Kai tarp žmonių įsiterpia … mėšlo krūva

Kompostuojamo mėšlo krūva - pačiame sklypų ribos centre.

Kompostuojamo mėšlo krūva - pačiame sklypų ribos centre.

Kiek daugiau nei prieš pusantrų metų „Širvintų kraštas“ pasakojo apie Senųjų Viesų kaime esančios sodų bendrijos „Melioratorius“ narį Vytoldą Lukianską. Vidaus reikalų sistemos pensininkas, II Pasaulinio karo veteranas sodų bendrijoje apsigyveno maždaug prieš dešimtmetį, kai žmonos vardu iš ankstesnio savininko įsigijo Miško gatvėje esantį sklypelį su nameliu ir įvairiais priklausiniais.

Nesutarimai – dėl tujų

Tada mūsų aprašyta istorija pasakojo, kaip Vytoldas susikivirčijo su keliais sodų bendrijos nariais dėl drenažo sistemos. Pensininkas tikino, kad dėl sugedusios sistemos skęsta jo paties ir dar trijų savininkų namelių rūsiai. Tačiau sodų bendrijos valdyba nurodė kitą priežastį – Vytoldo savavališkai nutiestą lietaus kanalizacijos vamzdį.

Trumpai tariant, nuomonės dėl priežasties išsiskyrė, greitai užvirė aistros. O kur priešingos pusės bergždžiai bando įrodyti savo tiesą, greitai trinkteli ir perkūnas iš giedro dangaus. Kai argumentai išseko, iš „Melioratoriaus“ pirmininko A. Abromavičiaus lūpų Vytoldo adresu neva išsprūdo riebus keiksmažodis. Bajoro titulu besipuikuojantis Vytoldas Lukianskas tokiam gestui abejingas neliko ir jau jo lūpomis bendrijos pirmininkas rusiškai buvo pasiųstas nueiti lygiai ant to paties „daikto“. Kadangi siuntinėjimų dvikovą stebėjo dar du žmonės, tuoj pat buvo surašytas skundas policijai, jog Vytoldas Lukianskas elgiasi chuliganiškai. Už tai bajoras buvo nubaustas minimalia 100 litų bauda.

Kai ši istorija daugeliui jau pasimiršo, į redakciją užsukęs Vytoldas Lukianskas pasiguodė, kad kai kurie buvę oponentai jam vis dar tebekeršija už tada parodytą principingumą. Ir nurodė kaimyną Rapolą Markevičių, sodų bendrijos valdybos narį, kuris įvairiais būdais neva persekiojąs ir trukdąs ramiai gyventi. Anot Vytoldo, šįkart nesutarimų priežastimi tapo palei sklypų ribą augusios tujos, kurias Lukianskai pasodino įsikėlę į sodų bendriją. Netrukus Lukianskų pusėje buvo įrengta ir dekoratyvinė metalinė tvorelė.

Markevičiai atsitraukė nuo užgrobtos gatvės dalies, Lukianskai kol kas to daryti nežada.

Markevičiai atsitraukė nuo užgrobtos gatvės dalies, Lukianskai kol kas to daryti nežada.

– Markevičiai nuolat priekaištavo dėl neva per arti sklypų ribos augančių tujų, jas daužydavo pagaliais. Gal todėl užsipuola, kad jie soduose gyvena nuolat, o mes gyvename Širvintose, į „Melioratorių“ atvykstame pailsėti… Išgirstame keiksmų, kad neva radijo per garsiai klausome, kad automobilio durelės atsidaro į jų pusę ir panašiai. Atsibodo su jais kariauti, – guodėsi Vytoldas Lukianskas.

Pasak veterano, kai įsiėdė priekaištai, kad tujos neva pasodintos užgrobtoje Markevičių žemėje, jis pasamdė geodezininkus, kurie nustatė, jog riba yra būtent ten, kur ir turi būti, nė pėdos Markevičių žemės Lukianskai neužgrobė, taigi priežasties konfliktams nėra.

– 500 litų mums kainavo tų ribų patikslinimas, tačiau konfliktai nesibaigė. Markevičiams ir toliau kliuvo mūsų tujos, – kone ašarą braukė Vytoldas Lukianskas ir paprašė „per laikraštį brūkštelti tam sodų bendrijos valdybos nariui, kad baigtų kabinėtis prie niekuo dėtų eilinių bendrijos narių…“

Kaimynus skiria ne tik ežia

Sodų bendrijoje žydėjo obelys, tačiau Lukianskų kaimyną Rapolą Markevičių tai kažin ar džiugino. Žmogus neslėpė, kad santykiai tarp jo ir Lukiansko toli gražu nėra kaimyniški.

– Iš pradžių taip nebuvo. Naujai atsikėlusiam žmogui padėdavau patarimais, nugenėdavau jo medelius, kadangi jam pačiam neleido sveikata. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad visada tik savo pusės žiūrintys kaimynai nelabai paiso kitų žmonių norų ir teisių, mato ir girdi tik save, – tvirtino Rapolas Markevičius.

Jis patvirtino, kad didžiausi nesutarimai tarp kaimynų kilo dėl sklypų ribos. Dar ankstesnio gyventojo ši riba buvo pažymėta į žemę įleistais betoniniais pamatų blokeliais, kurie ne vienam sodų bendrijos gyventojui buvo takas per „niekieno žemę“ link Markevičių pusėje įrengtų tvoros vartelių, pro kuriuos buvo galima išeiti į mišką. Naujuoju savininku tapusiam Lukianskui atseit nepatikę, kad žmonės vaikšto jo blokeliais, tad greitai ant jų buvo įrengta tvorelė. Galbūt norėdamas dar labiau atsiriboti nuo kaimyno, Vytoldas Lukianskas ir pasodino tujas, dėl kurių Markevičiai vėliau išsakė nemažai priekaišto žodžių.

– Bėda ta, kad po blokeliais tujų šaknys ėmė lįsti į mūsų pusę ir darže leisti atžalas. Mes, suprantama, jas net nenorėdami kapodavome, kadangi trukdė įdirbti daržą. Gal Lukianskams pasirodė, kad savame darže mes neturime teisės su kauptuku ar kastuvu naikinti jų augalų atžalų, – sakė Rapolas Markevičius.

Jis nustebo, išgirdęs apie tai, kad Lukianskas samdė geodezininkus sodų sklypo ribai patikslinti. Kaimyno žodžiais, būtent jie ir dar vienas netoli gyvenantis žmogus buvo šių patikslinimų iniciatoriai, o Lukianskai tik prisidėjo, kad būtų pigiau.

– Norėjosi tiksliai nustatyti ribas, kad paskui nebūtų jokių konfliktų. Gal tvorą kas statys, gal medelius sodins… Ir gerai padarėme, kad patikslinome. Paaiškėjo, kad kai kurie Miško gatvės gyventojai, tarp jų – mes ir Lukianskai, buvome užsigrobę dalį gatvės. Mes savo noru sklypo ribą atitraukėme nuo kelio, o kaimynas iki šiol to nepadarė, – teigė Rapolas Markevičius.

Lukianskų ir Markevičių sklypų riba tapo "nesantaikos karo frontu".

Lukianskų ir Markevičių sklypų riba tapo "nesantaikos karo frontu".

Žmogaus tikinimu, tikslinant ribas Lukianskas norėjęs, kad ežia tarp sklypų būtų patraukta Markevičių pusėn. Girdi, tada nereikėtų išrauti konflikto priežastimi tapusių per arti pasodintų tujų. Bet geodezininkai ribą paliko ten, kur ji ir buvusi. Galbūt tai ir supykdė veteraną? Tiesa, tujas jis iškasė, tačiau pasodino prie gatvės, kaimyno žodžiais, užgrobtoje žemėje.

– Sakiau jam, kad pasigailėtų vargšų medelių, juk vėl juos reikės iškasinėti, tačiau išgirdau, kad čia – ne mano reikalas, – gūžčiojo pečiais Rapolas Markevičius ir parodė prie sklypų ribos Lukiansko sukrauto kompostuojamo mėšlo dėžę.

Kai daugelis sodininkų mėšlą ir augalinės kilmės atliekas kompostuoja atokiausiame sklypo kampe, toliau nuo savęs ir kaimynų, Vytoldas Lukianskas pūdomo mėšlo dėžę kažkodėl įrengė ne tik greta savo namelio, bet ir kaimynams prieš langus. Mėšlas čia sandėliuojamas ne vienerius metus. Negi specialiai?

Kvapų, musių, įvairių vabzdžių iš mėšlo krūvos puolamas Rapolas Markevičius leidžia suprasti, kad tuo neabejojąs. Jis lengvai galėtų įrodyti, kokių mėšlo kompostavimui keliamų sodininkų bendrijos reikalavimų kaimynas nesilaiko, bet ar to tikrai reikia? Juk gyvenime ir taip daug įvairių problemų, kad jį dar labiau apsunkintum panašiais konfliktais. Gaila tik, kad visos žmonių santykių nuosėdos vis dėlto neaplenkia ir sodų bendrijos, kažkada sumanytos tam, kad žmonės turėtų kur pailsėti, prisiliesti prie gamtos, atitrūkti nuo pilkos kasdienybės, rietenomis pažymėtos buities…

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Kai tarp žmonių įsiterpia … mėšlo krūva”

  1. Cuilanthai parašė:

    Minde Vienas dalykas, GiftCard nėra tiklsiai dovana.. Kažkas turi nupirkti dovanos kuponą už pinigus ir dažniausiai dovanos kuponas įgauna sumokėtų pinigų vertę.Antra, aš pats pirkau Jaybird SportsBand 2 ausines iš oficials JAV svetainės. Sulaukiau audinių į Airiją (kaip supratote iš JAV) per gerą savaitę per FedEx. Po to po savaitės ar dviejų gavau dar vieną sąskaitą iš airiškos muitinės už tas pačias ausines (dvi pirkau). Už ausines sumokėjau apie €150 su viskuo, o už PVM (VAT 21% angliškai) paprašė sumokėti apie €50. Tai pasijutau švelniai išžagintas, bet kaip ir jie ie aš išžagintas, gyvenu toliau, su kartėliu, toje vietoje Bet kiek skaičiau, prieš pirkdamas ausines, kad muitas taikomas visiems pirkiniams, nesvarbu ar tu fizinis, ar juridinis asmuo.Nežinau, kaip Lietuvoje, bet čia prekės neužlaikė, nors muito ir nebuvau sumokėjęs..

  2. miliracnikas parašė:

    geriausia gyventi vienkiemy 🙂 🙂

Comments are closed.

scroll to top
+