Žemės nuosavos – rūpesčiai valstybės

Dienos reportažas

Devynios. Nors diena jau labai sutrumpėjo, bet saulė aukštai pakilusi. Širvintų gatvės tuščios. Eini, tik batai kaukši, ir to garso aidas kažkur anoje upės pusėje atsiliepia. Aštuntą valandą žmonės suėjo į darbovietes, atvažiavę iš toliau susibūrė į grupeles laukia prie valdininkų, gydytojų kabinetų durų. Moksleiviams – atostogos. Jie šurmuliuoja miesto gatvėmis sutemose, o dabar miega. Net einančių į parduotuves nesimato. Anksti? Kai kam…

Žemės ūkio skyriuje, jau pusmetį įsikūrusiame pastate prie pat upės, virte verda darbas. Specialistai taiso pastebėtus netikslumus ūkininkų deklaracijose. Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiuntė patikslinti beveik tris šimtus. Darbo užteks ilgam.

– Ar žinai, kodėl tiek daug klaidų padaryta? – šypsosi konsultantas Henrikas Šalkauskas. – Ogi tam, kad darbo turėtume. Juk tik deklaracijomis, kompensacijomis, įvairiomis išmokomis ir užsiimame. Viskas tik žmonių labui.

– Netiesa, kabinete retai tenka sėdėti, štai po kelių minučių išvažiuoju į Juodiškius, – prabyla vyresnysis specialistas Titas Bastys. – Reikia pasižiūrėti, kaip užtvanką UAB „Širvintų melioracija“ remontuoja.

– Ir aš ten važiuoju, – sako pas specialistus atėjęs „Širmestos“ direktoriaus pavaduotojas Gintautas Keturakis. – Nereikės tau nė valdiškos mašinos varyti. Po poros valandų grįšim. G.Keturakis atėjo į Žemės ūkio skyrių baigti tvarkyti dokumentų. Po poros dienų reikės priduoti Alionių seniūnijos Maišelių-Mickonių kaimų griovių rekonstrukcijos darbus (išvalytos pralaidas, grioviai, iškirsti krūmai, pastatyta naujų žiočių…), dabar tik spėk suktis.

– O, prisimenu, sovietmečiu dejuodavome, kad klesti labai didelis biurokratizmas. Palyginti su dabartiniu, tai buvo tik juokas. Ir dar nereikalingų popierių rašymo tik daugėja, – kalba G.Keturakis. – Ir kuo visa tai baigsis?

Ateinana nuo 1958-ųjų metų Širvintose melioratoriumi dirbantis Albinas Rimša. Jis ir dabar nenustygsta vietoje. Už Juodiškių esanti Zdoniškio ežero užtvanka ant Širvintos intako Š14 – jo priežiūros objektas. Šiandien taip pat nusprendė ten nuvažiuoti, nes girdėjo, kad kažkokie nedorėliai įbrido į griovį ir nulaužė vieną iš dviejų ten pastatytų vandens lygio matuoklių. Reikia parsivežti abi, namuose suremontuos, perdažys.

Važiuojame. Pasirodo, visur, ne tik mieste, tuščia. Netoli Antrųjų Šešuolėlių sutinkame keliu einančią moterį. Ir kur ji eina, jei žmonių nėra? – ironizuojame.

– Taip, kaimas visiškai nyksta, – kalba Albinas Rimša. – Tuos žmones labiausiai palietė pokario trėmimai, nuvarymai nuo nuosavos žemės. Dabar nebėra kam jos dirbti. Pažiūrėkite, aplinkui vien pievos. Ir tos apleistos, arimų beveik nesimato.

Ir iš tikrųjų. Už posūkio į Juodiškius pakelėje dirba traktorius. Ūkininkas lėkščiuoja nedidelį žemės sklypelį. Aplinkui – būriai gandrų. Paukščiai tiesiog lenda po technikos ratais, nieko nebijo, kad tik kokį kirminiuką iš arimo ištrauktų. Anksčiau taip varnos paskui ariančius traktorius skraidydavo.

– Titas Bastys sako šiemet atidžiau tyrinėjęs gandrų gyvenimą. Metai turėtų būti geri, nes dauguma jų šeimų užaugino ne vieną ar du, bet net po penkis jauniklius. Nei kiaušinių, nei išsiritusių gandriukų tėvai iš lizdų nemėtė. Paukščiai jaučia, kada maisto trūks, o kada jo užteks.

Ir vėl juokaujame. Šį kartą „juodai“:

– Tikriausiai pensininkai varles suvalgė, nes iš gaunamų menkų pinigų mėsos nenupirksi, vos užtenka už komunalines paslaugas susimokėti. O juk per televiziją tik ir rodo kaip visokius šliužus, kirminus ir tarakonus žmonės valgo…

Už Juodiškių sukame į dešinę. Zdoniškio ežerą sunku pavadinti ežeru. Jis visas meldais užžėlęs. Net iš lėktuvo vandens nepamatytum. Bet yra ežeras, turi pavadinimą, privatizuotas. Yra ir rodyklės: „Žvejoti draudžiama“. Sako, tokiuose užpelkėjusiuose negiliuose vandens telkiniuose labai gerai veisiasi lynai. Kas žino?

Albinas Rimša ima pasakoti, kad 1959-aisiais, jam vos pradėjus dirbti, buvo sprendžiamas to ežero likimas. Vanduo jame buvo taip nusekęs, kad iš ežero po kelerių metų būtų likusi tik pelkė. Tam pačiam A.Rimšai vadovaujant, buvo pastatyta užtvanka. Vandens lygis ežere pakeltas 80 centimetrų. Vis šis tas. Nors ežeras apaugo meldais, bet neišdžiūvo. Tas pats padaryta su Gelvanės ežeru.

O užtvanka, nors nuolat prižiūrima, sutrupėjusi, šaukiasi rimtesnio remonto. Reikia iš naujo betonuoti apsilupusius šlaitus. Tam ir atvažiavo UAB „Širvintų melioracija“ vyrai: Jonas Radzevičius, Algis Kunigėlis, Arūnas Stasiukaitis, Antanas Mikulevičius.

Skelbiama trumputė pertraukėlė, nufotografuoju visus atminimui. Juk ne dažnai būna, kad kartu suvažiuotų visi: ir darbininkai, ir visi viršininkai, ir korespondentas.

– Kokiame laikraštyje skaityti? – klausia darbininkai.

– „Širvintų krašte“ – atsakau.

– Tai gerai, tik šį ir skaitome, – išgirstu atsakymą. Ir vėl džiaugiuosi, kad žmonės vertina mūsų kolektyvą, jo pastangas būti kartu su jais, gyventi jų rūpesčiais ir džiaugsmais.

Važiuojame atgal Širvintų link. O galvoje vis kirba mintis – kodėl valstybė turi leisti didžiulius pinigus tam, kad būtų tvarkomi privatūs reikalai? Jei Zdoniškio ežeras privatus, jei užtvanka pastatyta tik tam, kad ežere laikytųsi vanduo, kodėl tos užtvankos valdžia neperduoda tam pačiam ežero savininkui, kad ją prižiūrėtų, remontuotų. Negi privatininkas yra tik tam, kad neleistų žmonėms žuvų ežere gaudyti?

* * *

Po pietų sėdame dviese į Žemės ūkio skyriaus melioratoriams skirtą automobilį. Vadinamąjį visureigį. Mašinėlė mažytė, bet, pasak Tito Basčio, kliūtis įveikia gerai. Važiuojame į Juodelius. Stebimės atgimusiu buvusios žemės ūkio bendrovės „Tėviškė“ gamybiniu centru. Kiekviename kampelyje knibžda žmonių, statomi nauji namai, sandėliai. O juk dauguma tokių kolūkio centrų virto griuvėsiais. Štai ką reiškia, kad „Tėviškė“ sugebėjo išsilaikyti ilgiau, kai verslas Lietuvoje jau buvo sustiprėjęs.

Už gamybinio centro teka Beržės upelis. Nuo amžių jis neša negausius savo vandenis į Širvintą, įtekėdamas į ją labiausiai apgyvendintame Širvintų miesto rajone. Visą pavasarį Juodeliuose Beržė buvo taip labai išsiliejusi, kad jos vanduo buvo apsėmęs kelią Daciūnų link, tvindė aplink esančias pievas, arimų laukus. Priežastis pasirodė labai paprasta – bebrai. Pamiškėje jie buvo pastatę savų užtvankų kaskadas, pro kurias vanduo visiškai nepratekėjo. Melioratoriai išardė žvėrelių suneštas užtvankas. Po dviejų savaičių – vėl tas pats. Išardė dar kartą. Gal nusibos?

Važiuojame visureigiu palei pat upelį per varnalėšynus, builynus, „bimbalų“ kandžiojami. Žemė labai išdžiūvusi, todėl užklimpti tuose kimsynuose nebaisu. Keista, bet upelio vagoje vandens daug daugiau, negu turėti būti. Negi kova bus pasibaigusi bebrų naudai? Pamiškėje pamatome pirmąją užtvarą. Už 50 metrų – kita. Ir taip visa pamiške. Už kilometro Beržės upelis sausut sausutėlis. Visiškai aišku – praeis savaitė kita, ir Juodeliuose vėl telkšos „ežeras“.

– Reikia palaukti kol ūkininkai nukuls rugius, kad pasėlių neišvažinėtų, ir vėl vežti techniką, ardyti tas užtvankas, – kalba Titas Bastys. – Tik iš kur tam reikalui reikės gauti lėšų? „Širvintų melioracija“ jau ir taip yra daug darbų mūsų prašymu už dyką padariusi, net nepatogu.

Ir vėl neapleidžia ta pati mintis. Juk miškas tikriausiai taip pat privatus. Išsiliejęs vanduo jį apsemia, pelkėje džiūna medžiai, daroma didžiulių nuostolių. Be to bebrai daug medžių paprasčiausiai nugraužia, suverčia į upę. Negi tai savininkui nerūpi? Žinau vieną ūkininką, kuris turėjo tokią pačią problemą. Važiavo žmogus kas dvi tris dienas ir ardė bebrų suneštas užtvaras. Per mėnesį rezultatas buvo pasiektas – bebrai pasidavė, išsidangino kitur. Ar nereikėtų perimti patirtį Juodelių miško savininkams? Titas Bastys sako kažkur yra skaitęs, kaip su bebrais „kariauja“ civilizuotose Vakarų šalyse. Sako, į bebrų užtvaras įkišama vamzdžių, pro kuriuos bėga vanduo, o žvėreliai nesusipranta tokių skylių užkišti, neturi tokio sąlyginio reflekso. Jie stato užtvarų kaskadas vis tolyn, o pamatę, kad neturi jėgų sustabdyti vandens, išsinešdina kitur. Nors šia versija aš netikiu. Prisimenu, kaip prieš keletą metų Čiobiškyje bebrai buvo užkimšo būtent vandens pralaidą. Ir užkimšo taip, kad melioratoriai turėjo rimto darbo ilgam.

Mūsų rajono dauguma ūkininkų, miškų savininkų ne tik neprižiūri savo žemėse esančių melioracijos statinių, neardo bebrų užtvarų, bet labai nenoriai prisideda ir prie drenažo remonto darbų. Visi laukia, kad darbai bus padaryti už valdiškus pinigus. Kituose rajonuose taip nėra. Žmonės ima suprasti, kad privačius reikalus reikia tvarkyti už privačius pinigus.

Steponas Liktoravičius

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Žemės nuosavos – rūpesčiai valstybės”

  1. Marcel parašė:

    Wouldn’t that be the life? I should have stertad this a long time ago, then just maybe, just maybe i wouldn’t be working 5 days a week. There still is a chance though, we can still be winners Jake and Jacob.

  2. pepė parašė:

    Šaunuoliai melioratoriai.
    Tris kartus valio, valio, valio.

Comments are closed.

scroll to top
+