Akį džiugina darbščių rankų sukurti stebuklai

Jaukioje sodyboje tvarkosi visa Andrikonių šeima: (iš kairės į dešinę) mama Laima, dukra Indrė, sūnus Donatas ir tėtis Jonas.

Jaukioje sodyboje tvarkosi visa Andrikonių šeima: (iš kairės į dešinę) mama Laima, dukra Indrė, sūnus Donatas ir tėtis Jonas.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Jaukumas ir grožis prie namų ypač išryškėja vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, kai nuosavų sodybų kiemuose suveši augmenija, sužydi margaspalviai gėlynai. Nuo šeimininkų fantazijos daug priklauso, kaip puoselėjami ne tik žalieji plotai, bet juose sugebama įkurdinti ir medžio, akmens, metalo dirbinius, kitus meninius akcentus. Dažno važiuojančio keliu „Zibalai – Limonys – Kiaukliai“ dėmesį patraukia Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojų Laimos ir Jono Andrikonių sodyba. Kol pirmosios šalnos nepakando gamtos ir darbščių rankų sukurtų stebuklų, tiesiog norisi pristabdyti automobilį ir nors trumpai pasidžiaugti šeimininkų išradingumu.

Andrikonių sodyboje dėmesį pirmiausia patraukia didžiulė veja bei jos pakraštyje esantis tvenkinys su gražuolėmis gulbėmis. Anot šeimininkų, norinčių „pašnekinti“ ištaigingus paukščius netrūksta. Kartą iš automobilio iššokusi moteriškaitė bandė net baidyti, kol įsitikino, kad tai tik dirbtinė sodybos puošmena.

Laima ir Jonas Andrikoniai labai vykusiai sugrupavo dekoratyvinius medžius, krūmus ir gėles. Stebina jų spalvų, dydžių, formų oazė, meistriška kompozicija. Skoningai aplinkai suformuoti, matyt, nemaža įtakos turėjo ir žinios, rastos įvairiose interneto svetainėse, prenumeruojamuose žurnaluose „Sodo spalvos“, „Mano gėlynas“, kelionės po Lietuvos ir Lenkijos miestus. Sodybą puošia akmenimis apdėliotas, gėlėse skendintis šulinys, akmenimis grįstas takelis į tvenkinį, metalinė arka, naujam gyvenimui prikeltas nebenaudojamas senovinis žolės smulkintuvas.

– Šią sodybą pirkome prieš septynetą metų, – pasakojo šeimininkai, – labai patiko vieta, nes čia nei gyvenvietė, nei vienkiemis, turime net 76 arus žemės šalia namų. Intensyviai tvarkytis pradėjome tik prieš ketverius metus. Prieš 6 metus sodintas sodas jau trečius metus duoda derlių. Žiemą apgalvojame savo darbus, apmąstome idėjas ir įgyvendinimo galimybes, o vasarą dirbame.
Kiek dabar šeimininkų prižiūrimuose plotuose auga skirtingų dekoratyvinių augalų ir krūmų, kiek rūšių gėlių džiugina praeivio akį, nei Laima, nei Jonas tiksliai atsakyti negalėjo. Ponia Laima patvirtino, kad jaukiai namų aplinkai sukurti reikia pastangų, grožis ir jaukumas savaime neatsiranda, svarbu žinoti, kokį krūmą ar medelį žiemą pridengti, rudenį iškasus įnešti į rūsį, ką ir kaip tręšti. Žmogus pats turi norėti gyventi jaukioje aplinkoje. Susižvalgę sutuoktiniai sakė, jog idėjų generatorius būna žmona, o vykdytojai – vyras, sūnus Donatas ir duktė Indrė – Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos gimnazistai.

Visko sodyboje yra ir viskas skirta ne tik akiai pasidžiaugti, bet ir poilsiui: tvenkinio tiltelis, sūpynės, vynuogių pavėsyje suoleliai ir stalas, prie kurio bet kurį vasaros vakarą gali susėsti visa šeima ir užsukę svečiai. Viskas padaryta savomis rankomis. Laimos įbrolis Tomas pagelbėjo akmenimis išgrįsti taką, net penkias traktoriaus priekabas lauko riedulių suklojo. Labiausiai pasidžiaugti skatina rūpestingai prižiūrima veja, didžiulė jurginų plantacija ir švara bei nepriekaištinga tvarka. Sodybos šeimininkų daržas, beje, rūpestingai paslėptas nuo pašalinių akių. Nekliūva net šiltnamis. Vaikščiojom, dairėmės – visur labai tvarkinga. Šeimininkai sakė, jog tam turintys žoliapjovę, tačiau plotai dideli, tad darbo užtektinai. Andrikoniai džiaugėsi, kad visi šeimos nariai turi menišką nuojautą ir vis sugalvoja ką nors naujo, dekoratyvinių augalų ieško Ukmergės, Žiežmarių medelynuose.

– Mums čia labai gera, – tvirtino Andrikoniai. Ponas Jonas dar paaiškino, jog būtent šitoje vietoje prieš daugelį metų gyveno Andrikonių proseneliai – Jono senelės Michalinos Kunigėlienės tėvai. Praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje buvęs gaisras nušlavė kaimą ir proseneliai turėję išsikelti kitur. Paskui žemės reforma, karas, pokaris, žemės nacionalizavimas, sklypų namų statybai dalijimas, tad niekas apie giminės šaknis net nekalbėjęs, protėvių žemėje šeimininkavo kiti žmonės. Dabar sodyba klesti. Jauni šeimininkai darbo nebijo, turi įvairiausių projektų, kuriuos tikisi sėkmingai įgyvendinti. Laima ir Jonas planuoja pirkti beržų svyruoklių ir apsodinti tvenkinio pakrantę, ruošiasi statyti skiedromis ar nendrėmis dengtą pavėsinę.

Darbą ir grožį mylintys žmonės turi ir rūpesčių. Kruopščiai išpuoselėtą veją puola kurmiai: plačiai išreklamuoti specialūs garsiniai prietaisai nieko negelbsti. Šeimininkai įspėjo, kad žmonės veltui pinigų nemėtytų, nes efekto tikrai nebus, reikia ieškoti kitokių būdų su šiais gyviais kovoti.

Įvairi augmenija, skoningai puoselėjami gėlynai – tik dalis šios Andrikonių sodybos, pažymėtos 10 – tu Kaimynų gatvės numeriu, grožio akcentų. Puikiai atrodo įvažiavimas į kiemą, originaliai įrengti trijų pakopų laiptai į terasą iš tėviškės laukuose rastų didingų akmenų, įdomiai atrodo kelio atitvarai, vykusiai panaudoti dekoratyviniai ąsočiai. Verta paminėti, kad Andrikoniai – ne vien sodybos grožiu besirūpinantys žmonės. Tai tik laisvalaikio užsiėmimas. Jauni žmonės turi savo verslą, nedidelį ūkį. Laima dirba Beivydžių parduotuvėje, o Jonas – Širvintų „Norfos mažmena“ darbuotojas. Tikras džiaugsmas apima ne vien tik dėl rudeninių spalvų augalų fejerverkų, ne dėl vertinimo komisijų ar žmonių pagyrų, bet kad verta daryti tai, ką darai. Visada tie, kurie nori, daro daugiau negu tie, kurie gali.

Romas Zibalas[nggallery id=40]

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+