Apie tėvą, vaikus ir namus…

Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena

Vaiski laukų žaluma, sunkios žydinčių alyvų kekės, vėjyje linguojančios jazminų šakos primena, kad čia pat vasara, birželio pradžia. Pirmasis mėnesio sekmadienis – Tėvo diena. Tai diena, kai pagerbiami Tėvai, kai sugrįžtama į gimtuosius namus padėkoti Tėvui už išmokytą tiesiai suarti vagą, už platų šieno pradalgį lankoj, už tėviškąjį didingumą, už kantrybės, tiesos ir pagarbos pamokas.

Aplankytas Anciūnuose gyvenantis trijų suaugusių vaikų tėvas Stasys Kiškiūnas kuklinosi:

– Nėra ką apie mane rašyti. Su žmona Brone užauginom tris vaikus. Lengva nebuvo, anais laikais jokios paramos iš valstybės nelaukėm. Abu su žmona auklėjom, mokėm savo vaikus. Manau, kad gerus užauginom, niekas nepasakytų, kad jie blogi.

Stasį Kiškiūną Tėvo dienos proga sveikins dukra Gražina, sūnūs Valdas ir Virgis su šeimomis. Nusilenks tėvui, prisimins tuos laikus, kai visa šeima gyveno didžiuliame gražiame name Anciūnų pakrašty. Dabar vaikai užaugo ir paliko gimtąjį lizdą. Gražina gyvena Vilniuje, Valdas – Vileikiškiuose, Virgis įsikūrė Elektrėnuose. Namuose tvarkosi abu tėvai pensininkai, laukia sugrįžtančių vaikų.

– Šeštadienis – geriausia savaitės diena, – sako pašnekovas, – tuomet atvažiuoja vaikai su anūkais. Tuomet namuose visokių specialistų pilna: Virgis rūpinasi technika, Valdas – staliaus darbais, Gražina ruošia valgius. Šiaip dažniausiai pas mus atvažiuoja Gražina, ji vieną savaitę dirba, o kitą poilsiauja. Tas poilsis skiriamas tėvų namams, nes čia darbų sočiai.

Šeima Anciūnuose įsikūrė prieš 30 metų. Ponas Stasys kilęs iš Limonių kaimo, ten šeimą sukūręs, ten ir vaikų su žmona susilaukę. Sodyba buvo nuošalyje nuo kelio, sunkiai pasiekiama. Vyriausiajai Gražinai pradėjus lankyti Zibalų mokyklą, tėvai pamatė, kad vaikų laukia didžiulis vargas, ypač žiemą, kol per pusnynus pasiekdavo pagrindinį kelią. Tekdavo į mokyklą pirmokę lydėti, paskui eiti pasitikti, kad sniege nepaskęstų.

Kai buvusio Vl.Žvirblio kolūkio pirmininkas Vytautas Dragūnas pasiūlė keltis į centrinę gyvenvietę, Kiškiūnai ilgai nedelsė. Pasiūlytas gyvenamasis namas buvo gerokai apleistas, iš karto buvo sunku, bet pamažu susitvarkė ir apsiprato. Vaikams mokykla buvo netoli, iš karto lankė Vazgūnų pradinę, paskui Zibalų pagrindinėje mokėsi. Ponas Stasys dirbo kolūkyje traktorininku, kombainininku, o žmona melžė karves. Paskui pirmininkas siūlė keltis į alytnamį, bet ponas Stasys, pasitaręs su žmona ir vaikais, nusprendė likti tolėliau nuo gyvenvietės.

Taip ir gyvena iki šiol, darbus dirbdami, šventes švęsdami, vaikus užauginę ir gyvenimo keliu išlydėję. Pasak pašnekovo, visi vargai kažkaip pasimiršo, gyvenimo kasdienybė užgrūdino: 27 metus dirbo kolūkyje, paskui dar 6 – paštininku. Ir linksmų dalykų gyvenime būta: šešeriose vestuvėse piršliauta, šeši krikštavaikiai ant rankų laikyti. Ko būtų vertas gyvenimas, jei žmogus būtų paskendęs vien rūpesčiuose, jei nerastų laiko apsižvalgyti, pasidžiaugti artimais žmonėmis, kaimynais, bičiuliais. Abu Kiškiūnai džiaugėsi savo buvusiais kaimynais limoniečiais Pažusiais, Stundžiais, geru žodžiu minėjo anciūniškius Melaniją ir Antaną Švedus, Veroniką ir Alfonsą Sasnauskus, Ritą ir Rimą Bulonus, tėvą Vytautą ir sūnų Stasį Pažusius.

– Labai nuobodi dabar diena, – sako ponas Stasys, – rytas – gyvuliai, pietūs – gyvuliai, vakaras – gyvuliai. Kasdien vis tas pats ir tas pats kartojasi. Dėl to paskaitau laikraščius, per televizorių įdomias laidas pažiūriu. Kai groja Anciūnų kaimo kapela, einame su žmona paklausyti.

Ponas Stasys – puikus dainininkas, anksčiau net Anciūnų etnografiniame ansamblyje dainavęs. Sako, kad turbūt iš tėvo balsą paveldėjęs, tėvų namuose su broliais ir seserimis dainuodavęs. Nors ir varginga buvusi Stasio vaikystė, bet gausioje 9 vaikų šeimoje augti buvę gera. Iš tėvo visokių dalykų išmokęs ir savo sūnums gyvenimišką patirtį perdavęs.

– Dabar laikai kitokie, vaikai irgi kitaip elgiasi, – šiuolaikiniais vaikais stebėjosi pašnekovas. – Mes savo vaikus pratinom prie darbo nuo mažų dienų, visokių ūkio darbų vaikai išmoko. Anksčiau pasakydavai „negalima“ – būdavo šventa. Dabartiniai vaikai tokių žodžių net girdėti nenori.

– Labai geras mano vyras, – negailėjo gražių žodžių žmona Bronė. – 40 metų kartu džiaugsme ir santarvėj gyvenam, kartu tariamės, visada iš vaikų vienodai reikalavome, visus vaikus vienodai mylime.

Rūpestingas tėvas – darni šeima. Ponas Stasys žino, kada uždėti savo tvirtą ranką vaikui ant peties. Žino, kada reikia sūnus ir dukrą palaikyti, padėti, padrąsinti. Vaikų atminty išliks pavargęs, kartais rūstokas žvilgsnis, meilės ir rūpesčio pilni namai, kai po sunkios darbo dienos tėvas grįždavo namo. Tik tos valandos su juo vaikams yra tikros ir nesumeluotos. Daugiau tikrų akimirkų su šeima, daugiau meilės, šilumos, kantrybės ir supratimo visiems TĖVAMS – tiek sūpuojantiems ant rankų savo pirmagimius, tiek kažkelintą dešimtį skaičiuojantiems žilagalviams.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+