Klientas gali būti nepatikimas ir negeranoriškas. O Tiekėjas?..

Balsas tyruose

Nepaisant to, kokie esam skirtingi, turim ir mus vienijantį dalyką – visi esame vartotojai. Kvėpuojam – vartojam orą, valgom – vartojam maistą. O dar vartojam vandenį, dujas, elektrą, šilumą ir t.t. Turim krūvas vartojimo sutarčių, turim Vartotojų teisių apsaugos tarnybą… Dar bent keliolika vartotojų teises neva ginančių institucijų. O kokios tos vartotojo teisės? Išvada toli gražu ne optimistinė: mes visiškai priklausomi nuo tiekėjų, jie tvarkosi, kaip jiems patogiau, nelabai paisydami mūsų, vartotojų, teisių ir gerovės. Pradėk gilintis ir tuoj būsi “nusodintas”: esi neteisus, sutartyje to nenumatyta. O tai, kas visagalėje sutartyje numatyta, dažnai priverčia žioptelti ir atima žadą. Patys kalti, pasirašom sutartis neskaitę, neįsigilinę, o tiekėjams to ir tereikia: parašas tavo, vadinasi, sutikai su sąlygom, tai dabar sėdėk ir tylėk. Ir sėdim…

Kaitrią dieną, kai neįmanoma ne tik dirbti, bet ir galvoti apie darbą, paskyriau turimoms vartojimo sutartims nagrinėti. Radau vieną bendrą bruožą – tiekėjo įsipareigojimų jose kone dvigubai mažiau, negu vartotojo. O ir tie traktuojami gana laisvai, kaip naudingiau tiekėjams. Štai šilumininkai įsipareigoja: “prieš tris paras informuoti vartotojus apie šilumos ar karšto vandens tiekimo nutraukimo laiką ir trukmę dėl įrengimų remonto pagal iš anksto su Savivaldybe suderintą grafiką”. Formaliai jie teisūs, išties pranešė prieš kelias paras. O paskui pranešė dar kartą… Be garantijos, kad tęsinio nebus, vandenį tikrai gausim. Tad ir gyvenam penktą savaitę spartietiškai: ledinis dušas, grūdinimosi procedūros. Lauke rekordinė kaitra, o virtuvėse dar kaitresni “tropikai”- konservavimo darbai pačiame įkarštyje. Patys grūdinamės po ledine srove, o stiklainius privalu karštu vandeniu plauti. “Vsio zakonno” – niekur sutarty neparašyta, kiek laiko gali trukti planiniai remontai. Įdomu, Savivaldybė tikrai tvirtina tokius “neterminuotus” grafikus?

Netyčia nugirdau dviejų vartotojų pokalbį apie vienos jų apsilankymą tūlo Tiekėjo kabinete. Nelabai klausydamas moters nusiskundimų, jis bėdojo apie sunkią įmonės padėtį, gerų darbuotojų trūkumą, didelę darbų apimtį, vėluojančias algas, vartotojų skolas… Ir nė motais jam, kad atėjusioji ne skolininkė ir prašo ne privačios paslaugos, o to, kas jai priklauso. Pagal sutartį, beje! Antroji pašnekovė atsakė, kad pasakojimas visai nenustebino, nes ji savo ausimis girdėjo, kaip minimasis Tiekėjas postringavo, jog pensininkams reiktų uždrausti lankytis jo kabinete, nes jie tik ausis išūžia ir dirbti trukdo, nežinia ko reikalaudami. Vadinasi, belieka džiaugtis, kad vartotoja nebuvo išprašyta iš kabineto, galėjo bent jau išdėstyti savo reikalą? Nemanykit, kad perdedu. Kaip sakoma, kalbėjusiųjų vardai autorei žinomi. Beje, turėčiau atsiprašyti” Širvintų krašto” korespondento: kai perskaičiau jo pasakojimą apie vandentiekio sklendžių keitimo “ypatumus”, irgi pamaniau, kad viskas gerokai pagražinta. Deja, tikrovė pranoko aprašymus. Kai atėjo eilė mums, viskas buvo gal dar blogiau, tik tiek gerai, kad neteko šauktis avarinės tarnybos. Bet kiek purvo, skaitiklių fiksuojamo kaip vanduo, nutekėjo… O Tiekėjo atstovas ciniškai tvirtina, kad nuostolius kompensuoti netikslinga. Atseit, ką vartotojui reiškia kokia dešimtinė, o įmonei susidaro nemaži pinigai. Atleiskite, o kodėl aš priverstinai turiu remti įmonę? Renkit labdaros akciją, gal atsiras savanorių rėmėjų. Sklendės keičiamos už Europos Sąjungos lėšas, o nuostoliai kraunami gyventojams. Ir vėl viskas teisėta?

Tai tiek tų vartotojo teisių… Beje, rašydama šia tema nemenkai rizikuoju. Mat vienoje iš nagrinėtų sutarčių radau iškalbingą punktą: įmonė kaupia ir perduoda (!) informaciją apie nepatikimą ir negeranorišką klientą. Perskaitys budri akis mano “opusą” ir priskirs prie negeranoriškųjų kategorijos. O dar ir kitiems perduos… Prastos vartojimo perspektyvos matyti…

Janina Pukienė