Žemaičiui iš Telšių Širvintose gyventi gera

90 metų jubiliejų šventęs Povilas Šaltmeris: „Ilga mano gyvenimo meliodija“.

90 metų jubiliejų šventęs Povilas Šaltmeris: „Ilga mano gyvenimo meliodija“.

Sėkmės visada sulaukia tas žmogus, kuris gražiai gyvena, dažnai šypsosi, myli aplinkinius, kuris džiaugiasi šalia esančiais artimaisiais. Toks Širvintose gyvenantis žemaitis Povilas Šaltmeris – buvęs ilgametis Telšių skaičiavimo mašinų gamyklos šaltkalvis, auksinių rankų meistras, jautrus ir mylintis tėvas, senelis, prosenelis.

– Ilga mano gyvenimo meliodija, – žemaitiškai mintis dėstė neseniai 90 metų jubiliejų šventęs senolis. – Sunku būtų suskaičiuoti, kiek metų iš viso dirbau. Daug kur teko darbuotis: ir kolūkyje, ir parduotuvėje, bet labiausiai patiko šaltkalviu. Mano rankos nestambios, jos labai tinkamos šaltkalvio darbui, kai reikėdavo smulkias detales kaip su pincetu surinkti.

Turi ką ponas Povilas papasakoti ir parodyti ne tik šeimos nariams, bet ir kiekvienam svečiui, užsukusiam į jo namus. Senolis rodė didžiulę knygų biblioteką, sakėsi per gyvenimą sukaupęs apie tūkstantį leidinių, daugelį jų išdalijęs ir padovanojęs draugams bei šeimos nariams, apie 600 knygų laiko anūkės Donatos namuose, kuriuose dabar ir gyvenąs. Senolis sakėsi, kad knygas pamėgęs dar jaunystėje, visą gyvenimą skaitęs, kol sveikata leidusi. Ponas Povilas parodė ir stalčiuke laikomą dėžutę. Joje viso gyvenimo įvertinimas – 12 įvairiausių ženklų ir medalių, anos valdžios įteiktų už labai gerą ir sąžiningą darbą Telšiuose. Pats garbingiausias – „Darbo šlovės“ ordinas, įteiktas 1981 metais.

– Man darbas labai patiko, niekada nesu gavęs jokio papeikimo, – prisiminimais dalijosi ponas Povilas. – Žinote, tada gyvenimas buvo skaičiuojamas penkmečiais. Praeina penkeri metai, o man už darbą ir įteikia medalį.

Paklaustas, kiek metų dirbo šaltkalviu, senolis sutriko. Sunku prisiminti. Pašnekovo atmintyje išlikusi tik ta diena, kai jam buvo paskirta pensija.

– Niekas ten man nieko nesakė, nei kiek tos pensijos paskirta, nei ką, atėjo viršininkas, liepė pasirašyti kažkokius popierius, – prisiminė Povilas Šaltmeris. – Ir viskas. Kai gavau pensiją, pamačiau, kad ji visai nebloga.

Povilas Šaltmeris labai patenkintas gyvenimu. Sakėsi, kad jam viskas gerai, kad juo labai rūpinasi anūkė Donata ir duktė Aldona. Joms senolis yra be galo dėkingas už rūpestį, nuoširdumą ir gerumą. Pašnekovas sakė, kad jo visi vaikai yra geri ir nuoširdūs, labai laukiantis jų visų, džiaugiasi, kai atvyksta aplankyti.

Ponas Povilas užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo keturis vaikus. Tai Aldoną, gyvenančią Širvintose, Joną, įsikūrusį Kaune, Danutę, nutekėjusią į Rokiškį, bei Vidą, pasilikusią tėviškėje – Telšiuose. Senolis pasidžiaugė ir Žemaitijoje gyvenančia įdukra Roma, kuria, likusia našlaite, abu su žmona rūpinosi. Pašnekovas sakėsi turįs 7 anūkus, o kiek iš viso yra proanūkių, suskaičiuoti buvo per sunku. Žmogus patikino, kad jų yra daug ir visi labai geri.

Gimė ponas Povilas Lopaičiuose (Telšių rajonas). Vaikystė buvo sunki, teko daug dirbti, vargo pamatyti. Baisiausia buvo tuomet, kai prasidėjo karas. Pašnekovas sakė, kad jį, labai jauną berniokėlį, paėmė į kariuomenę. Visi jauni vaikinai buvo taip nuteikti, kad jie atliks didžiulį žygdarbį, nes tuoj pat eis į frontą ir kovos su vokiečiais.

– Laukėme tos dienos, kada mus pakvies į pirmąsias linijas, – į praeitį nuklydo žilagalvis senolis. – Nelabai mes supratome, kas mūsų tame fronte gali laukti. Jau mums pasakė, kad kitą dieną būsime išsiųsti kariauti. Netgi nuliūdome, kai valdžia džiaugsmingai pranešė, kad karas baigėsi. Iš karto namo mūsų nepaleido. Trejus metus dar kariuomenėje buvau. Kai grįžau po kariuomenės namo, neradau tėčio. Jis buvo miręs, niekas man apie tai nebuvo pranešęs. Karo gydytojas mane guodė, liepė išgerti pilną stiklinę degtinės ir gultis miegoti, mat taip palengvės ir nerimas praeis.

Pomėgį pinti liudija sukaupta dailių krepšelių kolekcija.

Pomėgį pinti liudija sukaupta dailių krepšelių kolekcija.

Pašnekovas pasakojo, kad po karo buvo dar sunkiau. Prasidėjo kolektyvizacija, neramumai. Jam, buvusiam kareivėliui, buvo paskirtos kolūkio „Paryžiaus komuna“ pirmininko pareigos. Tėvų sodyba glaudėsi atokiau, gyventi kaime tapo pavojinga ir Povilas Šaltmeris atsidūrė Telšiuose. Ten ir prabėgo visas gyvenimas, ten sukūrė šeimą, užaugo vaikai, ten liko vaikystės ir jaunystės draugai. Kai jėgos visai apleido ir sveikata sušlubavo, 1999 metais atvyko gyventi pas dukterį Aldoną į Širvintas.

– Gera pas dukrą, gera pas anūkę gyventi, jos man ir valgyti „pataiso“, ir vaistus paduoda, ir labai rūpinasi, – vis įdomesnį, žemaičių kraštui įprastesnį žodį įterpdamas pasakojo Povilas Šaltmeris. – Esu labai patenkintas, kad turiu gerus vaikus. Ko gi daugiau mano amžiuje bereikia.

Vyras parodė ne tik už darbą gautus medalius, ne tik knygas, bet ir dailių krepšelių kolekciją. Pasirodo, pinti spalvingus krepšelius uogoms, vaisiams, smulkmenoms sudėti – pono Povilo užsiėmimas. Kol turėjo sveikatos, tokių krepšelių per žiemą nupindavo po kelias dešimtis, dalindavo juos draugams ir giminaičiams.

Jokia materialinė gerovė nė akimirkai nesuteikia tokio pasitenkinimo kaip jausmas, kad gyvenimas nėra betikslis. Povilas Šaltmeris – doras, darbštus ir nuoširdus žemaitis – gyvena gražų gyvenimą. Dėl to jis yra ir visų giminaičių mylimas.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top