Savivaldybei reikia etiketo specialisto?

Balsas tyruose

Keletą mėnesių iš televizorių ekranų garbieji Bratkos kvietė senjorus į bibliotekas naudotis kompiuteriais. Gal kur ir sugundė vieną kitą smalsesnį užsukti, bet Širvintose – kažin. Čia po interneto platybes dažniausiai tebeklajoja jaunimas. Be reikalo senjorai tokie vangūs, nesinaudoja puikia (ir nemokama!) paslauga: šviežiausios žinios, įvairiausia informacija, internetinė bankininkystė, elektroninis paštas – galimybės praktiškai neribotos. Ne per seniausiai skaičiau, kad ir seimūnams patogiausia rašyti elektroninius laiškus, didžiausia tikimybė, kad jie skaitomi reguliariai ir paties adresato, o ne jo padėjėjų, ar referentų. Atsakingai pareiškiu: tikra tiesa, įsitikinau pati. Savaitės pradžioj parašiau elektroninį laišką tūlam seimūnui. Dvejonių buvo, juk Seimas atostogauja, gal tarnybinis paštas vasarą rečiau tikrinamas? Nieko panašaus, kitą dieną gavau konkretų atsakymą. Greita, pigu, patogu…O ko man prireikė iš seimūno, tuojau papasakosiu.

Ne vienas dar prisimena įspūdingą miesto šventę. Pramogų, atrakcijų tikrai netrūko, kiekvienas kažką savo skoniui galėjo susirasti. Kaitra juodą darbą padarė, daug žiūrovų atbaidė, bet su gamta nepakariausi. Viskas puiku, bet šaukštas deguto medaus statinei sugadinti visada atsiras. Ne išimtis ir praėjusi šventė. Kad iškilmingas Savivaldybės tarybos posėdis būtų dar iškilmingesnis, sumanyta į jį pakviesti visus ankstesnių kadencijų tarybos narius. Gražu – jie prisiminti pirmą kartą ir buvo tikrai nustebinti. Gaila, ne tik maloniai… Pirmiausia, ne visi kvietimų sulaukė. Nežinau, kiek tokių žmonių buvo, neaiškios ir jų ignoravimo priežastys, bet kai kas tikrai liko “už borto”. O sulaukusieji irgi kraipė galvas – kvietime nenurodytas nei posėdžio laikas, nei vieta. Buvęs bendradarbis pasakojo: Pirma mintis buvo tokia – kviečia bet nenori, kad dalyvaučiau. Apskambinau buvusius kolegas – ir jie nieko nežino. Tik Savivaldybėje paaiškino, kad laikas ir vieta nurodyti prie kvietimo pridėtoje šventės programoje. Nepatogiai pasijutau – juk į tą programėlę net dėmesio neatkreipiau. Bet ne aš vienas toks žioplas, kiti irgi Savivaldybėje aiškinosi.” Nesutinku, jog mano pašnekovas žioplas, žiopli tie, kurie kvietimus rašė. Kad būčiau visiškai tikra, nusiunčiau klausimą seimūnui – etiketo žinovui. Cituoju gautą atsakymą “Kvietime turi būti nurodyta, kas kviečia, ką kviečia, kur kviečia. Renginio vietą ir laiką kvietime nurodyti privaloma, nesvarbu, kokius priedus dedat papildomai.” Tiesą sakant, nieko naujo nepasakyta, viskas buvo žinoma. Tai kodėl kažkas Savivaldybėje bando išrasti dviratį ir “patobulinti” kvietimą? Tereikėjo pridėti keletą žodžių ir nesusipratimo nebūtų buvę.

Tuo posėdžio dalyviams siurprizai nesibaigė. Paskutinieji atėję į Savivaldybės salę turėjo grūstis tarpdury – nebeliko sėdimų vietų. Savivaldybės darbuotojos puolė nešti papildomų kėdžių, kad galėtų susėsti bent moterys. O ne vienam vyrui iškilmingų kalbų teko klausytis mindžiukuojant salės gale ir šluostantis varvantį prakaitą, juk diena buvo superkaršta, o kondicionavimo sistema šioje salėje dar tik svajonėse regima.

Taip gražus sumanymas virto apmaudo ir nesusipratimų kratiniu. Ar nereikėjo paskaičiuoti iš anksto kiek bus kviečiamųjų, ar užteks visiems vietos? Gal vertėjo kviečiamųjų rato išplėtimą atidėti iki kitos šventės, kai bus suremontuota Kultūros namų salė? Juk į asmenines šventes kviečiam tiek svečių, kiek galim susodinti. O čia juk oficialus renginys! Minėtas pašnekovas šią istoriją pakomentavo šitaip: šventę organizavo Kultūros centras, ačiū jo darbuotojams už pastangas ir idėjas. Savivaldybė rūpinosi tik oficialiąja dalim, o ir tą “supartalino”.

Gal nereikia sureikšminti, gal tai nebuvo didelis šaukštas deguto, gal tik šaukštelis, bet kai kam šventę tikrai apkartino.

Janina Pukienė