60 metų – pasitardami, prilaikydami, saugodami vienas kitą, vienas kitu džiaugdamiesi

Albinas ir Liudvika Skardžiai su anūkais Justu ir Linu.

Nuvykęs pasveikinti garbingo 85-erių metų jubiliejaus proga savo mokytojos lituanistės Liudvikos Skardžiuvienės, sužinojau, kad šios garbios moters gyvenime – 2017 metai ypatingi, dukart jubiliejiniai. Pavasario pradžioje Liudvika ir Albinas Skardžiai šventė 60 metų santuokinio gyvenimo sukaktį. Pasidomėjus simboliniais vestuvių metinių pavadinimais, paaiškėjo, kad 60 metų – tai deimantinės vestuvės. Retai sutinkamos laimingos poros, kurios sulaukia tokių metų vienoje šeimoje. Paprastai, tai nuoširdžiai vienas kitą mylintys ir išmintingi žmonės, kurių jausmai suteikia jėgų, drąsos ir energijos išgyventi kartu. Ne veltui deimantas yra tvirtumo ir laimės simbolis, todėl ir deimantinės vestuvės liudija tvirtą šeimyninę laimę. 60 metų vedybinio gyvenimo sukaktis – tai vienos iš pačių garbingiausių metinių. Pasirodo, kad 60-ųjų sukaktuvių rytą žmona privalo vyrą apjuosti progine austine juosta ir ją susegti deimantais puošta sege, o vyras sukaktuvių rytą turi sušukuoti žmonai plaukus ir juos susegti deimantine sege. Neklausiau, ar tą ypatingą rytą jubiliatai Liudvika ir Albinas Skardžiai taip ir elgėsi su deimantais bei segėmis. Mes tiesiog vartėme nuotraukų albumus ir kalbėjomės apie gyvenimą bei šeimyninę laimę. Juolab kad ir dar viena proga tam buvo – gegužės 15-ąją paminėta Tarptautinė šeimos diena.

Po pažinties šokiuose – 60 metų kartu

– Su Albinu susipažinau mano gimtadienio dieną šokiuose Vilniuje, – sakė Liudvika Skardžiuvienė. – Buvome šokiuose ir aš jį pakviečiau šokti. Draugavome metus laiko. Po metų, vėl mano gimtadienio dieną, mūsų santuoka buvo palaiminta Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Taip ir likome visam gyvenimui. 60 metų esame kartu, einame vienas kitą prilaikydami gyvenimo keliu, pasitardami, saugodami vienas kitą, vienas kitu džiaugdamiesi. Aš dabar esu didžiausia tinginė, nes visiškai „neturiu“ rankų, jas nuolat skauda, net pasirašyti negaliu. Vyras labai manimi rūpinasi, jis visus reikalus tvarko, visur važinėja dviračiu. Pati esu girdėjusi, kad dviračių sportas labai naudingas sveikatai. Jeigu kas negerai, turime knygą „1001 naminis vaistas“, gydomės pagal knygoje pateiktus patarimus.

Liudvika Skardžiuvienė su broliu ir seserimis bei juos, našlaičius vaikus, išauginusiais seneliais Juze ir Mykolu Raginiais.

Širvintų rajono mokytojų lituanistų išvyka (mokytoja Liudvika Skardžiuvienė - antroje eilėje centre).

Vienas kitas žvilgsnis, vienas kitas šokis studentiškuose šokiuose 1957-ųjų pavasarį – ir užgimė meilės jausmas, pasibaigęs santuoka, skaičiuojančia jau 61-uosius metus. Pasiteiravus, kokia jų ilgametės neblėstančios santarvės recepto sudėtis, Liudvika Skardžiuvienė įvardijo pagrindinį ingredientą – supratingumą.

Abu sutuoktiniai gimę ir augę Aukštaitijos kaimuose

Albinas Skardžius – tikras anykštėnas, kilęs iš Anykščių rajono Šventupio kaimo, vaikystė prabėgo prie Šventosios krantų. Vyras bendrauja su kraštotyrininkais, rašo eiles apie tėviškę, prabėgusius metus, yra sukūręs ilgą eiliuotą kūrinį, skirtą žmonai Liudvikai. Albinas Skardžius ilgus metus yra dirbęs Miškų ūkyje. Pasak žmonos, labai talentingas žmogus, mokslus baigęs su pagyrimu, pirmiausia Miškų ūkio technikumą, paskui Žemės ūkio akademiją. Pats Albinas sakė, jog labai myli gamtą, yra pasodinęs daugybę medžių, netoli namų ošia jo paties rankomis sodintas eglynas.

Liudvika Skardžiuvienė augo Dainių kaime, Ignalinos rajone, visai netoli Baltarusijos sienos. Iš vaikystės likę labai gražūs prisiminimai apie darnią ir gražią Jaksebogų šeimą.

Liudvika ir Albinas Skardžiai vestuvių dieną. 1957 metų pavasaris.

– Brangiausi žmonės mano gyvenime – seneliai Mykolas ir Juzė Raginiai. Tai jie mus, penkis mažus vaikus, užaugino, kai likome našlaičiai be abiejų tėvų. Jei ne jie, tai mus būtų išbarstę po vaikų namus. Jiems turėčiau rankas ir kojas išbučiuoti, kad šiandien gyvenu, kad nereikėjo ragauti valdiškos duonos svetimuose namuose. Mano mama mirė jauna, tėtis buvo partizanas, netrukus ir jis užgeso nuo plaučių uždegimo.

Pašnekovė džiaugiasi, kad gyveno labai įdomiu laiku. Mokyklą Ceikinių bažnytkaimyje lankyti pradėjo 1939 metais, tad teko mokytis ir nepriklausomos Lietuvos laikais, ir prie rusų, ir prie vokiečių. Pašnekovė mielai prisiminė vaikystėje pasieniečiams krėstas išdaigas. Pasienio ruožas turėdavo būti išakėtas, o padaužos vaikai specialiai jį išmindydavo, palikdavo batų pėdsakus. Anot pašnekovės, nei tėvai pyko, nei ką sakydavo, nei jie žinodavo.

Gražūs prisiminimai išlikę apie Vandžiogalą

Kai mirė mama, Liudvika mokėsi Švenčionių gimnazijoje, buvo pirmokė. Giminės prikalbėjo mesti mokslus, kad verčiau grįžtų namo prie ūkio darbų. O taip norėjosi siekti žinių, todėl po metų vėl grįžusi į Švenčionis, vėl sėdusi į mokyklos suolą. Netrukus buvo atidaryta Ignalinos gimnazija, perėjusi ten ir sėkmingai baigusi. Mokslas gimnazijoje atvėrė pasaulio poeziją. Po to studijos Vilniaus pedagoginiame institute. 1957 metais gavusi lietuvių kalbos mokytojos diplomą, ištekėjusi ir su vyru išvykusi į Kvietkų septynmetę mokyklą (buv. Pandėlio rajonas) mokytojauti. Ilgai neužsibuvusi, nes vyras ,,darė“ karjerą (buvo paskirtas medelyno vedėju), po metų dirbo Rokiškio rajono Vyžunkos septynmetės mokyklos mokytoja. Ir vėl kraustymasis – po metų į Vandžiogalą (Kauno rajonas).

Pasidomėjus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis iš 6 buvo pats gražiausias, Liudvika Skardžiuvienė sakė:

– Pirmasis gyvenimo dešimtmetis buvo gražiausias, Vandžiogaloje gimė abu vaikai: Rasa ir Aidas. Vandžiogaloje turėjome labai daug draugų. 1969 metais išlydėjau Vandžiogaloje abiturientų laidą ir su vyru atvažiavome į Širvintas. Čia jį paskyrė vyr. miškininku. Kai atvažiavome, taip ir pasilikome čia iki dabar. Su Vandžiogalos mokiniais ryšiai nenutrūko iki šiol. Pernai 9 mano pirmieji auklėtiniai buvo atvažiavę į Širvintas, labai maloniai pabendravome, vienas iš jų gydytojas, jeigu pagalbos prireikia, jis man padeda. Nors visi pirmieji auklėtiniai jau pensininkai, bet aš juos vaikais vadinu, tai jie labai juokiasi. Deja, iš pirmosios laidos net 9 mirę. Vienai auklėtinei iš Vandžiogalos net svočia vestuvėse esu buvusi.

Į Širvintas atvyko po vyro paskyrimo

Nuo 1969-ųjų Liudvika Skardžiuvienė – Širvintų vidurinės mokyklos mokytoja. Metus dirbo su grupe, po to teko direktoriaus pavaduotojos duonos paragauti. Tiesa, neilgai – tik porą metų. Anot mokytojos, tuos dvejus metus vargusi, nes buvo nuolat ,,iš aukščiau“ persekiojama dėl tėvelio partizano praeities, todėl iš pavaduotojos išėjusi savo noru, kad nebūtų ujama ir žeminama. Tėvelių atminimas buvo brangesnis nei užimamos pareigos.

Pirmieji pedagoginio darbo metai Kvietkų septynmetėje mokykloje (buv. Pandėlio rajonas).

Iki pat pensijos liko lietuvių kalbos mokytoja. Ir taip daugiau nei dvidešimt metų – tarp širvintiškių mokinių, su knygomis, prie sąsiuvinių. Kiekviena literatūros pamoka – mini spektaklis, kad tik mokiniams įdomiau būtų, kad išradingiau. Visokiausių pasakojimų apie rašytojus prisiskaičiusi, visų gimtąsias vietas apkeliavusi, visokių istorijų prisiklausiusi, todėl pamokose mokytoja jausdavosi puikiai. Tai istoriją apie Antaną Vienuolį papasakos, tai anekdotą iš Petro Cvirkos gyvenimo. Pamokos rimtį ir susikaupimą dažnai keisdavo linksmos ,,pertraukėlės“. Mokiniai tokią mokytoją tiesiog mylėte mylėjo. Pedagogė mokėjo kiekvieną pašnekinti, kiekvienam gerą žodį surasti, nuliūdusį paguosti, neklaužadą sugėdinti. Mokyklai iš viso atidavė 35 metus.

60 metų drauge išgyvenę sutuoktiniai žino gyvenimo vertę

Šiandieną Liudvika ir Albinas Skardžiai džiaugiasi, kad prabėgę metai buvo laimingi, o atlikti darbai prasmingi. Dabar su vyru skaito laikraščius, detektyvus, prie namų turi nedidelį darželį. Pasak pašnekovės, pasėti galinti, bet ravėti rankose sveikatos jau nėra.

Mokytoja Liudvika Skardžiuvienė su savo paskutiniais auklėtiniais prie Širvintų 1-osios vidurinės mokyklos.

Mokytoja Liudvika Skardžiuvienė su savo auklėtinėmis - Širvintų vidurinės mokyklos 33 laidos abiturientėmis.

– Vaikščioti galiu, kojų neskauda, – šypsojosi buvusi mokytoja. – Todėl nuolat lankau savo buvusias koleges: Birutę Vinciūnienę, Mortą Valickienę, Emiliją Meliukštienę, Alfonsą Bartešienę, mes kartu ir Rugsėjo 1-ąją, ir Mokytojų dieną paminime, prisimename mokykloje prabėgusius metus, o dabartiniams mokytojams noriu palinkėti ištvermės ir kantrybės. Su vyru gyvename gerai, džiaugiamės, kad anūkai Lietuvoje pasiliko, tik vyriausiasis Šveicarijoje įsikūręs, atrodo, kad nieko netrūksta, tik labai proanūkių norėtųsi sulaukti.

Liudvika ir Albinas Skardžiai drąsiai ir garbingai per gyvenimą plaukia savo meilės laivu. Atsisveikindami pašnekovai stebėjosi, kad taip greitai bėga gyvenimas, atrodo, viskas buvo tik vakar, dabar džiaugiasi vaikais, anūkais Justu, Linu, Gaile ir Juru. Du vyriausieji anūkai jau sukūrę šeimas, todėl laimingi seneliai labai laukia proanūkių. Liudvika ir Albinas Skardžiai, vadinantys vienas kitą „seneliu“ ir „močiute“, kartu išgyvenę 60 metų, žino gyvenimo vertę. Jie, išmintimi nugalėję gyvenimo kliūtis, buvusias bendro gyvenimo kelyje, negaili patarimų ir anūkams.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Liudvikos ir Albino Skardžių asmeninio albumo