„Laimingas laimei neskolingas…“

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones


ALGIS KRYŽANAUSKAS – Alionių pagrindinės mokyklos mokytojas, Širvintų krašto poetas, kraštotyrininkas, eilėraščių knygos „Dainuojanti viltis“ autorius, Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos rinkinio „Ties rugsėjo taku“ ir mokytojų poezijos rinktinės „Pabūk džiaugsmu“ bendraautorius, ilgametis laikraščio „Širvintų kraštas“ neetatinis korespondentas ir bičiulis, jaunųjų poetų ugdytojas. Tai talentingas, jautrus, subtiliai jaučiantis gamtą ir supantį pasaulį žmogus, kuriantis eiles apie gėrį, grožį, būties trapumą, akimirkos žavesį. Jis maloniai sutiko „Širvintų kraštui“ papasakoti apie kūrybos pradžią, atsiradusį talentą, įkvėpimo džiaugsmą, nuveiktus darbus.

– Kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti? Ar sunku būti poetu, visiems žinomu žmogumi?

– Kūrybinio kelio pradžia buvo labai seniai, dar besimokant Kernavės septynmetėje mokykloje. Tuomet moksleiviams skirtame laikraštyje „Lietuvos pionierius“ pamačiau eilėraštį, jis man patiko, pagalvojau – gal ir man pavyktų. Sukūriau eilėraštį apie elektrą, išsiunčiau į laikraštį, išspausdino pirmame puslapyje. Tai ir buvo kūrybinio kelio pradžia, poetinių galių pagava . Paskui mokslas Giedraičių vidurinėje mokykloje, nuostabios mokytojos lituanistės Aldonos Pilkaitės pamokos, jos skatinimas kurti žadino kūrybines galias. Buvau paskirtas sienlaikraščio redaktoriumi, turėjau daug galimybių savo gebėjimams puoselėti. Savęs poetu nelaikau, nes rašau tik tai, kas guli „ant širdies“. Tikrieji poetai yra kažkokie kitokie, jie moka planuoti laiką, skirti tam tikrą valandų skaičių kūrybai, man taip neišeina. Gyvenimas klostėsi taip, kad aš visada buvau tarp literatų, bendravau su Pauliumi Širviu, Algimantu Baltakiu, Vaidotu Oškiniu, širvintiškiu Viktoru Brazausku ir kitais.

– Ką Jums reiškia rašymas? Gal tai būtinybė?

– Rašymas man yra būtinybė. Tiesiog būna dienų, kai žodžiai savaime liejasi, norisi išsakyti tai, ką sako širdis. Būna dienų, kai nieko neišeina, visiškas štilis.

– Gal galėtumėte iš daugybės savo eilėraščių išskirti patį mieliausią? Kodėl būtent jį?

– Pats mieliausias – „Laimingas laimei neskolingas“. Tai specialus eilėraštis, pareikalavęs daug jėgų, ilgų pamąstymų, nes jame kiekviename žodyje yra priebalsė L. Šio eilėraščio rimų sąskambis, netikėtai atsivėrusi tekančio laiko ir artimos erdvės dermė labai miela ir maloni širdžiai. Šis kūrinys man brangiausias.

– Kokį savo būdo bruožą labiausiai vertinate?

– Save vertinti labai sunku, geriau, kai vertina kiti. Man labiausiai patinka uždarumas, melancholija. Tai padeda susikaupti, apmąstyti. Labai mėgstu vienatvę. Aišku, jei žmogui reikia padėti, aš visuomet pasiruošęs, paskutinius marškinius atiduočiau. Bet kompanijų, susiėjimų nepasigendu.

– Kaip Jūs manote, ar kuriantis žmogus telpa į kasdienybės rėmus?

– Kūrybai jokių rėmų nėra, ji turi būti atvira ir skaidri kaip šaltinio vanduo. Man į jokius rėmus įtilpti nepavyksta. Esu paprastas, jautrus, mano kūrybos skaitytojams suprantamas žmogus.
– Kuo unikalus Širvintų kraštas? Kaip krašto gamta įkvepia kūrybai?

– Kur aš gimiau, augau, kur dirbau, tai kraštai, unikalūs savo kraštovaizdžiu: Kernavės piliakalniai, Neries kilpa, Alio ežeras, Alionių apylinkės. Nuo 1967 metų dirbu pedagoginį darbą Alionyse, tad vietovės išžvalgytos „nuo iki“. Daug kartų su mokytoju lituanistu Jonu Vasilkevičiumi, mokiniais vaikščiojome palei Alio ežerą. Tai vieta, kur gali ir kalbėti, ir tylėti. Ežeras, miškas, netgi spanguolynai – visa supanti gamta žmogų pakylėja, pastumia į nepažintas sielos gelmes, skatina apmąstyti ir kurti.

– Kokia abėcėlės raidė Jums svarbiausia? Ar Jūsų knygose yra „sunkiausių“ ir „lengviausių“ raidžių?

– Įdomus klausimas. Niekada nesusimąsčiau. Kai rašau eilėraštį, visuomet vengiu ausį rėžiančių garsinių sąšaukų. Specialiai raidžių neieškau, jos pačios savaime sugula į savo vietas. Kažkaip rašydamas pajunti, kad turi būti būtent taip ir ne kitaip.

– Kūrybos nėra be kentėjimo ir be aukojimosi. Ko poetas turi atsisakyti kūrybos vardan?

– Turi atsisakyti žmonių draugijos, būti vienišas, individualus, nevertinantis materialių dalykų.

– Kas yra įkvėpimas? Sakoma, kad tai jėgų pilnatvė, palankiai nuteikianti kuo geriau suvokti ir perduoti kitiems įspūdžius. Kas Jus šiandien įkvepia poezijai?

– Mane įkvepia gamta. Mėgstu rašyti naktį, kai aplinkui ramu ir tylu. Galiu kurti netgi važiuodamas autobusu ar dviračiu, kai jaučiuosi vienišas. Reikia mokėti netgi žmonių knibždėlyne atsiriboti nuo visų, paskęsti savo mintyse. Tai man pavyksta. Kartais pagalvoju, kad tas įkvėpimas gal ir nuo mėnulio fazių priklauso (juokiasi). Tiesiog nežinau. Važiuodamas į Alionių mokyklą per Pagirių mišką, kartais sustoju, pasėdžiu ant kelmo, pamąstau apie supantį pasaulį. Taip ir gimsta eilės. Grybai, uogos, miško proskyna, netgi gilės padeda pajusti kūrybos skonį. Labiausia patinka ruduo, mat esu gimęs spalio mėnesį. Tuomet jaučių jėgų paūmėjimą, gyvenimo pilnatvę. Aplinkiniai sako, kad ruduo – depresinių išgyvenimų metas, o man viskas atvirkščiai. Rudens spalvų gama padeda pajusti būties trapumą ir savo įspūdžius perduoti kitiems.

– Anglų publicistas Valteris Bedžotas yra sakęs, jog kiekvienas didis kūrinys gimsta tik po ilgų, tylių ir gilių apmąstymų laikotarpio. Kaip gimsta Jūsų kūriniai: spontaniškai ar po ilgų apmąstymų?

– Mano kūriniai gimsta spontaniškai, po kelių dienų pertraukos. Aš nekuriu planų, kiek kurią dieną turėsiu parašyti. Mano kūryba – lyg žvaigždės blykstelėjimas: pradžia yra, o pabaiga nežinomybėj.

– Kelis dešimtmečius dirbote lietuvių gimtosios kalbos mokytoju Pokiškių, Alionių mokyklose, bendradarbiavote rajono spaudoje, kūrėte eiles. Kuris darbas (o gal gyvenimo būdas!) Jūsų širdžiai mieliausias?

– Gyvenime buvo įvairiausių pasiūlymų: buvęs Širvintų radijo laidų vedėjas Jakštys kalbino eiti dirbti vietoje jo, buvo galimybė įsidarbinti Širvintų krašto laikraštyje. Ilgai mąsčiau, blaškiausi, tariausi ir su savimi, ir su artimaisiais, bet pasirinkau mokyklą. Dėl to niekada nesigailėjau. Darbas su moksleiviais man patiko. Nuo 1965 metų aš mokykloje, teko dirbti ne tik lietuvių kalbos, bet ir muzikos, kūno kultūros, laikinai netgi matematikos, fizikos, chemijos mokytoju..

– Gal turite mokinių – savo pasekėjų?

– Turėjau jaunųjų poetų būrelį, jame buvo gabių, talentingų vaikų, gebančių gražiai parašyti, savaip sumodeliuoti žodžius. Džiaugiuosi poetu Vidu Braduliu, būsima žurnaliste Sigita Dzedzickaite ir kitais gerais bei nuostabiais savo mokiniais.

– Ko palinkėtumėte laikraščio skaitytojams, Jūsų kūrybos gerbėjams, savo mokiniams?

– Linkiu geros vasaros, daug skaityti, branginti kiekvieną minutę, džiaugtis gyvenimu ir būti laimingiems.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “„Laimingas laimei neskolingas…“”

  1. brone parašė:

    ar galima gauti nus ipirkti Kryzanausko poezijos knygas ir kur

  2. indre parašė:

    as noriu jo poezijos rinkinio..kiek man dave zinot sake kad savivaldybe visas is knygyno susirinko kaip man kopija gauti???????nes niekur kitur nerandu!!

Comments are closed.

scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+