Zenonas Miselis: „Rusena viltis, kad Vileikiškiuose vėl gali prireikti mokyklos…“

Pasirodo, kaimo turizmo sodyboje „Pas Zenoną“ yra keli šeimininkai...

Pasirodo, kaimo turizmo sodyboje „Pas Zenoną“ yra keli šeimininkai...

Už Vileikiškių atsišakoja keliukas, vedantis prie rodyklės su užrašu „Pas Zenoną“. Netrukus prieš akis atsiveria keli raudonais stogais dengti pastatai. Patenkame į Zenono Miselio kaimo turizmo sodybą. Zenonas ne tik verslininkas, jis – Širvintų rajono vietos veiklos grupės valdybos bei Širvintų krašto verslininkų ir vadovų klubo narys ir Vileikiškių kaimo bendruomenės pirmininkas. Prie kavos puodelio užsimezga atviras pokalbis.

– Jūs esate vietinis ar atkeliavęs iš svetur į šį kraštą žmogus?

– Čia gyveno mano proseneliai, seneliai, tėvai, o dabar ir aš čia gyvenu. Ši vieta jau giliai į kraują įaugusi. Būnant svetur mane visada traukė į tėviškę, jau vaikystėje žinojau, kad šią gimtąją vietą išsaugosiu.

Atvykę svečiai teiraujasi apie galimybę sodyboje surengti seminarą.

Atvykę svečiai teiraujasi apie galimybę sodyboje surengti seminarą.

– Jūsų mama ir žmona taip pat kilusios iš šių kraštų?

– Kitoje Vileikiškių pusėje, maždaug už poros kilometrų, yra Užušilių kaimas. Ten gimė mano mama, ten gyveno jos seneliai ir proseneliai. Mama kilusi iš Radžiūnų šeimos, auginusios net devynis vaikus. Ir Radžiūnai, ir Miseliai buvo dideli Lietuvos patriotai. Po karo nė vienas savo noru nėjo tarnauti į sovietų kariuomenę, juos tada gaudė. Jaunystėje prisiklausiau daug visokių istorijų apie pokario laikų nutikimus, dabar gailiuosi, kad nesusipratau jas užrašyti. Žmona ne vietinė, kilusi iš Radviliškio rajono. Grįžęs po trejų metų tarnybos kariniame jūrų laivyne, įsidarbinau namų statybos kombinate Vilniuje. Žmona tada taip pat dirbo to paties kombinato skaičiavimo centre. Tekdavo dažnai užsukti, nes reikėjo prižiūrėti skaičiavimo centro įrenginius. Ten ir susipažinome. Jau vėliau į Vileikiškius parsivežiau ne tik žmoną, tačiau ir jos draugę bei bendraklasę Ireną, kuri savo ruožtu pasikvietė savo seserį.

– Kodėl toks pavadinimas „Pas Zenoną“? Ar ne patrauklesnis būtų kokios nors gėlės pavadinimas, sakykim, kad ir „Pakalnutė“…?

– Kam to reikia? Dabar žmogus, perskaitęs tokį užrašą, iš karto sužino šeimininko vardą. Juk visi pažįstami žmonės, važiuodami pas mane, sako: „Važiuoju pas Zenoną“. Todėl toks pavadinimas atsirado savaime. Šeimoje augome trys broliai. Gediminas ir Arvydas yra už mane jaunesni, todėl nuo seno visa atsakomybė guldavo ant mano pečių. Jeigu tėvai liepdavo atlikti kokį nors darbą, sakydavo: „Zenonai, reikia padaryti…“ Ir jeigu kuris iš brolių prasižengdavo, daugiausia „velnių“ gaudavo būtent Zenonas. Tėvai tada dirbo kolūkyje, todėl ir mums darbo netrūkdavo, teko ir kolūkio karves ganyti ir brigadose dirbti, todėl visos šio krašto apylinkės puikiai žinomos. Jau nuo vaikystės čia pažįstu kiekvieną takelį, kiekvieną žmogų. Visada domėjausi savo kraštiečių gyvenimu, gal todėl mane už akių išrinko bendruomenės pirmininku.

– Kaip suprasti: „Už akių“?

– Kada įsikūrė bendruomenė, aš dar gyvenau Vilniuje. Savaitgaliais lankydamasis pas tėvus, mačiau, kad kaime darosi negeri dalykai. Dar dirbdamas Vilniuje ir eidamas geras pareigas bei gaudamas neblogą atlyginimą, pasistačiau netoli tėvų savo namą. Vaikai augo irgi čia, juos ir mano sergančią mamą prižiūrėdavo žmona, o aš kiekvieną dieną važinėdavau į darbą Vilniuje. Teko nemažai bendrauti su žmonėmis, girdėjau apie bendruomenę, pradėjau jai patarinėti, skatinti jos veiklą. Matyt, dėl tokio aktyvumo žmonės ir išrinko bendruomenės pirmininku. Apie šį faktą sužinojau po telefoninio skambučio…. Pirmininku išbuvau beveik penkerius metus, būčiau ir ilgiau dar buvęs, tačiau Lietuvoje kai kurie įstatymai yra „įdomūs“. Kartu su broliu įkūrėme statybos darbų UAB „Šimista“, taigi, esu vienas iš įmonės steigėjų ir akcininkų. Kada bendruomenė pradėjo įgyvendinti projektą „Vileikiškių mokyklos pastato remontas ir materialinės bazės stiprinimas“, kad nepažeisčiau privačių ir viešųjų interesų, turėjau nusišalinti nuo bendruomenės pirmininko pareigų. Esu įsitikinęs, kad čia gimęs ir augęs žmogus atliktų darbus savai bendruomenei nė kiek ne blogiau už svetimą. Savas kaip tik stengsis darbus atlikti kaip galima geriau, kad po to sutiktas kaimynas pirštais neužbadytų. Taigi, neseniai baigėsi mokyklos remonto darbai, jie jau priduoti, todėl jokių „konfliktų“ daugiau nebesimato. Jau apie pusę metų esu vėl bendruomenės pirmininkas…

Zenonas Miselis su savo augintiniais. Dar mūsų senoliai sakydavo: „Jei gyvūnai tave myli, esi geras žmogus...“

Zenonas Miselis su savo augintiniais. Dar mūsų senoliai sakydavo: „Jei gyvūnai tave myli, esi geras žmogus...“

– Ne aš vienas esu girdėjęs apie stiprią Vileikiškių kaimo bendruomenę…

– Sutinku, – mes esame iš tikrųjų stiprūs… Pavyko suburti gerą kolektyvą. Šiandien bendruomenei priklauso apie keturiasdešimt narių. Didesnių aktyvistų yra mažiau, – gal kokie aštuoni, o pats branduolys, vadinamosios smegenys, susideda iš trijų-keturių narių, kurie jau betarpiškai kuria, organizuoja, negaili nei savo laiko, nei pinigų. Dabar mes gyvename kaip ponai – naujai suremontuotuose bendruomenės namuose (buvusioje mokykloje). Čia taip pat veikia vaikų dienos centras, kuriam sėkmingai vadovauja Andžela Bagočiūnienė. Vaikų dienos centrui pagal sąrašą (finansuojamas vaikų skaičius) priklauso dvidešimt vaikų, tačiau realiai kartais susirenka ir dvigubai daugiau. Galiu drąsiai teigti, kad Vileikiškiai yra vienintelis rajono kaimas, kuriame tiek daug jaunimo.

– Kažkoks paradoksas – jaunimo daug, o mokyklos nėra jokios, net pradinės…

– Taip, mokyklos jau kokie treji metai kaip nėra… Tada vaikų buvo mažai, ir bendruomenė tam uždarymui per daug nesipriešino. Šiuo metu bendruomenė dešimčiai metų pasirašė trišalę sutartį su Širvintų savivaldybe ir Musninkų gimnazija dėl mokyklos pastato naudojimo, bet mes išsaugojome mokyklos statusą. Juk galėjome dokumentuose įrašyti „bendruomenės namai“, bet manyje rusena viltis, kad gali ateiti toks laikas, kada mokyklos vėl prireiks. Pavyzdžiui, tik šiais metais Vileikiškiuose gimė keturi vaikiukai. Daug jaunų šeimų. Žmonės noriai čia apsigyvena, nes netoli automagistralė, dešimt minučių kelio su mašina iki Širvintų, iki Vilniaus vos 48 kilometrai. Tuščių sodybų beveik nėra. Jeigu tik atsiranda norintis parduoti, tuoj pat atsiranda ir pirkėjas.

– Negi tik dėl atstumo iki Vilniaus žmonės pasirenka Vileikiškius?

– Sutinku, matyt, yra ir kitokių priežasčių. Turime ne tik suremontuotus bendruomenės namus, išsaugojome ir kultūros namus, kurių vidų suremontavome pagal projektus. Liko sutvarkyti šildymą ir išorę. Gaila, kad kelis projektus Nacionalinė mokėjimų agentūra atmetė, atseit, ir taip jau nemažai gavote… Tačiau tikiu, kad šiuos darbus anksčiau ar vėliau pabaigsime, nes turime nemažai rėmėjų. Gal kam atrodys keista ir neįmanoma, tačiau per metus iš rėmėjų surenkame per dvidešimt tūkstančių litų. Žinoma, daugiausia gauna vaikų dienos centras, tačiau pinigėlių skiriame ir bendruomenės reikalams. Toks įdomus pavyzdys: parašę vieną projektą skirtą tautiškumui propaguoti, gavome aštuonis tūkstančius litų, o iš rėmėjų surinkome visus dešimt… Esame paskaičiavę, kad per dvejus metus mūsų bendruomenė panaudojo apie milijoną litų… O šalia mokyklos esančios sporto aikštelės ne vienas miestas gali pavydėti.

– Taip… Jūsų bendruomenė gali būti tikrai geru pavyzdžiu kai kurioms „miegančioms“ rajono bendruomenėms! Jeigu jau pradėjome kalbėti apie pinigus, tai kam jie panaudojami?

– Pačioje bendruomenės gyvavimo pradžioje valdyba stengėsi organizuoti kuo daugiau įvairių renginių. Gal ir teisingai, nes juk pradžioje reikėjo kažkaip žmones suburti. Šiaip jau aš buvau prieš, nes padaryti renginį ir „prabaliavoti“ pinigus yra neprotinga. Reikia investuoti į tokius dalykus, kurie duoda vertę. Pavyzdžiui, ar bendruomenei būtinai reikalingi kompiuteriai ir internetinis ryšys, už kurį reikėtų kas mėnesį mokėti? Juk žmonės į būrį sueina ne prie kompiuterių sėdėti, juos suveda noras tarpusavyje bendrauti. Šiuo metu meno saviveiklininkams turime nupirkę garso aparatūrą, tautinius drabužius. Pastarąjį procesą organizavome taip, kad dalį tautinių drabužių galėtų pasisiūtų patys bendruomenės nariai ir už darbą gautų pinigus. Šiuo metu mokome megzti, daryti suvenyrus, žvakes, kvapnųjį muilą. Taigi, investavę rėmėjų pinigus į žaliavą, galėsime vėliau ir šiek tiek užsidirbti. Juk greitu laiku vėl bus skiriami Europos Sąjungos pinigai, o prioritetas bus – verslumo kaime plėtra. Mes taip pat norime tokiuose projektuose dalyvauti, kad žmonės galėtų užsiimti verslu ir kaime realiai užsidirbtų pinigų. Mūsų svajonė – apjungus kelias bendruomenes nusipirkti autofurgoną, su kuriuo galėtume savo gaminius vežioti po parodas, muges. Juk Musninkų bendruomenė turi net savo siuvimo mašinas ir stakles. Esmė ir yra ta, kad žmonės būtų užimti, kad pajustų savo darbo naudą – galimybę užsidirbti.

– Verslas ir valdžia… Jums, kaip verslininkui, reikėtų gerai sugyventi su valdžia?

– Sutinku, kad reikėtų. Tačiau… pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad man, kaip širvintiškiui, labai skaudu, jog mūsų rajono valdžia jau tiek metų yra tokia neveikli. Ji ne tik neskatina verslo, tačiau, mano nuomone, net jam trukdo. Aš pats esu asmeniškai su tuo susidūręs ir dabar stengiuosi su mūsų valdžia neturėti jokių reikalų. Santykiuose dominuoja dviveidystė. Būdamas Širvintų verslininkų klubo nariu, ne vieną kartą esu suorganizavęs susitikimus su valdžia. Yra du labai skirtingi dalykai, ką jie šneka ir ką daro. Ne taip seniai meras su svita važinėjo po seniūnijas, kur atsiskaitinėjo už nuveiktus darbus per metus. Sunku buvo klausytis. Tos pačios šnekos kartojasi jau ketverius metus, tačiau realių darbų nesimato. Pateiksiu tik vieną mažą pavyzdį apie nedidelio kelio ruožo remontą Vileikiškiuose. Daugiau kaip prieš trejus metus meras susirinkusiems žmonėms pažadėjo, kad kelias bus šiais metais įtrauktas į planą ir darbai atlikti. Praeina metai, darbų nė ženklo. Antri metai – tas pats. Treti metai – tas pats. Šiais metais po mūsų audringo bendruomenės susirinkimo meras buvo priverstas bėgti laukan ir pagaliau paskambinti atsakingiems už darbus žmonėms…

– Ne iš vieno jūsų girdžiu, jog mūsų rajoną kamuoja sąstingis. Kaip galima būtų iš jo išsikapstyti?

– Mūsų rajone ypatingas dėmesys turėtų būti skirtas smulkiajam verslui. Daug priekaištų galima būtų išsakyti ir įstatymų kūrėjams. Šiandien Lietuvoje smulkųjį verslą žlugdo dideli mokesčiai, biurokratizmas ir įvairios kontrolės tarnybos. Net Turkijoje pirmus penkerius metus smulkiajam verslininkui nereikia mokėti mokesčių. Dabar Turkija jau mus pralenkė. Su Lenkija net lyginti neverta. Atrodo, kam reikėtų išradinėti dviratį, jei jis jau išrastas… Sakykim, Turkija toli, tačiau Lenkija čia pat. Matyt, kol Lietuvą pakaitomis valdys du „uabai“ – arba konservatoriai, arba socialdemokratai, tol apie rimtesnes permainas teks tik pasvajoti. Širvintose išvis tragiška situacija. Jeigu bendruomenė, neturėdama specialistų, per kokius šešerius metus sugebėjo nuveikti tiek darbų, tai kiek projektų galėjo parašyti ir įvykdyti savivaldybė su pulku specialistų? Matyt, čia kaltas neatsakingas požiūris į darbą, o gal iš tikrųjų trūksta kompetentingų specialistų? Ši problema, matyt, atsiranda dėl priklausomybės… Priklausomybės tam tikroms grupėms. Paimkim kitą pavyzdį. Kiek Savivaldybė pralošė teismų ir už tai sumokėjo mūsų mokesčių mokėtojų pinigų? Kodėl? Ar kaltininkams, t.y. tiems žmonėms, kurie inicijuoja nepagrįstai ir dar nemokšiškai sukurptas bylas, gresia kokia nors materialinė atsakomybė?

– Vėl žadama didinti minimalų atlyginimą. Ar Jūsų, kaip smulkaus verslininko, tokie dalykai nežlugdo?

– Sakyčiau, gal ne žlugdo, o kenkia. Stengiamės didinti apyvartą, nes kainų per daug nepakelsi. Vienas iš būdų yra maisto pristatymas pagal užsakymus įvairiomis progomis į namus. Kuo didesnis tokių paslaugų ratas, tuo didesnė apyvarta. O tą didesnį ratą galime išlaikyti tik su gera maisto kokybe ir nepriekaištingu aptarnavimu. Pastaruoju metu yra reklamuojamas kelių rajonų vykdomas dviračių tako projektas. Šiame projekte dalyvauja ir kaimo turizmo sodyba „Pas Zenoną“.

– Įdomu būtų sužinoti, kokias paslaugas svečiams gali pasiūlyti Zenonas?

– Savo sodyboje turiu visas galimybes atvykusius dviratininkus pamaitinti, apnakvindinti ir net organizuoti edukacinę programą. Pavyzdžiui, Janina Jankauskienė pasiruošusi surengti teminius vakarus, vokalinis ansamblis „Vingiorykštė“ pasiryžęs padainuoti. Tikra atrakcija, ypač miestiečiams ar užsieniečiams, būtų apsilankymas Janinos ūkyje. Moteris rankomis melžia aštuonias karves ir gali ne tik apie tai papasakoti, tačiau ir leisti patiems tas karves pamelžti. Už tokį nuotykį žmogui reikėtų sumokėti tik penkis litus… Jeigu turistai nori pasižiūrėti, kaip karvės melžiamos su aparatais, visai šalia įsikūrę stambieji ūkininkai. Žmonės šiais laikais moka pinigus net už tai, kad jiems leidžia daržą paravėti. Visai šalia miškelyje auga baravykai, raudonikiai. Pas Bagočiūną dviračių maršrute įregistruotas servisas, kuriame dviratininkai gali susiremontuoti sugedusius dviračius ir net automobilius.

– Daugelio specialistų nuomone, svarbiausia kaimo problemos – nedarbas. Kaip atrodo Jums?

– Darbo kaime yra, greičiau nėra norinčių dirbti. Reikėtų keisti pašalpų gavimo tvarką. Niekas nesako, kai kurioms šeimoms jų tikrai reikia, tačiau yra žmonių, kurie sugeba gaudami pašalpas pasistatyti namus, važinėti prabangiomis mašinomis. Yra tokių tranų, kurie galėtų dirbti, tačiau gyvenime niekada nėra dirbę ir net nežada to daryti. Dabar neturinčiam darbo piliečiui už pašalpą reikia padirbėti viešuosius darbus. Tokiu būdu pašalpą jis gauna kaip algą – už darbą. Tai yra gerai.

– Koks Jūsų požiūris į ekologinius ūkius?

– Jeigu laikytųsi ekologinio ūkininkavimo taisyklių, tai toks ūkis – geras dalykas. Prisipažinkime, kad daugelis iš mūsų vartoja nesveiką maistą. Gaila, kad ekologiniai ūkiai neturi galimybių konkuruoti. Juk darbo įdedama daugiau, o kainų skirtumas nedidelis. Be to, dažnas žmogus, gal neturėdamas pinigų ar juos taupydamas, renkasi kad ir blogesnės kokybės, tačiau pigesnį produktą. O tai prielaida ir ekologiniams ūkiams būti šiek tiek nesąžiningiems. Mane kaime jaudina kelios ekologinės problemos. Neprižiūrima dirbama žemė ir buvusių kolūkio fermų būklė. Kada buvo pradėtos mokėti išmokos, atsirado baudos už neprižiūrimą žemę, ir situacija kiek pagerėjo. Apie fermas reikėtų kalbėti atskirai. Anksčiau ne vieną kartą ir rajono tarybos posėdžiuose kėliau problemą dėl apleistų fermų ir teritorijų aplink jas. Yra ir nuomojamų fermų, kuriose laikomi gyvuliai, tačiau aplink pastatą auga už žmogų didesnės piktžolės. Šiuo klausimu valdžia apsileidusi.

– Pabaigai pakalbėkime – apie korupciją…

– 90-aisias metais būdavo atviras reketas. Tada berniukams už apsaugą reikėdavo realiai mokėti nemažus pinigus. Teko važinėti į Turkiją, į Europos šalis, stovėdavau Gariūnų turguje, tačiau tik vieną kartą reketininkams esu šimtą dolerių sumokėjęs. To užteko, kad pasitraukčiau iš verslo. Korupcija, ypač protekcija gyvuoja ir šiandien. Ir net Širvintose… Pas mus labai daug kontroliuojančių tarnybų… Ir nebūtinai tai turi būti pinigai. Paimkime kad ir viešuosius pirkimus. Lietuvoje tai yra tikra tragedija. Didžiulė klaida, kad konkursus laimi mažiausią kainą pasiūliusi įmonė. Dabar įmonė, norėdama laimėti konkursą, siūlo nerealiai mažą kainą, tikėdamasi vėliau kaip nors išsikapstyti, viliasi vėliau tas kainas padidinti. Taip, darbai gal ir atliekami, tačiau kokybė jų labai bloga. O kiek įmonių dėl tos priežasties bankrutavo?

– Nemalonu mūsų pokalbį baigti taip liūdnai. Gal pasidalintumėte su visais savo svajonėmis?

– Realiame gyvenime nereikėtų per daug svajoti. Šiaip jau sau visada išsikeliu tikslus, kuriuos žingsnis po žingsnio stengiuosi įgyvendinti. Šviesesnę ateitį žmogus gali susikurti tik veikla, tik savo darbu. Aišku, meluočiau sakydamas, kad neturiu jokios svajonės. Viena iš jų – dar nuo vaikystės. Tikiu, kad ateis toks laikas, kada galėsiu sėdėti savo kieme ant suoliuko ir, rūkydamas pypkę, žiūrėti į netoliese dirbančius ar kokia kita veikla užsiimančius žmones.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+