Vasario 14-oji – Šv. Valentino diena

Kai kurie Lietuvos kultūros istorikai ir etnografai mano, kad Šv. valentino diena svarbi, kadangi lietuviai nuo seno gegužės 13-ąją švęsdavo meilės deivės Mildos dieną.

Tačiau žmonės įsitikinę, kad daugiau visada yra geriau, todėl mielai priėmė ir Šv. Valentino tradiciją. Tądien dovanojamos meilės simboliais tapusios širdutės, kitos dovanėlės, įsimylėjusieji surengia romantiškus vakarėlius, išsirengia į aistrą turinčias sustiprinti keliones. Štai Palangoje palei jūrą driekiasi ir Birutės kalne nutrūksta Meilės alėja, kuria Šv. Valentino dieną vaikštinėdavo iš visos Lietuvos į pajūrį atvažiavusios porelės. Jei maža romantikos, galima nukakti į Neringą, kur yra toks Meilės kalnas, irgi traukiantis mylinčias sielas. Tiesa, iš žodžio kalnas tikri kalnų gyventojai tingėtų net juoktis, mat šis iškilęs viso labo kokius ten 42 m virš jūros lygio. Bet skamba gražiai, ir tokį pavadinimą turi vienintelis Lietuvoje. Bent jau oficialų.

Šįmet karantinas ir judėjimo tarp savivaldybių ribojimas pirmąsyk pakišo koją romantikams. Tačiau važiuoti į tolimą pajūrį nebūtina. Širvintų rajono gyventojai turi savo Meilės kalną. Ne tik kalną, bet visą taip pavadintą kaimelį, kuris įsikūręs net 3,5 karto aukščiau jūros lygio nei tas, pajūryje. O surasti tą savo Meilės kalną nesunku. Vasario 14-ąją pasukite Maišiagalos link. Arba magistrale, arba senuoju Vilniaus plentu. Jauniūnų seniūnijos pakraštyje, ties riba su Vilniaus rajonu, stabtelėkite prie „August ir ko“ gamyklos ar kažkur netoliese, ir jūs atsidursite Meiliakalnyje.

Skeptikai pasakys, kad Meiliakalnis – tai ne Meilės kalnas, o Meilus kalnas. Ir, ko gero, bus teisūs. Puritoniškoje Lietuvoje meilė buvo „patvirkusių“ žmonių užsiėmimas, baltaskarės ir geltonkasės Lietuvos mergaitės geriausiu atveju galėjo būti tik meilios. Iš čia ir atsirado tai šen, tai ten Lietuvoje pabirę Meilūnai ar Meiliūnai (vienas šių – kaip tik netoliese, toje pat Jauniūnų seniūnijoje, tarp Paspėrių ir Draučių). Kaip rašoma, Meilūnų/Meiliūnų pavadinimas kildinamas nuo žodžio meilus.

Tiesa, dėl tokių analogijų lenkai šyptels į ūsą. Kaip buvo žymima XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lenkiškuose žemėlapiuose, tai – joks Meiliakalnis, tai Milagora ar net Mila Gora. Išvertus iš lenkų kalbos, – Mylios Kalnas. Gal mylios ilgio. O gal esantis už mylios nuo Maišiagalos. Tikėtina, nes panašus atstumas ir yra.

Gintaras Bielskis

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite vasario 12 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top