Aštuoni dešimtmečiai – laimingas žmogaus gyvenimas

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Sunku būtų suskaičiuoti, kiek pradinukų mokytoja Elena Radžiūnaitė – Andrikonienė palydėjo į vyresnes klases, kelios abiturientų laidos jai, savo pirmajai mokytojai, dovanojo gražiausių gėlių žiedus. Tokių mokinių per 51 pedagoginio darbo metus susidarytų keliolika šimtų. Dirbta įvairiose Lietuvos mokyklose: Kernavėje, Širvintose, Ignalinoje, Rietave, Jurbarke ir daugiau nei tris dešimtmečius Elektrėnuose.

Šiandieną buvusi mokytoja gyvena Širvintose. Apsupta rūpestingų dukterų ir mylinčių anūkų, moteris varto nuotraukų albumus, prisimena prabėgusius metus, sutiktus žmones ir džiaugiasi, kad gyvenimas yra prasmingas, kad geriausia išeitis iš sunkumų – įveikti sunkumus. Birželio pirmąjį savaitgalį garbingą 80 metų jubiliejų švęsianti mokytoja sako:

– Savo gyvenime turėjau labai daug mokinių, kuriuos visus labai mylėjau. Jie taip pat manęs nepamiršta, ieško kontaktų, net į šimtadienius kviečia. Nėra dabar kada važinėti į visus jaunimo sambūrius, juk nugyventa visa epocha – nuo klumpių iki mobiliųjų telefonų.

Mokytojos Elenos Andrikonienės pedagoginio darbo pradžia siekia tolimus 1950 – uosius, kada labai trūko mokytojų, tad didesnė dalis tų metų laidos Širvintų vidurinės mokyklos abiturientų nuėjo dirbti į mokyklas. 1950 metais Širvintų vidurinę mokyklą drauge su ponia Elena baigė Vlada Kazlauskaitė, Marijonas Vilkelis, Romualdas Riauba, Jonas Jakiūnas, Julius Bernotas, Morta Germanavičiūtė – Valickienė, Vytautas Dalinkevičius, Elena Siurevičiūtė – Linkevičienė, Zuzana Ignatavičiūtė, Algis Sabakonis, Elena Gatelytė. Iš 13 tų metų laidos abiturientų gyvi belikę tik keturi.

– Nuostabi mūsų klasė buvo, – šypsosi ponia Elena, – visi labai draugiški, išradingi, iš visų rajono kampelių suėję kaimo vaikai, mokslo ištroškę. Baigę mokslus klasės susitikimus organizuodavom, pasiilgdavome vieni kitų, net šeimas sukūrę į susitikimus iš visos Lietuvos važiuodavom. Nedaug mūsų beliko, tad praėjusiais metais lankėme bendraklasių kapus Kiaukliuose, Zibaluose, Šešuolėliuose, Ukmergėje. Pastovėjom, parymojom, prisiminėm, kas buvo gražu ir gera. Pasaulyje žmogui skirta tiek nedaug. Reikia turėti akis tai pamatyti, širdį – supantį pasaulį pamilti ir rankas – viską apglėbti.

Ponia Elena daug gyvenime matė, daug gerų žmonių sutiko. Geriausi žmonės ir nuostabiausi metai paliko vaikystėje. Elena kilusi iš Užušilių kaimo (Musninkų seniūnija), augusi rūpestingų tėvų – Pranciškos ir Viktoro Radžiūnų – šeimoje. Nuo mažų dienų visus vaikus tėvai pratino prie darbo, lenkė prie mokslo ir maldų.

– Laikai buvo sunkūs, bet tėvai mumis labai rūpinosi ir auklėjo katalikiškai, buvome 7 vaikai, vienas broliukas mažas žuvo, vieni kitus augindavom. Nepaprastai darbšti buvo mama: pati verpė, pati audė. Tėvelis sodindavo vaikus prie maldaknygių ir visi kartu melsdavomės. Pradėjau mokytis dar Smetonos laikais, buvo didelis nepriteklius, klumpėmis apsiavę eidavome į Užušilių mokyklą, bet mokytis labai norėdavome.

Pašnekovė ilgai pasakojo apie mokymąsi Užušiliuose, patirtus vargus ir rūpesčius. Tėveliai labai troško, kad Elena, baigusi pradžios mokyklą, pasektų vyresniosios sesers pėdomis ir būtų siuvėja. Elena prieštaravo: noras mokytis nugalėjo. Tėvai nusileido ir nutarė, kad Elena mokslus tęs Musninkuose. Nuo Užušilių iki Musninkų – apie 10 kilometrų, pasiekti sunkoka. Žiemą gyvendavo pačiuose Musninkuose, o rudenį ir pavasarį mokyklą pasiekdavo labai neįprastu būdu: tėvelis sodindavo ant arklio ir mažoji moksleivė viena dešimtį kilometrų jodavo per laukus į mokyklą. Problema būdavo sugrįžti į namus: tekdavo pasivesti gyvulį prie tvoros, lipti ant virbų ir taip užšokti ant arklio.

Kad ir kokie gyvenimo sunkumai trukdė, ponia Elena žinojo: reikia siekti tikslo – mokslo. Baigusi 6 skyrius Musninkuose, pašnekovė mokslus tęsė Širvintų progimnazijoje. Mokykla buvo Rukšos dvare, vėliau buvo pastatytas naujas 2 aukštų mūrinis pastatas miestelio centre (dabartinė Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazija). Po vidurinės mokyklos iš karto buvo pasiūlyta dirbti Kernavės mokykloje, nes tuomet kūrėsi septynmetės mokyklos, reikėjo mokytojų. Paskui biologijos studijos Vilniaus pedagoginiame institute, pradinio mokymo studijos Šiaulių pedagoginiame institute, šeima ir darbas, darbas… Pasak pašnekovės, beveik visą Lietuvą apvažiavo, nes vyro Napaleono Andrikonio buvo toks darbas, jog reikėdavo kraustytis iš vieno miesto į kitą.

– 2001 metais išėjau į pensiją ir vyriausios sesers paskatinta atvažiavau gyventi iš Elektrėnų į Širvintas, – pasakoja moteris. – Labai traukė savas kraštas. Čia, Širvintose, palaidota mano sesuo, Musninkuose Amžinybėje ilsisi mano tėveliai. Čia gyvena daug mano pažįstamų, bendramokslių, buvusių kaimynų. Suradau kažkokią ramybę, naują brandą. Džiaugiuosi savo dukromis, pasak žemaičių, „mergučiais“. Jos mane palaiko, labai dažnai aplanko, rūpinasi.

Kam gi žmogus turi gyventi, jei ne tam, kad vienas kitam palengvintų gyvenimą? Ponios Elenos dukros – džiaugsmas motinai. Vyriausioji Laima – matematikė, gyvena Anglijoje, vidurinioji Nijolė – inžinierė, įsikūrusi Elektrėnuose, jaunėlė Asta – „Lietuvos ryto“ žurnalistė. Visos labai muzikalios, baigusios Muzikos mokyklą, jauniausioji Asta daug metų grojusi Jurgio Gaižausko kapeloje „Galvė“, apvažiavusi visą Europą. Dukterų muzikalumas, matyt, paveldėtas iš mamos.

Ponia Elena pasakojo, jog jaunystėje Užušiliuose visos keturios seserys Radžiūnaitės mėgusios dainuoti, buvusios puikios dainininkės. Kitapus kelio gyvenusios Valerijos Radžiūnaitės – Grigaliūnienės (buvusios ilgametės Zibalų pagrindinės mokyklos direktorės) brolis grodavo, o Elena su seserimis dainuodavo. Linksma būdavę, nors ir sunkiai žmonės gyvenę. Ponia Elena labai džiaugiasi savo broliais, kurie tėviškės nepamiršta, daugelį metų neapleidžia. Brolis Leopoldas yra Vilniaus universiteto chemikų senjorų vadovas, daug keliauja, drauge ir seserį pakviečia. Geru žodžiu pašnekovė minėjo brolį Juozapą iš Užušilių, seserį Vandą Machalskienę iš Vileikiškių. Brolių ir seserų gyvenimai kaip saulės kelias: bet kokiu momentu žinai, jog pagelbės, nors geru žodžiu sušildys.

Paklausta, kuris gyvenimo dešimtmetis buvo sunkiausias, pašnekovė sakė, jog sunkūs buvo karo ir pokario metai, o gyvenimo dešimtmečiai prabėgo taip nejučia, visi buvo prasmingi ir savaip įdomūs. Dukros mylimai mamai 80 – ojo jubiliejaus proga ruošia siurprizą, net fotosesiją Užupio senojoje studijoje organizavo.

– Viskas mano gyvenime buvo gražu, – atsisveikindama sakė jubiliatė, – per 2 amžius gyvenu, gal dar ir 90 – metį švęsiu. Kuo aš blogesnė už savo mamą, juk ji 92 metų sulaukė.

Visiems gyvenime teko patirti akimirkų, kada suvirpa siela: kada matome kerintį saulėlydį, girdime sklandančio paukščio klyksmą, regime susiraukšlėjusias motinos rankas ar jaučiame salsvą pievų kvapą. Prasmingai nugyventi Elenos Andrikonienės aštuoni dešimtmečiai – tai laimingas gyvenimas, tai sielos ir proto ramybė.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+