Centas prie cento – ir milijonai

Balsas tyruose

Toks tas gyvenimas – vis daugiau piliečių susiduria su antstoliais. Skolos, varžytynės, alimentai – ką darysi, jei nesėkmių ruožas vis nesibaigia. Bet neretai antstolis pasibeldžia visai netikėtai, o jo darbo metodai priverčia išsižioti ir pasvarstyti, kas tu, žmogau, esi, kokios tavo teisės ir ar apskritai kažkokių teisių esama?

Tipinė situacija: pilietis padarė smulkų pažeidimą, už kurį paskirta 75 litų bauda. Išsiblaškėlis (per išsiblaškymą ir pažeidimas padarytas) banke sumokėjo 50 litų, taigi tapo skolininku. To nežinodamas žmogus ramiai gyveno ir nemalonų nuotykį pamiršo. Prisiminti teko, kai, prireikus grynųjų, bankomatas jų nedavė. Puolė žmogus tikrinti kitų sąskaitų (jų dviejuose bankuose turi net penkias) – visur tas pats. Pasirodo, antstolio nurodymu, sąskaitos areštuotos dėl tos nelemtos skolos. Toliau dar gražiau – nuo kiekvienos jų nurašyta po 336 litus, tiek išaugo suma pridėjus išieškojimo išlaidas. Summa summarum – dėl 25 Lt skolos (kažkodėl buvo perduota 75 Lt suma, kuri tik pradėjus aiškintis pakeista) nurašyta daugiau kaip pusantro tūkstančio.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko neįprasto: nusižengei – mokėk, nesumokėjai – išieškos. Bet šioje istorijoje daug niuansų, verčiančių susimąstyti apie eilinio piliečio padėtį biurokratinėje sistemoje. Pirmiausia – policijos veiksmai. Ar mokesčių mokėtojų išlaikoma tarnyba greita tik skirti baudą? Jei žmogus pamiršo ar, kaip aptariamuoju atveju, suklydo mokėdamas, gal reikėtų pirmiausia jį perspėti, tik paskui imtis griežtesnių veiksmų? Juk nesunku nusiųsti SMS ar elektroninio pašto žinutę. Minimu atveju – net teisingos sumos nesivarginta nustatyti. Apie antstolio veiksmus nežinau ką ir galvoti. Nesu teisės žinovė, bet žinantys teigia, kad pirmiausia turėjo būti pranešimas apie susidariusią skolą, o vėliau, nustačius, kad sąskaitoj yra pinigų – apie jų nurašymą. Tai nebuvo padaryta. Pasiteisinimai, kad kurjerė nieko nerado namuose, skamba juokingai: niekas nesėdi per dienas namuose, bet gauna korespondenciją. Jei, žinoma, ją pristato sąžiningi kurjeriai ar paštininkai. O lėšų nurašymas nuo visų sąskaitų? Ar tai logiška ir teisėta? Ir paslauga labai jau nepigi, skola dėl to išaugo keturgubai. Bet, ko gero, labiausiai stebina bankų veiksmai: kodėl tas pats bankas, žinodamas skolos dydį, areštuoja visas sąskaitas ir nurašo tą sumą nuo kiekvienos? Ar ten dirba ne protaujantys žmonės, o robotai – automatai? Ar taip skatinamas klientų pasitikėjimas?

Taip ir gimsta sąmokslo teorijos. Anot politikos patriarcho: kas galėtų paneigti, kad… Taigi, kas galėtų paneigti, kad antstoliai nėra susitarę su policija, jog ši nuolat teiktų jiems klientus, kuriuos galima kaip reikiant apipešioti? Juk kadaise antstolių tarnyba irgi buvo valstybinė, dirbta, galima sakyti, išvien. Ir kas galėtų paneigti, kad bankai neturi naudos iš bendradarbiavimo su antstoliais? Minimu atveju, už lėšų nurašymą bankai pasiėmė po keturis litus nuo kiekvienos sąskaitos. Kilus skandalui, permokos grąžinamos, bet ir už jas po pusantro lito atskaitoma iš savininko sąskaitos. O kuo jis čia dėtas? Kas persistengė, lai tas ir moka. Atrodytų, ar solidus bankas praturtės iš tokių sumų? Kodėl gi ne, pažiūrėkit, kiek tokių atvejų būna. Kuklios, bet nuolatinės pajamos. Kaip sakoma, lašas po lašo… Nenorėčiau su tokiu banku turėti reikalų.

Kaip sakiau, nesu teisės reikalų žinovė, gal visi šios istorijos dalyviai teisūs ir įstatymams nenusidėję. Bet su žmogiškumu prasilenkta gerokai. Tik kam tai rūpi?

Beje, Prezidentės metiniame pranešime yra tokie žodžiai: “Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu. Tai sakydama, galvoju ne tik apie įstatymo raidę. Galvoju apie visapusį – socialinį, ekonominį, bendražmogiškąjį – teisingumą plačiąja šio žodžio prasme.”

Janina Pukienė