būdavo maži, trumpi, neturėjo jokios vertės ir kainuodavo kapeikas. Iš tikrųjų jų uodega turėjo būti plati per plaštakos delną su išskėstais keturiais pirštais. Ilgų spalvotašonių galima buvo įsigyti rudenį. Nuo 1990 metų Vilniaus spalvotašoniai pradėjo nykti. Dabar retai pamatysi taisyklingos sandaros Vilniaus spalvotašonius. Šios veislės balandžiai yra grakštūs, puikūs ir ištvermingi skrajūnai. Norint išsaugoti veislės originalumą ir buvo įkurtas „Senųjų Vilniaus spalvotašonių“ klubas. Tik gaila, kad tų klubo narių nėra daug… Nemažai Vilniaus lenkų balandininkų, išvažiavusių gyventi į Lenkiją, išsivežė ir Vilniaus spalvotašonius. Tik jie dabar jau vadinami – „polski tarczowy wysokolotny“. Kol lietuviai „miegojo“, lenkai šiuo pavadinimu patvirtino veislės standartą. Lenkijoje savivaldybės labai palaiko balandininkus, merai dalyvauja varžybose, įteikia diplomus.
– Kur galima nusipirkti gerų balandžių? Kokia jų kaina?
– Balandžių kaina labai įvairi. Nuo keliasdešimties litų iki kelių tūkstančių, atsižvelgiant į balandžio veislę, retumą. Dekoratyvinio balandžio kainą nulemia jo išoriniai požymiai. Žiūrėdamas į lenktyninį balandį, išoriškai niekas negali pasakyti, kuris paukštis vertingesnis. Manau, kad brangiausi pasaulyje yra būtent pašto balandžiai. Pavyzdžiui, patelė, Europoje vienų varžybų pirmos vietos laimėtoja, viešo aukciono būdu buvo parduota už 55 000 eurų arba beveik 200 000 litų… Tai, matyt, rekordinė kaina. Lietuvoje balandžių kainos nedidelės – apie 100 litų. Balandžių galima nusipirkti privačiai pas balandininką, tačiau reikia žinoti, kad labai gerų balandžių šeimininkas niekada neparduos. Kad ir kiek pinigų siūlytų… Parduoda vidutiniškus, o labai gerus tenka išsiauginti pačiam.
– Kiek girdėjau, jaunimas balandžiais nelabai domisi…
– Labai gaila, tačiau taip yra. Balandžių augintojai – vidutinio amžiaus, pagyvenę žmonės, jaunimo beveik nėra. Jiems dabar daug kitų pramogų, balandžiai nelabai rūpi. Žinoma, pasitaiko vienas kitas. Štai šiais metais balandžius pradėjo auginti Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos dešimtokas Audrius Pukanasis. Pradedantiesiems balandininkams mūsų klubo nariai visada padeda.
Staiga danguje pasirodė vanagas...
– Balandininkai vienas kitą, turbūt, gerai pažįsta ir tarpusavyje draugauja. Man tai primena tamplierių ordiną ar masonų ložę…
– Koks ten ordinas… Paprasčiausiai, mes mylime balandžius, juos auginame ir jais rūpinamės. Yra mūsų rajone keletas vienminčių. Tai Gediminas Dačka, Stepas Bučys, Marijonas Snitka, Vytautas Sinica, Algis Ušackas, Gediminas Leparskis, Marijonas Žiedavičius, Gediminas Žilinskas.
Pokalbio pabaigoje Antanas išleido paskraidyti nemažą būrelį sportinių balandžių. Jiems apsukus porą ratų, aukštai pasirodė didelis rusvai pilkos spalvos paukštis. Sklęsdamas danguje jis dairėsi grobio. „Vanagas ieško mėsos“, – žiūrėdamas į dangų pratarė Antanas. Nelaukdamas kulminacijos atsisveikinau ir išskubėjau namo. „Vėliau paklausiu, kaip ten buvo…“ – ištariau mintyse.
Remigijus Bonikatas
Taigi Širvintos jūsų Kaune tvarkos nedarys.
ar galėtų kas nors patarti, nejaugi nėra jokio įstatymo draudžiančio teršti aplinką bei kaimynų turtą. Nebeįmanoma tverti kai daugybę metų kaimynė šeria balandžius, mėto atliekas per langą, jau nekalbant kad net žuvų galvos voliojasi. Tik išėjus apdergia rūbus, Kaip kovoti ir kur kreiptis, Sanhigiena nukreipė į veterinarijos tarnybą, iš ten į seniūniją. Žodžiu niekas nepadeda, o ji tik šaukia kad ji pensininkė ir neis niekur kitur šerti, nors daug kas pastebi visam Kaune ją šeriančią balandžius ne tik namų teritorijoje. Gyvenime nėra nušlavusi nei kiemo nei laiptinės, „nes ji pensininkė“. Tai nejaugi jei pensininkė tai viskas galima? „Teršiu kur noriu ir kada noriu ir niekas negali sutramdyti“ Kažkoks vyriškis maišais jai veža grūdus, atseit gyvūnų sergėtojas (pažymėjimą turi). Prašau pagelbėkit kaip kovot ir ką daryt?
„Balkone auginami triušiai – jau nešokiruoja, bet balandžiai ir vištos kelia nuostabą, o gyventojams – nepatogumų. Buvo skundų, jog rytais žmones daugiabutyje žadina gaidžio giedojimas. Be to, vištos skleidžia specifinį ir nemalonų kaimynams kvapą. Tiesa, dažniausiai žmonės gyvūnus laiko nežinodami, jog to daryti negalima. Paaiškinus tvarką, jie greitai išsprendžia problemą“, – teigė M.Genys. Jis prisiminė ir vieną išskirtinį atvejį – daugiau nei prieš 10 metų moteris balkone laikė karvutę.