Be atsakomybės

Balsas tyruose

Anądien užsuko seniai matyta bičiulė. Gurkšnodamos arbatą aptarinėjam kas “dūšiai” ramybės neduoda.

- Ne per seniausiai netoli Poliklinikos mačiau nekasdienį vaizdą: grupelė Savivaldybės darbuotojų su vicemeru priešaky gramdė senosios Poliklinikos prieigas. Žiauriai nemėgstu tos “pokazuchos”,- pareiškia bičiulė.

- O kas čia blogo?- nesutinku. Kad tokios akcijos parodomosios, žinome jau nuo tada, kai Leninas “subotnike” rąstą panešėjo. Svarbiausia, kad tai vis tiek duoda naudos. Galų gale ne Savivaldybės klerkų darbas valyti šaligatvius ir kiemus. Bet padarė gražų gestą, nuvalė Poliklinikos prieigas. Ne vienas už tai bus dėkingas, nes ten amžina čiuožykla, tarsi ne ligoniai vaikščiotų, o čiuožėjai treniruotes rengtų.

- Gerai, dėl Poliklinikos tau pritariu,- sutinka pašnekovė.- Bet aš mačiau juos dirbančius prie buvusios Poliklinikos, ten, kur tie išliaupsinti socialiniai būstai. Argi ne pikta: milijonus išleido rekonstrukcijai, net kompiuterizuotą šilumos punktą įrengė. Pažiūrėk, anot spaudos, jie moka 4,5 Lt už kvadratinį metrą, o aš privatizuotam, bet nemodernizuotam bute ploju ko ne 8. Ir dar valdžia surengia talką jiems sniegą nukasti! Ar ne gražus vaizdas: vicemeras taką gramdo, o gyventojai pro langus stebi, kas čia vyksta. Nė vienas neišėjo padėti! Ar ne karališkas gyvenimas?

Pokalbis paskatino susimąstyti. Ne, ne apie minėtą namą. Ten juk nėra kiemo, o šalia esančiu keliuku vaikšto Poliklinikos pacientai bei Neįgaliųjų centro lankytojai, tad gyventojai nesijaučia įpareigoti jį prižiūrėti. Susimąsčiau apskritai apie socialinių būstų gyventojus, jų požiūrį į savo statusą, atsakomybę. Tik nesakykit, kad tai ne mano rūpestis, nes tai turi rūpėti visiems. Juk socialiniai būstai priklauso Savivaldybei, vadinasi, tam tikra prasme visiems mums. Kiek teko girdėti, dauguma socialinių būstų gyventojų yra prasiskolinę ir taip didina Savivaldybės skolas bei mažina jos galimybes įgyvendinti projektus, svarbius visai bendruomenei.

Teisė į socialinį būstą įgyjama įvairiai, net ir eilės jam gauti yra kelios. Bet tikrai nemažą dalį dabartinių tų būstų gyventojų sudaro tie, kurie tiesiog nepasirūpino (o gal nelabai ir norėjo rūpintis?) laiku privatizuoti turimą butą. Žinau ne vieną tokį atvejį, nepateisinu nerūpestingumo ir netoliaregiškumo, bet, turiu pripažinti, kad jų gyvenimas lengvesnis nei mūsų, gyvenančių nuosavuose butuose. Remontu jie nesirūpina, o jei pasirūpina, tai atleidžiami nuo nuomos mokesčio. Prasiskolino? Na ir kas? Buvo griežtų pareiškimų, kad skolininkai nebus toleruojami, bet, atrodo, žodžiai ir liko žodžiais. Ko gero, ir iškeldinti jų negalima, tik perkelti į prastesnį būstą. Štai neseniai teko išgirsti neįtikėtiną pasakojimą: užsidegus socialiniam būstui, jo gyventojas, tuo metu vakarojęs pas kaimyną, nesiteikė pakilti nuo stalo. Esą – kam, gaisrinė jau čia, gelbėti nelabai yra ką, kitą pastogę valdžia turės duoti, tad kam “plėšytis”. Išties, kitą būstą jis gavo, gyvens laimingai, jei tik vėl nesupleškins. Tokio abejingumo akivaizdoj piktintis, kad neapsišluoja kiemo ar nenusikasa sniego, net galvon neateina.

Nesu nusiteikusi prieš socialinius būstus ar jų gyventojus. Esu prieš abejingumą, niekinamą požiūrį į bendruomenę, aplinkinius, gyvenamąją vietą. Esu prieš nepagarbą kitiems, žinoma, taip pat ir sau. Sutikit – ne aplinka turi taikytis prie mūsų, o mes prie jos.

Janina Pukienė