Pūvančios šakos pravers ūkyje, tik gal vertėtų jas nuo kelio patraukti.
Beveik visi mes turime žemės sklypelį, kuriame auga ir vasarą prieglobstį nuo karštų saulės spindulių suteikia koks nors vaismedis. Kaime gyvena mama, tėtis, senelė… O ten, kaip žinome, – daug medžių… Vaismedžius reikia prižiūrėti: kiekvienais metais apgenėti šakas, labai senas – nupjauti. Atsitinka ir taip, kad labai seną medį tenka visai nupjauti. Storesnes šakas galima supjauti ir krosnyje arba židinyje sudeginti. Plonesnes šakas šeimininkas norėtų išmesti. Tik kyla klausimas, kur? Miesteliuose, tuo labiau mieste, nei lapų, nei šakų deginti negalima. Gresia baudos…
Apie lapus. Senelė su nostalgija prisimena: „Anais laikais, atėjus rudenėliui, nusiimi derlių savo darže, sukrauni krūvas bulvienojų, pomidorų stiebus, apgrėbi lapus. Visas šitas „derlius“ padžiūva saulėje… Užkuri… Pridedi dar šakų. Šilta nuo ugnies… Baigiant degti primeti bulvių. Skanu… Rankos suodinos. Smagu…“ Pamenu ir aš anuos laikus, kada dar nebausdavo už lapų deginimą. Man visai patikdavo tas rudeninis lapų pleškinimo periodas. Kvapai būdavo labai maloniai rudeniški… Vienas piktas daugiabučio gyventojas iš pradžių apie jokius lapus kalbėti nenorėjo, o vėliau labai susinervino ir greitakalbe išpylė: „To daryti negalima, ano negalima… Tai gal tie draudėjai tegu atvažiuoja ir susikiša tuos lapus į vieną vietą. Sugrėbėme aplink daugiabutį namą lapus. Ir kur juos kišti? Į konteinerius negalima, deginti negalima. Taip ir guli krūva. Jeigu už lapus sugebėtų rinkti akcizą, tai sakytų: „Deginkite deginkite!“. Tokiais draudimų didėjimo tempais greitai ir šunys bei katės bus priversti lauke tik su „triusikais“ vaikščioti…“
Apie šakas. Dauguma miestiečių neturi kur jų dėti. Širvintų komunaliniame ūkyje paaiškino, kad šakų vežti jie neprivalo, tačiau padėti išspręsti šią problemą gali. Žinoma, ne už dyką. Gyventojas, panorėjęs atsikratyti šakomis, gali kreiptis į Komunalinį ūkį. Tik… už šakoms išvežti reikalingą traktorių reikia mokėti. Už vieną valandą – 80 litų ir dar už kurą (atsižvelgiant į atstumą). Mažai tikėtina, kad atsirastų nors vienas žmogelis, pageidaujantis tokios paslaugos. Specialių aikštelių, kur gyventojai galėtų patys atvežti šakas, nėra. Tiesa, lyg ir galima būtų jas gabenti tiesiai į aikštelę prie UAB „Širvintų šiluma“. Bendrovės energetikas-technikas Giedrius Lučiūnas paaiškino, jog „ištikus tokiai nelaimei“, šakas galima atvežti. Tik negali būti jokių kitų priemaišų. Šakoms smulkinti reikia turėti gerą techniką. O gera technika gerai ir kainuoja. Taigi, dar neaišku, kas būtų pigiau, ar pirkti kurą, ar jį pasigaminti. Be to, reikėtų, kad gyventojai tas šakas vežtų nuolat ištisus metus…
Vis dėlto, „Širvintų šilumoje“ gavau labai naudingą pamoką. Pokalbio pabaigoje Giedrius paklausė: „O kam reikia šakas kažkur vežti? Negi žmonės nesupranta, jog kažkam veltui išdalina savo turtą? Juk šakas galima panaudoti ir savame ūkelyje. Žinoma, reikia žinoti, kur ir kaip… Pavyzdžiui, rudenį daržus iš kraštų apdėti šakomis. Jose apsigyvena daug naudingų gyvūnų: rupūžių, įvairių šakas apdorojančių vabzdžių, žodžiu, naudingų natūraliai augalininkystei gyvių. Be to, šakos mažina dirvos eroziją. (Čia tik vienas šakų panaudojimo pavyzdėlis…)
Lapų deginti ar kažkur vežti taip pat nereikėtų. Pasak vienos patyrusios daržininkės, kam gerą daiktą naikinti, kai galima iš jų pasigaminti puikų kompostą. Ji niekada nedegina nei medžių genėjimo, nei šienavimo atliekų, nei lapų, nei žolės ar kitų biologinių atliekų, o viską pila į tam iškastas duobes. Juk iš tikrųjų lapai supūva patys ir pavasarį jų mažai lieka.
Beje, yra vilties, kad žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė bus įrengta buvusio Širvintų sąvartyno teritorijoje. Ilgai laukę dar palaukim…
Remigijus Bonikatas
