Tėvo pavyzdys – geriausia pamoka vaikams

Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena

Bebaigiąs taršyti pienių pūkus vėjas, žydinčių alyvų kekės, vaiski pievų žaluma ir obelų baltumas primena, kad čia pat vasara. Birželis. Pirmasis mėnesio sekmadienis – Tėvo diena. Tai diena, kai pagerbiami Tėvai – dar tebenešiojantys ant rankų savo pirmagimius ar jau kažkelintą dešimtį skaičiuojantys žilagalviai. Tai diena, kai nusilenkiama Tėvui, išmokiusiam savo vaikus kantrybės, tiesos, meilės darbui, pagarbos duonai.

Birželio pirmąjį sekmadienį Zibalų seniūnijos Staškūniškio kaimo gyventoją Balį Buloną – trijų suaugusių sūnų tėvą – šventės proga sveikins sūnūs Valdas, Rimas ir Leonas su šeimomis, nusilenks tėvui kaip ąžuolui, po kurio vešliu vainiku ieškojo atgaivos ir patarimo, kurį visada rado ir teberanda. Tėvas visada mokėjo nuraminti, paguosti, sudiržusiomis nuo darbo rankomis paglostyti ar sudrausminti savo vaikus. Jis visada buvo, yra ir bus gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo pavyzdys.

Ten, kur kelias daro staigų vingį, kur senas dvaras, kur baltumu tviskantis sodas, ten Balys Bulonas gimė, augo ir tebegyvena savo gimtajame Staškūniškio kaime. Šeimoje buvo keturi vaikai, visi gražiai sutarę, į tą pačią Zibalų mokyklą bėgioję. Iš tėvų namų, šeimas sukūrę, savarankišku gyvenimo keliu išėję. Tik vienas Balys – jauniausias ir ūgiu didžiausias iš visų – tėvų namuose palikęs.

– Mano tėveliai labai geri buvo, nesu girdėjęs, kad vienas kitam blogą žodį pasakytų, – braukė rasotas akis ponas Balys. – Anksti tėvelio netekau, 16 metų pradėjau dirbti Zibalų pašte laiškininku. Mamai pagelbėti reikėjo, pinigų trūko. Darbas labai patiko, buvau jaunas, stiprus, netrukdavau drauge su bendradarbiu Vytautu Kriaučiūnu aplinkinius kaimus aplakstyti, laikraščius ir laiškus išdalyti. Visi mane mylėjo ir aš visus gerbiau.

Jauno ir energingo jaunuolio gebėjimus pastebėjo valdžia ir pasiūlė dirbti ryšininku, tiesti telefono linijas, prižiūrėti ir taisyti įrenginius. Taip ir prabėgo 37 metai viename ir tame pačiame darbe – „Telekome“. Su gerais žmonėmis dirbta, nuoširdžių bendradarbių būta. Tai Antanas Tamošiūnas, Jonas Kochanauskas, Marijonas Narbuntas, Vladas Stanišauskas, Bronius Bružas, Stasys Diksa, Romas Papelis ir kiti. Viskas būtų buvę labai gerai, jei ne klastinga liga, netikėtai užklupusi, atėmusi gebėjimą judėti, džiaugtis pasauliu, rūpintis gimtaisiais namais, puoselėti savo sodintą sodą. Jau 12 metų ponas Balys turi judėjimo negalią, saule ir pavasario vėju džiaugtis gali tik sūnų išneštas į kiemą ir pasodintas vežimėlyje.

– Visi mano vaikai labai geri, visi vienodai mylimi, visi stiprūs, visi aukštaūgiai, – tai šypsodamasis, tai graudindamasis pasakoja septintą dešimtį įpusėjęs laimingas tėvas. – Jei ne jie – prapultume su žmona, nes abu esame be sveikatos. Brangiausia man – gyvenimas, žmona, vaikai ir namai.

Pono Balio žmona Lionė pasakojo, kad prie tėvo lovos, sunkiai ligai palaužus, ligoninėje Kaune visi trys sūnūs pasikeisdami po parą budėjo. Ir taip 4 mėnesius ligoninėje, paskui sanatorijoje Abromiškėse – niekur vieno tėvo nepaliko. Gydantis gydytojas stebėjosi tokiais vaikais ir liepė sugrįžusiam į namus padėkoti savo sūnums ir Dievui, kad tokius gerus, sumanius, supratingus užaugino.

Lankantis Balio Bulono namuose, vaikų darbštumas, sumanumas, nagingumas tiesiog žvelgte žvelgė į akis. Nepriekaištingai restauruotas namas, naujas stogas, sumūrytas židinys, pastatytas priestatas, viduje įrengti visi patogumai, ideali švara ir tvarka apie pastatus, dekoratyviniai akcentai, augalų ir akmenų dermė tiesiog glosto tėvų, kaimynų ir praeivių širdis. Tikrai auksinių rankų sūnų esama.

Pasak tėvų, vaikai nuo mažų dienų buvo pratinami prie darbo: daržus Šešuolėlių tarybiniame ūkyje ravėdavo, akmenis rinkdavo, tėvui prie statybų talkindavo. Mat ponas Balys spėjo dar vieną namą Zibaluose pasistatyti. Tolerantiškas, sąžiningas, doras, aplinkinių gerbiamas tėvas visuomet buvo pavyzdys sūnums. Tėvo elgesys – geriausias pamokymas vaikams. Anot pašnekovo, tik senatvėje pamatai, kad vaikai yra viskas, be jų būtų blogai. Jei atvažiuoti kuris negali, tai nors paskambina. Visi trys vietoj – ranka pasiekiami, bėdoj prisišaukiami. Valdas ir Leonas Zibaluose gyvena, vyriausiasis dirba Vilniuje, jaunėlis – buvęs pareigūnas – dabar jau pensininkas, bet darbų prie namų susiranda, nagingos rankos ir sumanumas visiems reikalingi. Vidurinysis Rimas Anciūnuose ūkininkauja, apie 160 hektarų žemės prižiūri, kitokių darbų su žmona turi. Nesvarbu, kokią padėtį jie užima, vertingiausias tėvo indėlis yra tas, kad jis įdiegė savo vaikų sielose paslaugumo dvasią, kad vaikai užaugo jausdami pareigą tobulėti, siekti daugiau, suprasti ir padėti tėvams bei aplinkiniams.

Daug džiaugsmo ir vilčių teikia anūkai Karolina, Valda, Mantas ir Faustas. Tik jų malonus bendravimas ir geras būdas skaidrina senelio gyvenimo kasdienybę ir blaško niūrias mintis. Gimtadienių, vardadienių, Tėvo ar Motinos dienos proga visi suvažiuoja, marčios Dalia, Rita ir Erika visokių skanumynų priruošia. Namuose netyla šurmulys ir kalbos.

– Jau ketveri metai, kai ūkio nebeturim. Per daug dirbom, tad sveikatos netekom. Jos už jokius pinigus nenusipirksim, – filosofiškai mąsto sutuoktiniai Balys ir Lionė Bulonai. – Jau reikėtų sustot, belieka vaikais ir anūkais pasidžiaugt.

Tėvų namai – brangiausias lizdas, švenčiausia vieta žemėje. Sekmadienį į gimtinę suskridę vaikai spaus tėvo rankas, auginusias ir raikiusias duoną, pasidžiaugs namų jaukumu ir linkės TĖVUI kuo stipriausios sveikatos. Tegul čia daugiau neužklysta likimo nuožmūs vėjai, tegul čia visada būna šilta ir jauku.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+