Lyg kokioje glūdumoje?..

Temą pasiūlė skaitytojai

„Atvažiuokite, pasižiūrėkite, kaip gyvename, kokie esame pamiršti, apleisti valdžios, – atėję į „Širvintų krašto“ redakciją guodėsi būrelis Kielių kaimo gyventojų. – Nors gyvename prie pat Širvintų, atrodytų lyg kokia glūduma: gatvės neapšviestos, keliai neišvažiuojami…“

Išties, Kielių kaimas – vos už penkių kilometrų nuo rajono centro. Kažkada, sovietmečiu, buvo didžiuliai planai gyvenvietę išplėsti, pastatyti administracinį centrą, vaikų darželį, kultūros namus, baseiną… Žodžiu, apie Kielius kalbėta kaip apie didelį „Tėviškės“ žemės ūkio bendrovės centrą. Tačiau grandioziniams planams nebuvo lemta išsipildyti. Nebeliko žemės ūkio bendrovės. Kas buvo pradėta, sugriauta, planuotų gyvenamųjų namų vietoje apgriuvę vandentiekio šuliniai belikę…

– Atrodytų, mes taip visų akivaizdoje, prie pat senojo plento į Vilnių,- bet taip niekam neįdomūs,- guodžiasi Kielių kaimo gyventojai. – Skaitome, girdime, jog tai vienoje, tai kitoje gyvenvietėje įrengtas gatvių apšvietimas, o mums ir avižoniškiams valdžia atsako vis tą patį: „Nėra pinigų! Neskirta nė cento!“ Važiuojame pro Jauniūnus – gyvenvietė irgi prie to paties plento, bet žiemą lempos kartais net dieną šviečia. Taigi – vieniems yra, o kiti taip ir numirs belaukdami. Štai šiemet žmogus, eidamas patamsyje, įkrito į melioracijos griovį ir nuskendo…

Leokadija Leonovičienė pusiau juokais, pusiau rimtai siūlo: „Jei jau taip nėra pinigų, tai tegu pusę žiemos lempos šviečia vienoje gyvenvietėje, pusę kitoje. Kodėl vieni turi būti „baltesni“ už kitus. Juk visi mes mokame mokesčius, visi esame valdžios rinkėjai…“

Ne kartą kieliškiai kreipėsi į valdžią ir dėl kelių remonto. Asfalte netoli posūkio nuo plento į gyvenvietę žiojėja didžiulės duobės. Asfaltui pasibaigus, važiuojant į Avižonis, kelyje irgi vien duobės. Lietui palijus – sunkiai išvažiuojamos. O kelias Kielių kaimo gyventojams labai reikalingas. Ypač vasarą. Mat toje pusėje beveik visų kieliškių ganyklos. Kas automobiliu, kas dviračiu kelis kartus per dieną „baladojasi“ per tas duobes pas savo gyvulėlius.

Dar baisesnis keliukas pro ganyklas pamiškės link. Prie pat miško gyvena daugiavaikė Adomavičių šeima. Daugelis Kielių kaimo gyventojų tuo keliuku irgi važiuoja į savo pievas, veža šieną. Kažkas (žmonės mini ir pavardę, bet…, kaip sakoma, nepagautas už rankos – ne vagis) prieš kurį laiką į didžiausią to keliuko duobę privežė statybinių atliekų – betono blokų nuolaužų – neva bus geriau išvažiuoti. Deja… Prietemoje dviračiu važiuodama iš mamos Genė Karpovič į kyšančius armatūros strypus taip susižalojo, kad ilgus mėnesius ligoninėse gydėsi. Burneckas, važiuodamas per tas betono nuolaužas, prakiurdė motorolerio padangą. Vežant šieną pernai vasarą vos išvengta didžiulės nelaimės: duobėje apvirto priekaba rinktuvė. Gerai, kad traktorius per stebuklą išsilaikė, o tai kažin kaip ten būtų baigęsi.. Regėjimo negalią turinčiam Jonui Aršauskui dviračiu per tas „barikadas“ pasiekti savo gyvulius taip pat sudėtinga. Leokadija Leonovičienė, kurios karvių banda irgi toje pusėje, neapsikentusi didumą tų nuolaužų nuo kelio nutempė. Bet tai – ne reikalo sprendimas. Būtinai reikėtų tas duobes užpilti žvyru ir pagreideriuoti.. Juk artėja šienapjūtė, ir žmonės suka galvas, kaip čia reikės susivežti šieną. Ypač jei vasara bus lietinga.

„Tegu valdžios vyrai šiais keliukais po lietaus su savo automobiliais pasivažinėja, gal supras mūsų bėdą“, – sako Leokadija Leonovičienė.

Nežinia, kas pirmas ir kada prie to paties kelio į Avižonis, šalia ganyklų ir daržų, pradėjo versti šiukšles – pradedant automobilių kėbulais ir baigiant sudygusiomis bulvėmis. Ilgainiui, matyt, „metalistai“ kėbulus surinko ir pardavė metalo laužo supirktuvėms. Kasmet seniūnija visą šlamštą išveždavo, bet … nesame tvarkingi europiečiai – kelios savaitės, ir vėl šiukšlynas. Ne iš dangaus tas šlamštas nukrinta, aišku, kad aplinkiniai suveža. Šiemet to šiukšlyno jau ir seniūnija nebetvarkė. Dabar piktžolių šabakštyne ir ant keliukų mėtosi automobilių sėdynės ir visoks kitoks šlamštas. Žmonės siūlo gal ir realų sprendimo būdą: jei jau visi aplinkiniai metų metus šią vietą laiko sąvartynu, tai gal vertėtų čia įrengti atliekų surinkimo aikštelę. Aptverti, aptvarkyti ir nuolat išgabenti tai, ką gyventojai suveš (čia kaip ir dėl takelių: nesvarbu, ką architektai suprojektuoja, – žmonės vis tiek išmina takelius ten, kur jiems patogiau, ir jokios užtvaros nesustabdo). Tik rajono vadovai neturėtų „kabinti makaronų“, kad tokiems darbams visiškai nėra pinigų. Kaimo gyventojai kaipmat atšauna: „O viscemerui į Lenkiją atskiru automobiliu važiuoti tai pinigų atsirado! Juk galėjo su choristais autobusu kratytis…“

Aldona Bareckienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+