Antano bitelių medaus skanauja ir Japonijoje

bites1.JPGgg

Anciūnų bitininkas Antanas Ruseckas (dešinėje) su sūnumi Ernestu visada randa darbo bityne.

 
Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

 

Lietuva nuo seno garsėja bitėmis ir bitininkais. Kas dar prisimena tarpukario nepriklausomą Lietuvą ar yra girdėjęs senolių pasakojimų, gali patvirtinti, jog jei ne kas antras, tai jau bent kas ketvirtas ūkininkas laikė bites. Medus buvo ir maistas, ir vaistas. Bitininkai visais laikais buvo verti didžiulės pagarbos ne vien dėl savo darbštumo, kruopštumo, bet ir dėl kitų žmogiškųjų vertybių puoselėjimo. Gerokai mažiau, bet ir šiais laikais yra žmonių, mylinčių biteles, mokančių jas prižiūrėti, gebančių ne tik savo šeimai, bet ir aplinkiniams prisukti skanaus medaus. Vienas jų – Anciūnuose gyvenantis Antanas Ruseckas. Tai per keturiasdešimtmetį perkopęs, apie du dešimtmečius bitininkyste besiverčiantis vyras, Kauno žemės ūkio technikume baigęs specialius mokslus, šio amato jau pamokęs savo sūnus Ernestą ir Karolį.

– Tai mano hobis, verslas, kasdienis ir labai malonus darbas, – sako bitininkas Antanas Ruseckas. – Net nežinau, iš kur atsirado tokia pagarba bitėms, gal iš dėdės, kilusio iš Molėtų rajono ir ten bitininkavusio, paveldėjau. Čia viskas taip netikėtai ir nelauktai išėjo. Pačių bitininkavimo paslapčių išmokau žemės ūkio mokykloje. Žinios labai pravertė, bet patirtis ateina metams bėgant. Žmogus dirbi ir mokaisi.

Bitininkas Antanas šiuo metu turi 90 avilių bičių, yra įrengęs 8 bitynus. Vyras pasakojo, kad bitės po 10 – 12 avilių išvežiotos į skirtingas Zibalų seniūnijos vietas, taip jos suneša daugiau medaus. Turinčiam daug bičių šeimų reikia turėti ir kelių šimtų hektarų plotus, nes kitaip bitės konkuruoja tarpusavyje ir „dalijasi“ derlių. Į savo valdas avilius priima Antano draugai ar šiaip geri žmonės. Pono Antano bitelės šią vasarą medų nešė iš Šešuolėlių, Levaniškių, Kiemelių, Vazgūnų, Anciūnų laukuose žydinčių augalų. Medaus nuostolių atsiranda ir tuomet, kai bitės turi per daug toli lėkti. Jei skris toliau nei 3 kilometrus, tai grįždamos net pusę atstumo pačios naudos medų kaip „kurą“ ir tik jo dalį parneš į avilį. Ponas Antanas sakė, jog šiais metais medaus derlius prastokas – iš vieno avilio išėjo po 16 – 17 kilogramų. Dėl visko kalta prasta vasara, nuolatinis lietus „išlijo“ žiedus, bitelės negalėjo sėkmingai darbuotis. Gerais metais iš avilio galima prisukti net iki 30 kilogramų medaus – tai priklauso nuo bičių šeimos darbštumo.

Antanas Ruseckas medų iš avilių išiminėja du kartus per metus: pavasarinį pienių, karklų, blindžių (vadinamąjį gegužinį – jis būna pats skaniausias!) ir vasarinį grikių, liepų, raudonųjų dobilų. Erdviame namelyje – bitidėje – stovi į statinę panašus kompiuterizuotas įrenginys, į kurį dedami koriai, pilni medaus. Medus išsukamas ir supilstomas į stiklainius, kitas talpas. O tada jau keliauja pas klientus. Ponas Antanas turi nuolatinius pirkėjus – vieni atvažiuoja pas jį į namus, kitiems ūkininkas nuveža pats sutartą dieną. Geros kokybės Antano bitelių medų žino ne tik Širvintų krašto žmonės, bet ir Vilniaus, Kauno gyventojai. Šių metų derlius jau realizuotas Vilniaus apskrityje – norinčių pirkti netrūko. Šeimininkas pasidžiaugė, jog jo bitelių sunešto medaus skanaujama ne tik Lietuvos miestuose bei kaimuose, bet ir Vokietijoje bei Japonijoje.

Bitėmis Antanas Ruseckas rūpinasi ne vienas. Kartais padeda žmona Loreta, ypač tada, kai reikia 2 – 3 valandas darbuotis toli nuo namų esančiame bityne. Dažniausiai talkina sūnūs: Ernestas – Kauno kolegijos studentas – bei Karolis – Zibalų pagrindinės mokyklos moksleivis. Anot tėvo, abu sūnūs – rimti bitininkai. Bitės myli savo šeimininkus. Pasak pašnekovo, dar neteko kreiptis į gydytojus dėl įgėlimo, darbuojantis bityne pasitaiko 1 – 2 įgėlimai. Reikia būti švariam, tvarkingam, geros nuotaikos ir problemų su bitėmis nebus. Tėvo pasakojimui pritarė ir sūnus Ernestas:

– Su bitėmis reikia būti labai kruopščiam, švelniam, kantriam, jų nebijoti, nes bailų žmogų bitės jaučia. Jei baisu, kad bitelė per arti priskrenda, nereikia rankomis mosikuoti.

Ponas Antanas pasakojo, jog bitininkystei reikia didelio atsidėjimo. Jei norima, kad bitynas būtų tvarkingas, kad jis duotų naudos, tenka būti atsidavusiam bitelėms. Žinių nemažai reikia: būtina žinoti, kada koks darbas po kurio eina, laiku reikia ir lizdą išplėsti, kitaip medunešis nebus sėkmingas, neprižiūrimos bitelės gali išmirti. O visos žinios ateina iš daugiametės praktikos, skaitant specialią literatūrą, ieškant informacijos internete, bendraujant su bičiuliais bitininkais Aleksandru Masilioniu iš Medinų, Stasiu Bagdonu iš Bagaslaviškio, Gene Burlėgiene iš Bajorų ir kitais.
Bitėms reikia padėti: atvėsus orams, jos ima ruoštis žiemai. Daugiausiai dėmesio tuomet bitės skiria lizdo struktūrai bei racionaliam maisto išdėstymui. Medų jos kaupia avilio viršuje. Po juo yra sudedama bičių duona. Apačioje paliekama tuščia zona, kurioje bitės žiemos. Bičių šeimos pasiruošimas žiemai baigiasi rugsėjo mėnesį. Kada tiksliai tai įvyksta – priklauso nuo motinėlės. Jei ji yra jauna ir ilgiau deda kiaušinėlius – pasiruošimas užtrunka. Jei ji jau senyva – 3-4 metų, žiemoti visa šeima susiruošia anksčiau. Kai avilyje nelieka bičių perų – tuomet avilys yra visiškai pasiruošęs išgyventi ilgą – net šešis mėnesius trunkančią – bičių žiemą. Bitininkas rudeniop šiek tiek padeda bitelėms: sumažina bičių lizdus, iškopia tuščius korius, nes juose gali kauptis drėgmė. O drėgmė bitėms trukdo apšildyti savo būstą šaltuoju periodu. Žiemoja bitės avilyje. Po truputėlį minta sukauptu medumi, gaminasi šilumą ir todėl nesušąla. Bitės, beje, yra šaltakraujai gyvūnai. Avilyje jos suformuoja ekonomiškiausią, geriausiai šilumą išlaikančią figūrą – kamuolį. Bitės, naudodamos ir labai nedaug maisto bei energijos, sugeba žiemą išlaikyti avilyje gyvybę palaikančią temperatūrą.

Prieš atsisveikindamas užsukau su šeimininkais į jų bityną, esantį šalia namų augančiame sode. Saulėtą rugsėjo šeštadienio popietę  bitelės dar dūzgė kaip įmanydamos, atrodė, kad taip ir taikosi įsivelti į plaukus ar skaudžiai įgelti. Tik ne Ruseckams – tėvui ir sūnui Ernestui. Patinka jiems čia pabūti, pasiklausyti augintinių dūzgimo, pasėdėti šalia obelų ir stebėti bitelių nuolatinį darbą.

Romas Zibalas[nggallery id=39]

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Antano bitelių medaus skanauja ir Japonijoje”

  1. R.Danguolė parašė:

    Labas visiems.Medus labai skanus ir geras.Antano ir Loretos šeima labai šauni,draugiška.Visiems turėtu būti pavyzdys mūsų lietuvėlėje,verti pagarbos.Sekmės jums ūkininkauti

  2. Anonimas parašė:

    Labas Loreta ir Antanai,

    linkejimai is Vokietijos nuo Janes ir Tomo. Medu jau suvalgem. Vasara atvaziuosim. Rezervuokit prasom 15 kg pieniu medaus ir 15 kg vasaros medaus. 🙂

Comments are closed.

scroll to top
+