Jei taip su karališku polėkiu…

Balsas tyruose

Turbūt ne vienas vaikystėje žavėdavomės pasakomis, kuriose išmintingieji karaliai nakties tamsoje vaikščiodavo karalystės gatvėmis, neatpažinti bendraudavo su valdiniais, taip pasitikrindami, ar ministrai tinkamai vykdo nurodymus, ar teisingai informuoja apie padėtį karalystėje. Ypač tai būdinga rytietiškoms pasakoms. Na, Rytai yra Rytai… Beje, sovietiniais laikais sklido pasakojimai apie vienos” broliškos” respublikos pirmąjį asmenį, besivadovavusį karališkais metodais. Jis mėgdavo netikėtai nutupdyti malūnsparnį kolūkio laukuose ir pabendrauti su liaudimi be vietinių vadų palydos, pačiam įvertinti padėtį. Nežinau, kiek tiesos buvo tuose pasakojimuose, bet iš niekur nieko kalbos nepasklinda, bent vieną kartą kažkas panašaus turėjo nutikti. Išmintingi buvo tie pasakų karaliai, to nenuginčysi, galėtų dabartiniai vadai iš jų pasimokyti. Nepamiegotų premjeras vieną kitą naktį, apsilankytų pasienio postuose, tai ir sužinotų, ar muitininkai poste miega, ar padeda kontrabandininkams cigaretes krauti, nereiktų VSD ar STT pažymų prašinėti. O ir minėtų tarnybų vadovams nekenktų valdžios galvas palydėti į tokią išvyką, irgi labai naudinga patirtis būtų. Tiesa, pernai “vienas iš trijų” bandė karališkas tradicijas atgaivinti, staiga netikėtai pasirodydamas kokiam miestely, surengdamas spaudos konferenciją savivaldybėje be tenykščio mero žinios. Spauda (ir minėtas meras) tuosyk labai piktinosi tokiais” fokusais” ir šaipėsi iš Seimo galvos “fanaberijų”. Ir visai be reikalo…

Po savąją “karalystę” nekenktų pavaikščioti ir vietinės reikšmės “karaliukams”- merams. Ir nereikia nakties laukti, užteks ir dieną savo valdas ne pro kabineto ar tarnybinės mašinos langą pamatyti. Naudinga būtų ne tik per miesto šventę “europietiškąja” alėja “pradefiliuoti”, bet ir pagrindine Vilniaus gatve iki pat Kabaldos pereiti. O dar geriau, į kompaniją pasikvietus vandentiekio projekto koordinatorių, dviračiais pervažiuoti. Mat po vandentiekio trasų rekonstrukcijos patingėta kokybiškai sutvarkyti kanalizacijos šulinių prieigas, tad dabar Vilniaus gatvė tapo, pasak vieno linksmų plaučių kabaldiškio, amerikietiškųjų kalnelių trasa – aplink kiekvieną šulinį susidarė duobės, kurios kresteli dviejų ratų transporto gerbėjus tikrai ne prasčiau nei pramogų parke. O gal be reikalo burnoja tie dviratininkai – surūgėliai? Gal darbai vykdomi madingu “du viename” principu? Ir vandentiekio trasa atnaujinta, ir pramogų ruožas ekstremalių pojūčių mėgėjams už tuos pačius Europos Sąjungos pinigus įrengtas? Tik ką daryti neekstremalams? Matyt, pratintis vaikščioti pėstute…

Darganotą dieną Širvintų galvos galėtų surengti sau įspūdingą ekskursiją… į Viešosios bibliotekos skaityklą. Įsivaizduokite: romantiška prieblanda (šviesos nedega, nes plafonai pilni vandens), į kibirus monotoniškai kapsi vandens lašai… Skaityti nelabai galima, tad belieka snūduriuoti ir svajoti apie kultūrnamio renovacijos pabaigą. Nes, pasirodo, dabar stogo remontui lėšų nėra, pagal planą šią stogo dalį renovuos… po poros metų. Besnūduriuojant toje romantiškoje aplinkoje kilo įžūlus klausimėlis: jei taip kapsėtų valdžios kabinetuose, ar taip pat lėšų neatsirastų?

Tai, žinoma, dar ne visos lankytinos miesto vietos. O kur dar mažesni miesteliai ir kaimai, iki kadencijos pabaigos neužteks laiko viskam apžiūrėti. Trūksta mūsų vadams karališko polėkio…

Janina Pukienė