Laisvę iškovoję, išmokim būti laisvi

Balsas tyruose

Buvau ir primiršusi “Baltijos kelio” sukaktį, tad vieną rytą taip ir išsižiojau: per nacionalinę televiziją du širvintiškiai pristato originalų “Baltijos kelio” dvidešimtmečio paminėjimą. Jo esmė – kiekvienas yra kviečiamas nubėgti savąjį simbolinį Laisvės kilometrą – kur gali, kaip gali, kiek gali. Sumanymas tikrai gražus ir prasmingas.

Daug vandens nutekėjo ir daug pokyčių buvo per tą dvidešimtmetį. Turbūt ne vienas pasiilgo tos vienybės ir euforijos, kuri tada buvo apėmusi visus. Geras buvo laikas, kupinas džiugaus laukimo, stebuklo nuojautos, laisvės dvelkimo. Kas norėjo klausytis negausių skeptikų, pranašavusių tai, kas vyksta dabar? Taip, tokių pranašysčių tikrai buvo, bet iš tų kalbų tada tik juokas ėmė. 

- Kažin ar nesigailėsi, kad ten stovėjai?- tokiais žodžiais į “Baltijos kelią” mane išlydėjo draugė.

- Nesigailiu,- galiu šiandien tvirtai jai pasakyti, bet kažin ar ji suvoks, apie ką kalba. Nes ji ten nebuvo, nejuto to renginio išskirtinumo, tos vienybės dvasios, alsavimo vienu ritmu. Kokie stiprūs, drąsūs ir laisvi tada jautėmės! Neįmanoma to pamiršti ir negalima to gailėtis.

- Tai ar eitum šiandien į “Baltijos kelią”? – ironiškai klausia “nusivylusi namų šeimininkė”. Galiu drąsiai atsakyti:

- Taip, eičiau!

Ir žinodama, kaip gyvensim po 20 metų, eičiau. Nes kelio idėja buvo graži, ėjom reikalauti laisvės, o ne siekti asmeninės naudos. Net tuometiniai Sąjūdžio lyderiai nesitikėjo tokio masiškumo ir vienybės. Kažkas nenusakomo tvyrojo aplinkui, tarsi kažkokia nematoma jėga laimino šį sambūrį. Taip, eičiau, eičiau vėl pajusti tos ypatingos dvasios, tos vienybės, kuri pasikartojo gal tik per Sausio 13-ąją.

Taip, eičiau. Tik nestočiau šalia tų, kurie Laisvės idėjas išmainė į asmeninę naudą, save iškėlė virš minios, pamiršę, kad “aukštai kilę – žemai tūps”… Nestočiau šalia tų, kurie, prisigrobę pilnas kišenes (o gal maišus?), ciniškai pareiškia, kad gavę progą vėl darys tą patį. Nei šalia tų, kurie, keisdami kailį, galiausiai pamiršo, kaip iš tikrųjų atrodo…

Ne, šalia tokių nestovėčiau. Bet ir tada šalia jų nestovėjau. Stovėjau ir stovėsiu vėl šalia tų, kurių akys žiba ir šiandien, kuriems Laisvė ir Tėvynė ne tušti žodžiai, o gyvenimo prasmė.

Vienybėje galybė. Tai ne banalus posakis, tai – mūsų ginklas. Nepriklausomybę atgavom, bet kovos nesibaigia. Nubėkim, nueikim ar tiesiog… pastovėkim tą simbolinį kilometrą savo širdyje. Laisvę iškovoję, išmokim būti laisvi…

Janina Pukienė