Ar ir Lietuvai gresia gerontokratija?

Balsas tyruose

Liepos 6-ąją, belaukiant himno giedojimo valandos, akis užkliuvo už straipsnio apie Italiją. Italai susirūpinę – šalyje klesti gerontokratija, t.y.senų žmonių valdžia: dabartiniam prezidentui 85 metai, premjerui, nors ir aktyviai besijauninančiam, – 73. Parlamente vos 6 proc. deputatų, kurių amžius iki 35 metų. Lietuviai gali didžiuotis – tiek Prezidentė, tiek Premjeras pačiame jėgų žydėjime. Ir mūsų Seimas jaunesnis, seimūnai iki 35 m. sudaro 13 proc. Tiek pat yra ir per 60 metų, taigi sukriošusiu Seimo tikrai negalima vadinti. Jei kartais jis ir atrodo neveiksnus, kaltas tikrai ne jo narių amžius. Pasidarė smalsu, kokia gi padėtis savivaldybėse? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nebloga – dabartinės kadencijos savivaldybių tarybų narių amžiaus vidurkis 50 metų. Bet per dešimtmetį jis padidėjo ketveriais metais, vadinasi, tarybos sensta. Matyt, dauguma išrinktųjų tapo “etatiniais”, renkamais kas kadenciją, tad amžius ir toliau didės. Širvintiškiai “senesni” už šalies vidurkį, pastarosios kadencijos tarybos narių vidutinis amžius siekia 54 metus. Lyg ir viskas tvarkoj, bet jauniausiai tarybos narei – 39, vadinasi, jaunimo atstovų vietos valdžioje neturim.

Oponentai paprieštarautų, kad už jaunus prastai balsuoja. Galbūt, bet, peržiūrėjusi praėjusių rinkimų kandidatų sąrašus, aptikau tikrai labai nedaug jaunų žmonių. Ar jaunimas nesiveržia į politiką, ar gerontokratai jų prileisti nenori? Tikriausiai teisingos abi prielaidos. Suprantama, jaunus žmones tikrai mažiau pažįsta, kad jais pasitikėtų ir balsuotų, reikia daug pastangų ir reklamos. Deja, dažniausiai jie įrašomi sąrašo gale, kaip sakoma, dėl skaičiaus, ir tuo jų reklamavimas baigtas. O susitikimuose su rinkėjais dalyvauja lyderiai iš pirmojo dešimtuko ar tik penketuko, tad ir balsavimo rezultatai atitinkami. Ne už kalnų naujieji rinkimai, manau, partijos turėtų nepamiršti jaunų žmonių. Tarybai reiktų “šviežio kraujo”, juk pusė dabartinės kadencijos narių išrinkti ne pirmą kartą. Tai nėra blogai, patirtis labai naudinga, bet ir naujas požiūris nepakenktų. Stebimės, kad jaunimas vangiai balsuoja. O ko čia stebėtis, negi jiems rūpi tėvų ir senelių kartos atstovai? Neradę sąrašuose “saviakų”, jie nusivilia ir iki urnų neateina. Nenorim sulaukti gerontokratijos, keiskim požiūrį į jaunimą. Nesiūlau stumti politikon aštuoniolikmečių – dvidešimtmečių (nors ir tarp jų tikrai atsirastų vertų), bet, sakykim, sulaukę 25-erių, turintys atitinkamą išsilavinimą, tvirtą nuomonę ir požiūrį į gyvenimą, kupini energijos ir naujų idėjų, tikrai sugebėtų būti visaverčiais tarybos nariais.

Suprantama, penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai, dar prisimenantys garsiuosius “politbiurus”, kuriuose jaunesni nei septyniasdešimties buvo neįsivaizduojami, tuos, kuriems 25 – 35, laikys piemengaliais, neišmanančiais gyvenimo. Gal nesilygiuokim į minėtąją Italiją, kur jaunimo statusą turi… keturiasdešimtmečiai, o 20 – 30 tesulaukę tarsi įstrigdyti vaikystėje: nevertinami, neturintys galimybių siekti karjeros, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, priversti būti priklausomi nuo tėvų. Gal italams tai yra priimtina, o mūsiškiai kažin ar taikstysis su tokia padėtim? Jie paprasčiausiai išsivažinės po platųjį pasaulį, įleis ten šaknis, Lietuvą aplankydami kartą – du per metus. Negi tokia išeitis mums tinkamiausia?

Janina Pukienė