Gyvenimas po ąžuolu

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Ten, kur Balžė savo vandenis gena į Kertušo ežerą, kur ilgesingas melodijas ošia tamsus eglynas, kur nuožulnus kalnas raudonuoja žemuogėm, o išpuoselėtas sodas nokina vaisius, gyvena Jadvyga Butkienė. Tai vienintelė belikusi nuošalaus Kruznių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventoja.

– Esu seniausia kruznietė, man rudenį bus 87-eri, – maloniai pasakoja Jadvyga Butkienė. – Mūsų kaimas nebuvo didelis: dvi Katinų, trys Žvirblių šeimos ir viena Kasinsko. Šešios trobos, bet sugyvenom gražiai, nesipykom, Katinai Žvirblių neskriausdavo, vaikai kartu į Zibalų mokyklą vaikščiojom, pro Staškūniškio dvarą dažnai pasukdavom. Prisimenu ir dvarininką Parčiauską, bet pačiam dvare dirbti ir ponui tarnauti neteko. Nors iki Zibalų tiesiai per laukus tik 2 kilometrai, bet mes priklausom Kiauklių parapijai.

Vaikystė ir jaunystė prabėgo tėvų namuose, trims seserims Žvirblytėms teko daug ir sunkiai dirbti, mat tėvų žemės buvo nemažai, tad nuo mažens įprato ir išmoko visokių ūkio ir namų ruošos darbų. Darbus nudirbus, jauniems žmonėms rūpėjo jaunimo vakaruškos, susiėjimai, linksmybės. Anot pašnekovės, ir linksmumo, ir vargo būta po lygiai.

Visai atsitiktinai ponia Jadvyga sutiko savo būsimą vyrą Antaną, viešėjusį pas gimines Kruzniuose. Iš karto į akį kritęs tvirtas vaikinas, šviesiaplaukis darbštuolis iš Aukštadvario (irgi Kiauklių parapijos). Paskui ir jis dažnokai giminaičius lankyti pradėjęs. Netrukus po karo ir vestuves atšokę, sausio 1 dieną rogėmis į Kiauklių bažnyčią „šliūbuotis“ važiavę. Nuotykių patyrę, mat jaunikis prieš vestuves indultą (leidimą tuoktis) pametė. Laimė, kad geri žmonės surado ir grąžino.

Linksmintis ilgai nebuvo kada, reikėjo kurtis, namus statytis, žemę dirbti. Atiteko Jadvygai keli hektarai tėvų žemės, miško. Abu sutuoktiniai ėmėsi darbų, kirto miško erčią, taisyklingos formos kvadratą, statė namą po ąžuolu, ant kalniuko, gražioj vietoj, kad toli matytųsi, rovė kelmus, įdirbo nederlingą žemę.

Kai kūrėsi, sklype augęs nemažas ąžuolas, gal būtų ir nukirtę, bet kalėdoti pas jauną šeimą atvykęs Kiauklių parapijos kunigas Domininkas Pieškus patarė neliesti, kad tai ateityje būsią gražu ir nuo nelaimių saugosiąs. Ir jaunieji Butkai medį palikę – kaip tvirtybės, ištvermės, atgaivos simbolį. Taip ir bėga gyvenimas po ąžuolu daugiau nei 60 metų. Gal jis ir dabar namus saugo, nes perkūnas du kartus yra trenkęs į tokį aukštą medį, savo pėdsakus palikęs kamiene.

– Statėmės namus, kūrėmės, gimė dukros Melanija ir Jadvyga, užaugo, sulaukėm žentų, paskui trijų anūkių, buvo visko, – prisiminė praeitį močiutė. – Gyvenimas prabėgo lyg viena diena: čia rytas, čia vakaras. Visokių metų būta: ir linksmų, ir liūdnų. Labai sunkus buvo pokaris, nes gyvenom tarp miškų, tai nelauktų svečių būdavo daug. Visiems reikėjo duoti duonos, o jos sočiai neturėjom, dėl ramybės ir gyvybės atiduodavom viską. Pokario metais buvo sušaudyta sesers Marytės šeima, 4 žmonės, liko tik pusantrų metų sūnus Vaciukas. Kiek nervų, kiek sveikatos netekom.

Prisiminusi netektis, ponia Jadvyga braukė ašaras:

– Gražiai su vyru gyvenom 56 metus. Vienai labai sunku, reikalingas artimas žmogus. Jis keletą metų sirgo, reikėjo slaugyti, bet vis tiek geriau: nei durų rakint reikėjo, pasikalbėt su kuo turėjau, praeitį prisimint. Daug gerų kaimynų, mūsų bendraamžių jau Amžinybėje ilsisi. Vis prisimenu Jadvygą Maslinskienę, Eleną Martinėlienę, Lionę Raišienę, Aleksą Maslinską.
Būta ir labai gražių dienų gyvenime. Didžiausia šventė birželio mėnesį po ąžuolu – Antaninės. Mat šeimoje buvo trys Antanai: vyras ir abu žentai. Visa šeima labai daininga, visokių dainų moka, žentas armonika užgroja, dukros su mama uždainuoja, tai melodijų garsai toli per kaimą nuvilnija. O Kalėdų ir Velykų proga visuomet visi į tėvų namus suvažiuoja.

– Liežuvį turėjau gerą, tikrai netrumpas buvo, – šypsosi ponia Jadvyga, – tai tris kartus svočia buvau, du kartus krikštamote, pakalbėt mokėjau. Ir dabar norėčiau su Janina Maslinskiene, Aldona Četrauskiene – buvusiomis kruznietėmis – paplepėti, bet kojos taip toli nenuneša.

Daug visokių nuotykių pripasakojo Jadvyga Butkienė – maloni, darbšti, sąžininga moteris, tarybiniais laikais gerai žinoma kaip puiki naminės duonos kepėja, specialaus recepto – dar mamos parodyto – žinovė. Tad aplinkinių kolūkių pirmininkai, tarybinio ūkio direktoriai Derliaus šventės, garbingų svečių sutikimo progomis prašydavo iškepti didžiausius kepalus. Ir kepdavo Jadvyga duonkepėje krosnyje, kmynais barstydavo, niekam neatsakydavo. Visad namai kvepėjo šviežia duona, mat ir savo šeimą maitindavo tik pačios kepta. Tik darbščios rankos ir dosni širdis leidžia paruošti tai, kas aplinkiniams teikia džiaugsmą ir palaimą.

Dabar Jadvyga Butkienė į savus namus grįžta tik vasarą, mat žiemą šalta, užpustomi visi keliai, o ir vienai gyventi miškų apsupty būtų sunku. Žiemas leidžia pas dukrą Vilniuje.
– Tikra „miesčionka“ pasidariau, daktarai vietoj, jei kas negerai, tuoj pat pagalbos sulaukiu. Dabar geriausias vaistas – medus. Nuo visų ligų padeda, perkam iš anciūniškio Antano Rusecko. Medus visuomet šviežias ir tikrai tikras. Tokio gardumyno paskanavus, paskui ir vaistų nereikia, – labai rimtai ilgaamžiškumo ir stiprios sveikatos receptus dėsto pašnekovė.

Netyla šurmulys Jadvygos Butkienės sodyboje ir dabar: proanūkiai dvyniai Laurynas ir Urtė neleidžia prosenelei nuobodžiauti, ramiai sėdėti. Vaikus viskas domina: Laurynui labai patinka važinėti dviračiu, Urtei – žemuogiauti. Mažieji smalsuoliai labai domėjosi po ąžuolu gulinčia keista „virve“, pasirodo, kad ten iš ąžuole esančio gandralizdžio iškritusi gyvatė. Senolės išmintis ir jaunųjų smalsumas – puiki senatvės ir jaunystės dermė, leidžianti pažinti supantį pasaulį, sauganti nuo tykančių pavojų.

Pasak anglų rašytojo Samjuelio Smailso, metų skaičius dar nerodo gyvenimo ilgumo, žmogaus gyvenimas matuojamas tuo, ką jis padarė ir jautė. O Jadvyga Butkienė gyvenime nuveikė labai daug: išaugino dvi dukras, džiaugiasi darbščiais žentais Antanais, anūkėmis Rasa, Rita, Asta ir proanūkiais Mantu, Laurynu bei Urte, gyvena po savo galinguoju ąžuolu gražiai, prasmingai ir garbingai. Atsigręžusi ir pasižiūrėjusi į prabėgusius metus, prisiminusi, ką gera turi ir nuveikė, pasidžiaugti visuomet gali kilniais darbais, nuveiktais artimųjų, vaikų, kaimynų labui, savo linksmumu ir širdies dosnumu.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

4 Atsakymai į “Gyvenimas po ąžuolu”

  1. xxx parašė:

    Smailsas buvo anglų rašytojas, moralistas.

  2. Sandra parašė:

    Samuel’is Smiles’as buvo ne anglu, o skotu rasytojas.

  3. salgir parašė:

    ir man patiko.

  4. Niris parašė:

    Kaip gražu

Comments are closed.

scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+