Atkurtas Limonių kaimo žmonių dvasingumo simbolis

lima

Iš Limonių kilęs Antanas Meškerevičius tęsė tėvo kilnius darbus.

Ant Limonių piliakalnio (Zibalų seniūnija) ošiantis šimtametis ąžuolynas, švelniai vietos gyventojų vadinamas „kapeliais“, apipintas įvairiais pasakojimais. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, jog dar jų seneliai kalbėję, jog čia prieš daugelį metų kapinių būta (tai liudija žole apžėlę kauburėliai). Kiti sako, jog dar vaikystėje matę plūgų išverstų raudonų plytų duženų, girdėję apie kažkada čia buvusią didingą koplyčią. Kaip ten kada ir kas buvo – niekas nesužinos, nes tėviškės paslaptingą istoriją protėviai nusinešė į kapus, o archeologai piliakalniu niekada nesidomėjo.

Labai gerai žinoma tik viena – nuo neatmenamų laikų viename iš ąžuolų buvo koplytėlė su Nukryžiuotuoju. Limonių kaimo žmonės prie jos ateidavo pasimelsti. Dar ir šiandien limoniečiai mena tarpukariu ir po karo kaime švenčiamą kryžiaus gerbimo šventę – Šeštines. Trys dienos prieš ją vadinamos kryžiavomis. Tądien kaimo bendruomenė (būtent motinos su mažais vaikais ir senoliai) lankydavo kaime buvusius 5 kryžius, pagerbdavo juos malda ir giesmėmis, kad audros, sausros ir kitos nelaimės nepakenktų derliui, melsdavosi už kaimo gyventojų sveikatą, mirusiųjų sielas, už Kiauklių parapiją. Prieš „kryžiavas dienas“ Gudeikų, Stundžių, Meškerevičių šeimų moterys ąžuolą išpuošdavo vainikais ir gėlėmis, ypač tuo rūpinosi Teofilė Simaniūkštytė. Šeštinių eitynės prie kryžių būdavo užbaigiamos ant piliakalnio po ąžuolu su koplytėle.

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje koplytėlė su Nukryžiuotuoju sutrešo ir nukrito. Kaimo žmonės panoro protėvių atminimą pagerbti nauju dirbiniu. Šalia piliakalnio gyvenęs nagingas stalius Stepas Meškerevičius sumeistravo naują koplytėlę, po stiklu įdėjo Kristaus kančią ir įkėlė į tą patį senolių garbintą ąžuolą. Sovietmečiu piliakalnis vėl tapo kaimo gyventojų traukos centru, santalkos vieta, smalsumo vedami prie koplytėlės užsukdavo kaimo vaikai, Zibalų pagrindinės mokyklos mokytoja Vytautė Kvainickienė vesdavo netradicines istorijos pamokas. Niekas nedrįso tokios ąžuole esančios brangios relikvijos sudaužyti ar bent pirštu paliesti.

Šią žiemą daugiau nei 50 metų ąžuole buvusi koplytėlė vėl sunyko ir nukrito. Šalia piliakalnio gyvenanti Janina Gudeikienė domėjosi, kur rasti nagingą vyrą, kuris galėtų sumeistrauti gražią koplytėlę ir vėl tinkamai pagerbti iškritusią Kristaus kančią. Toli ieškoti nereikėjo. Į kvietimą atsiliepė ir pradėtą tėvo Stepo Meškerevičiaus kilnų darbą tęsė sūnus Antanas Meškerevičius. Vilniuje gyvenantis, vasaras Limonyse leidžiantis Antanas pasirūpino medžiagomis, darbui reikalingais įrankiais ir pagamino dailią koplytėlę, taip pradžiugindamas kaimo žmones. Anot limoniečių, auksinių rankų meistro pagamintas ir apskardintas dirbinys Limonių kaimo istoriją liudys dar daugelį dešimtmečių. Rugsėjo 12 dieną Antanas Meškerevičius, dalyvaujant kaimo gyventojams, pats ir įkėlė koplytėlę į tą patį šimtametį ąžuolą.

Senųjų limoniečių dvasingumo simbolis – paprastų žmonių sumeistrauta koplytėlė vėl sugrįžo į savo vietą. Svarbu, kad ši puiki, unikali tradicija, iškalbingai pasakojanti apie mūsų krašto praeitį, kultūros istoriją, būtų puoselėjama ir ateityje. Tikėtina, kad neatsiras pikta ranka ir protėvių atminimas niekada nebus išniekintas.

Romas Zibalas[nggallery id=45]

Sending
Skaitytojų įvertinimas
1.5 (2 įvert.)

1 Atsakymas į "Atkurtas Limonių kaimo žmonių dvasingumo simbolis"

  1. siltas parašė:

    straipsnis,malonu skaityti,o ir geru zmoniu dar esama,jei sumeistravo koplytele,bet jau kita syki,tai labai abejoju ar jaunoji karta ta gales pakartoti,juk tokie vejai ju galvose

Comments are closed.

scroll to top
+