Laukimo vienatvė

Balsas tyruose

Kol šalies elitas ilsėjosi po triukšmingų Helovino vakarėlių prašmatniuose klubuose, mes, eiliniai, skubėjom į kapines – jau švariai išgrėbstytas, chrizantemomis lyg pusnimis baltuojančias. Na ir kas, kad komunalininkai šiemet neatvežė nei žemių, nei smėlio (neprisimenu, kada dar taip buvo), apsiėjom ir be jų malonės. Atrodytų, viskas tvarkoj: aplankėm, prisiminėm, žvakeles uždegėm. Bet pagerbdami mirusius ar neužmirštam gyvųjų? Nustebot? Be reikalo.

Štai iškalbinga situacija: prie buvusio kaimyno kapo susitinku jo našlę. Moteris guodžiasi: va, sūnaus būta – puokštė padėta, žvakutė dega. Kapus aplankė, o pas mane neužėjo, matyt, laiko pritrūko. Nežinojau nė ką besakyti: vienintelis sūnus, gyvenantis kitame mieste, rado minutę kapui aplankyti, bet neužsuko pas mamą. Ne, sūnus ne girtuoklis netikėlis, tai normalus vyras, tvarkingas šeimos tėvas. Vadinasi, į kapines atėjo, nes visi tą dieną eina, o kad mama laukia ir ilgisi, nesvarbu. Ar taip turi būti?

Labai teisingai kalbėjo viena senolė: “Jūs, vaikeliai, kai mirsiu, galit manęs nešarvoti, nesėdėti dvi paras šalia, spausdami nenuoširdžias ašaras, o iškart laidoti. Jūs mane gyvą gerbkit ir mylėkit, aplankykit, pakalbinkit, bent jau paskambinkit dažniau. Kai išeisiu, manęs nebejaudins nei jūsų ašaros, nei gėlės, nei paminklo dydis. O šiandien, kai aš ilgesingai žvelgiu pro langą – gal pasirodys kuris iš jūsų – dėmesys man neįkainojamas.”

Išties, tik netekę įvertinam žmogų. Šiandien, kai tėvų nebėra, pavydžiu tiems, kurie dar turi ką aplankyti. Tad neatidėliokim tų susitikimų. Rudenį daugiau laisvo laiko – skirkim jį artimiesiems. Ir ne tik tėvams, seneliams, bet ir tolimesniems giminaičiams, vienišiems senukams, visiems, kurie laukia dėmesio ir bendravimo. Supraskime juos.

Ar galima pateisinti sūnų, kuris aplankė tėvo kapą, aplankė ir mamą, bet jos į kapines nenuvežė, teisindamasis skubėjimu. Jis nuoširdžiai nesuprato, ko mama nepatenkinta: kapas sutvarkytas, žvakutės uždegtos, o kad mama nori pati ten parymoti, ašarą nubraukti, tai vis jos “išmislai”. Laiko nėra, ir baigta.

Susidaro paradoksali situacija. Štai viena močiutė guodžiasi: “Mano kaimynė vieniša, tai ją porą kartų per savaitę aplanko socialinė darbuotoja, prieš didžiąsias šventes mokinukai ateina. O aš, užauginusi keturis vaikus ir visą būrį anūkų, akis pražiūriu belaukdama, kad kuris aplankytų. Nykstu nuo vienatvės ir ilgesio…”

Artėja Kalėdos – gerų darbų ir stebuklų laikas. Lai neatidėliotinų reikalų sąrašo viršuje būna įrašyta: aplankyti tėvus (senelius, tetas, dėdes, vienišus kaimynus…). Ir ne pusvalandžiui, pasižiūrėti, ar dar gyvi, o ilgiau pasišnekučiuoti. Ir kam tos bevertės standartinės dovanėlės. Tiems žmonėms brangiausia – parodytas dėmesys. Neatidėliokim, kad nebūtų per vėlu…

Janina Pukienė