„Miesčionkos“ ūkis – pats didžiausias kaime

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Jaskaudžių kaime, „pačiame pasaulio gale“, gyvena ūkininkė Danutė Časaitė – Mikalajūnienė. Beveik visą gyvenimą praleidusi mieste, prieš šešerius metus apsigyveno kaimo sodyboje. Sunku patikėti, kad ši energinga ir jaunatviškai atrodanti moteris jau senokai yra pensininkė… Danutė mielai sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus.

– Pradėkime nuo pradžios. Kur gimėte, augote ir mokėtės?

– Gimiau ir augau čia, Jaskaudžiuose. Ukmergėje baigiau vidurinę mokyklą, vėliau Ukmergės muzikos mokyklą, choro ir dirigavimo specialybę. Vėliau baigiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ir tai dar ne viskas: esu baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, pradinių klasių specialybę, Prekybos technikumą, Technologijų technikume studijavau analitinę chemiją. Taigi, nuo 14 metų išvažiavau iš kaimo ir net 42 metus pragyvenau Vilniuje.

– Nejaugi Jūs ir dirbote pagal visas šias specialybes?

– Beveik. 20 metų dirbau vaikų darželyje. 22 metus buvau Vaikų klubo direktore. Dirbau muzikos mokytoja, kasininke. Visi mokslai gyvenime pravertė, patikėkite – „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Vienu metu dirbau net kelis darbus, pavyzdžiui, iki 15 valandos vaikų darželyje, o paskui – bėgte į klubą.

– Girdėjome, kad esate dirbusi ir Širvintų rajone?

– Jaunystėje neakivaizdiniu būdu mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir dirbau mokytoja Viesų aštuonmetėje mokykloje. Mokiau mokinius muzikos, piešimo, istorijos. Jūs (kreipiasi į straipsnio autorių) turėtumėte mane atsiminti, nes tada mokėtės VI klasėje. Kartu buvau Viesų kultūros namų vadovė. Mes, mokytojai, kartu su vietiniais gyventojais pastatydavome grandiozinius spektaklius. Daug puikių akimirkų prisimenu iš vaidinimo „Trys mylimos“. Savaitgalių vakarais su motociklu aplankydavome gegužines Liukonyse, Jauniūnuose, Pavitinyje.

– Beveik visas Jūsų gyvenimas buvo susijęs su miestu. Kodėl vėl grįžote į savo gimtinę?

– 2001 metais mirė mama. Ji čia ūkininkavo viena, nes tėtis mirė prieš 20 metų. Gaila buvo parduoti didelę, gražioje vietoje esančią sodybą. Jau buvau išėjusi į pensiją, todėl nutariau tęsti mamos darbus – toliau ūkininkauti. Žmonės kalbėjo: „Atvažiavo, mat, „miesčionka“ į kaimą…“ Tačiau dabar mūsų ūkis turbūt didžiausias kaime.

– Taigi, koks Jūsų ūkis?

– Laikau karvę su veršiuku, du šunis, katiną, sode stovi keturi bičių aviliai, tačiau, svarbiausia, aptvare ganosi 27 avys. Turiu pasėjusi rugių, miežių, kvietrugių, yra dar daržai, šiltnamiai, didžiulis sodas, kuriame auga net 180 obelų.

– Laikote avis. Papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo ir kam jos reikalingos?

– Viskas prasidėjo nuo avių porelės, o dabar jų pulkas išaugo iki 27. Juk tikri šašlykai gaminami tik iš avienos. Mano avytės yra Romanovo veislės, jų mėsa yra skani ir be lajaus. Valgome patys ir parduodame. Vienas kilogramas gyvojo svorio avienos kainuoja 7 Lt. Be to, siuvu vilnones antklodes. Tiesa, labai pabrango vilnų karšimas. Už 1 kg vilnų sukaršimą jau reikia mokėti 6 litus. Žinokite, kad mano avys protingos ir joms visai netinka posakis: „Kvaila kaip avelė“. Jos kaip vaikai, – ir aš, ir vyras jas labai mylime. Beveik kiekviena turi savo vardus: Vienturtė, Šleivakojė, Stirnytė, Baltakaktė, Pilkutė ir t.t.

– Tai nejaugi Jūs viena susitvarkote su visais darbais? Ar nebaisu vienai naktimis?
– Visą savaitę gyvenu viena, tačiau jau penktadienį po pietų iš Vilniaus atvažiuoja vyras Antanas. Jis ir bitininkas, ir statybininkas, ir šiaip visų galų meistras. Savaitgaliais atvažiuoja vaikai. Taigi, visi kartu ir darbuojamės ūkyje. Sekmadienio vakare lieku vėl viena. Naktimis visai nebaisu gal todėl, kad vaikystė čia prabėgo, takai visur praminti. Net mintis neateina į galvą, kad reikia kažko bijoti. Be to, kelio iki Krikštėnų nenutiesė, todėl jis netoliese baigiasi. Čia važinėja tik savi žmonės.

– Ar didelė Jūsų šeima?

– Turiu dukterį Virginiją, kuri pasekė mano pėdomis. Ji baigė Muzikos akademiją ir dirba Vilniaus Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja. Sūnus Linas baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Turiu dvi anūkes.

– Ar nenuobodu atvažiavus iš Vilniaus gyventi kaime?

-Tikrai ne. Nėra kada nuobodžiauti. Turiu labai puikius kaimynus: Stundžius, Miliukus. Netoliese gyvena sesuo Monika. Dažnai sueiname, pakalbame, padedame vieni kitiems, o vakarais prasideda „mano“ laidos per televizorių: „Srovės“, „Abipus sienos“, „TV pagalba“, filmai „Nekviesta meilė“, „Moterys meluoja geriau“… Šias laidas žiūriu dirbdama įvairius darbelius, nes esu nepratusi vien sėdėti ir žiūrėti. Juk reikia visur spėti ir viską padaryti…

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

5 Atsakymai į “„Miesčionkos“ ūkis – pats didžiausias kaime”

  1. Aws parašė:

    You\’ve really helped me unetrsdand the issues. Thanks.

  2. Anonimas parašė:

    ///

  3. remigijui parašė:

    mes labai gerai pažįstame Pazusi Vaci ir jo sunu. Tai atvaziuok ir pasisnekek su dede.

  4. remigijus parašė:

    man labai malonu kad as papuoliau i jusu pasta noriu palinket sveikatos ir istvermes. as gimiau Sirvintose bet jau seniai gyvenu toli nuo namu Citos srity Sirvintose Kalnalaukio 22-15 gyvena mano dede kuri as labai gerbiu bet paskutiniu metu negaliu susiryst Pazusis Vacys

  5. karolina parašė:

    man pavizdziuj sirvintuose nobodu.Galetu padaryti vaikam kur zaisti.o pardavejos neaparduoti alkoholio neturintems 18 metu.atvesti smelio i kalnalauki ir kitas gatves.

Comments are closed.

scroll to top
+