Kas turi – tam dar pridėta, kas neturi – iš to atimta?..

Balsas tyruose

Turiu tokią vaikystės draugę – ir darbšti, ir protinga, ir būdo gero, tik vieną trūkumą turi – nesilaiko pas ją pinigai, nemoka ji su jais tvarkytis. Net darželinukas, gavęs smulkių kišenpinigių, planuoja, kaip juos išleis: ar nusipirks vieną didelį šokoladą, ar kelis kartus po mažesnį. O mano draugė, vos gavusi algą, puola šluoti viską iš eilės. Negalvodama ir neskaičiuodama. Nuolat perka ką nors išsimokėtinai, vos baigusi mokėti vieną paskolą, jau tariasi dėl kitos. Jos aplinkoj nėra žmonių, kuriems ji nebūtų skolinga. Ir dažniausiai skolinasi iš vieno, kad galėtų grąžinti kitam. Užburtas ratas. Bandyti ją paprotinti – tuščias reikalas. Į visas pastabas atsako: “Ai, vis vien pinigų nėra, o nusipirksiu, tai ir turėsiu.” Arba atšauna: “Tau gerai kalbėti, tu moki su pinigais tvarkytis, o man taip neišeina.” Bergždžias pasiteisinimas, tai juk ne aukštoji matematika. Tiesiog reikia atsižvelgti į galimybes, o ne keletą dienų mėtyti į kairę ir dešinę, kad vėliau sėdėtum be pinigų. Ne veltui liaudis sako: “Pinigas mėgsta būti skaičiuojamas.”

Siaučiant krizei spauda nešykšti patarimų, kaip taupyti. Dažniausiai jų autoriai – solidūs finansininkai, bankų analitikai. Paskaitai ir… nieko naujo neatrandi. Dauguma šitaip gyvenom visada: taupydami, skaičiuodami, neišlaidaudami. Na, o tokiems kaip mano minėtoji draugė – tie patarimai nė motais, jie tvarkosi pagal savo “finansinį modelį”.

Ne vienam jau turbūt pabodo šie išvedžiojimai. Dažnas pasakytų: ir mes turime tokių draugų, o gal ir patys panašiai gyvenam, dėl ko čia visos tos šnekos. Ogi dėl to, kad Vyriausybei planuojant biudžetą kitiems metams įžvelgiau daug mano draugės “veiklos” principų. Nekalbėsiu šį kartą apie diržų veržimą – apie tai jau tiek prikalbėta, o lengviau nuo to nesidaro. Suprantu valdančiųjų logiką – pensininkų ir “minimalistų” (t.y. gaunančių minimalią algą), taip pat bedarbių būrys gausiausias, tad jų “apiplėšimas” ir sutaupys daugiausia. Bet tai nereiškia, kad kitur nereikia veržti? O ką matom? Seimūnams algų nemažinsim. Argumentas: kiek čia tų seimūnų, ne ką sutaupysim. Nemažinsim ir teisėjams, įmonių vadovams, jų patarėjams, padėjėjams ir t.t. Argumentas toks pats, kaip ir seimūnams. Ar tai neprimena mano draugės požiūrio: vis tiek pinigų nėra, išleisiu paskutinius – ir ramu. Taip mąsto ir valdantieji: vis tiek ne ką sutaupysim, tad lai jie gyvena gerai, kaip ir gyveno. Kam diržų veržimo, o kam atpalaidavimo metas.

O dar mano draugė mėgsta pradėti remontus, todėl pas ją amžina netvarka, nes pabaigti vis pritrūksta pinigų. Tokių planų apstu ir biudžeto projekte: remontuos Vyriausybės rūmus, Premjero bei Prezidento rezidencijas. Skirta ir Valdovų rūmams. Nors ir ne tiek, kiek jų “patronas” reikalavo. Ir geresniais laikais tų rūmų nereikėjo, o dabar švaistyti pinigus tokiems objektams tiesiog pasityčiojimas. Kasmet skiriama pinigų Operos ir baleto teatrui, nors jo renovacijai išleista ar ne 100 milijonų ir dėl to vyksta teisminiai tyrimai. O Kauno ir Klaipėdos dramo teatrai keletą metų uždaryti ir negauna nieko. Ar tikrai kitaip negalima?

Darom išvadą – planuodama biudžetą Vyriausybė neatitrūko nuo liaudies, elgėsi panašiai, kaip ir mano draugė: ne pagal galimybes, užtai su kokiu užmoju! Tik kažin kodėl toks “susitapatinimas su liaudimi” visiškai neguodžia?

Janina Pukienė

P. S. O kad žinotume savo vietą, Vyriausybė nupirko vandens patranką…