Gebantis derinti jaunystės energiją ir tėvų patirtį

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones


Nėra senatvėje didesnės paguodos už žinojimą, kad tėvų visos jėgos atiduotos darbui, kuris niekada nepasens ir bus tęsiamas vaikų, o gal ir anūkų. Tokius žmones teko sutikti Juodės kaime, Jauniūnų seniūnijoje. Tai Julija ir Motiejus Kriveliai, Nepriklausomybės paskelbimo pirmaisiais metais atvykę iš Vilniaus, „atsikėlę“ iš Pasvalio rajono tėvų žemę ir pradėję ūkininkauti, ėmęsi ekologinės žemdirbystės. Dabar visą veiklą perdavę jauniausiam sūnui Andriui. Andrius Krivelis, perėmęs ūkį pagal ankstyvą pensininkų tėvų pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, tapo jaunuoju ūkininku, besiverčiančiu avininkyste ir bitininkyste, vertu pagarbos ir pagyrimo žodžių.

Julija Krivelienė prisiminė 1995 metus, kai buvo ekologinių ūkių pradžia. Tuomet su vyru ieškodavo įvairiausių rūšių sėklų, atrado pastarnokus, kaliaropes, įvairiausias vaistažoles. Reikėjo išauginti ir pristatyti į Vilniaus parduotuves nedidelius kiekius ekologiškai išaugintų skirtingų daržovių. Krivelių ūkis sulaukdavo daugybės svečių iš sostinės, žurnalistų, netgi Anglijos ambasadorius buvo atvykęs apžiūrėti tinkamos sodybos Anglijos princui aplankyti. Deja, išgąsdino klaikus kelias į juodiečių sodybą ir princas neatvyko. Teko girdėti, kad tinkamos sodybos Lietuvoje nesurado, tad ekologinių produktų paroda princui buvo surengta Seime. 

– Kelias pas mus, – juokauja Andrius Krivelis, – tik ekstremalaus sporto mėgėjams. Jeigu nepavyksta įveikti kliūčių ruožo, vizitas į autoremonto dirbtuves garantuotas.

Jaunasis ūkininkas visiškai teisus: saulėtą dieną įveikus tokį baisų kelią tenka dėkoti Aukščiausiajam už gyvybę, o rudenį, pavasarį ar lietui lyjant pasiekti sodybą nuo Juodės dvaro iki kitų kaimo sodybų – jokių šansų. Galingo traktoriaus išvagotos provėžos, šiurpą keliantis skardis nepriverčia specialiųjų tarnybų automobilių važiuoti pas ligonį. O jei gaisras, jei nusikaltimas? Bėdai ištikus, Motiejus Krivelis kinko arklį ir veža apmuturiuotus senukus iki prie dvaro laukiančio greitosios pagalbos automobilio. Nenuostabu, kad ir princas pabūgo aplankyti sodybą, juk gero kelio nėra. Nebent malūnsparniu?

Andrius Krivelis nepasiduoda: kadangi reljefas nepatogus žemdirbystei, su traktoriumi po skardžius nepasisukinėsi, tai jis augina avis. Turi jų apie šimtą, tai Romanovo veislės avys – neįnoringos, ramios. Labai gardi jų mėsa, neriebi, kokybiška, neturi daug lajaus ir specifinio avienos kvapo, labai skanus avienos plovas ir šašlykas. Atskirai aptvaruose laikomi avinai ir avelės. Pasak ūkininko, kaip berniukų ir mergaičių gimnazijose. Tokiai bandai reikia daug pašarų, tinkamų tvartų. Andrius turi nusipirkęs visą šieno ruošimo techniką, pats šienauja pievas, pats varto šieną, pats presuoja, pats savo rankomis pasistatęs dailų šiuolaikinį tvartą, kuriame tvarkingai atskiruose gardeliuose žiemą laiko avis, džiaugiasi pavasariop į šį pasaulį ateinančiais ėriukais.
Sodyba nepaprastai tvarkinga, kiekvienas daiktas, kiekvienas padargas turi savo vietą. Andrius aprodė dar tėčio pirktus arklinius žemės ūkio padargus: bulvių kasamąją, šieno vartytuvą ir grėbtuvą bei jau paties įsigytus traktorius, šieno presavimo techniką ir kitus šiuolaikinius išradimus. Anot mamos, Andrius „master na vsie ruki“: pats betonuoja, pats mūrija, pats išmano suvirinimo ir elektros darbus. O jau staliaus darbai – tai tiesiog meistrystės viršūnė. Būdamas dvyliktokas, pats savo rankomis pastatė ištaigingą 22 vietų bitidę. Šiame mediniame pastate yra du „kambariai“: viename sustatyti aviliai, „langeliais“ į lauką, kitame laikomi dar iš Pasvalio atvežti senelio bitininko įrankiai, įrengti medaus apdorojimo prietaisai, viskas mechanizuota, patobulinta, rankų darbo mažai belikę. Mat Andrius yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, pramonės inžineriją, yra išmintingas vyras, gebantis tėvų ir senelių patirtį suderinti su jaunystės energija. Vaikinas skaito specialią literatūrą, ieško medžiagos internete, taiko šiuolaikines technologijas, domisi naujovėmis, bendrauja su tokio darbo patirtį turinčiais žmonėmis.
Andrius paveldėjo 15 hektarų tėvų žemės ir 4,5 ha nuomoja iš kaimynų. Galima tik žavėtis mokslus baigusio jauno žmogaus veržlumu, aktyvumu įsisavinant Europos Sąjungos paramą, kuriantis, stiprėjant, ugdant savo kaip ūkininko gerovę. Darbų jaunam vyrui pakanka. Kol kas dar dirba ir Vilniuje, bet žada visam laikui grįžti į Juodės kaimą.

– Tėvų vaikystė buvo kaime, jaunystė mieste, nes abu baigė mokslus Vilniaus universitete, aš vasaras praleisdavau kaime pas senelius, todėl labai pamėgau kaimo gyvenimą ir visiškai nesigailiu, kad esu čia, – nuoširdžiai ir santūriai pasakoja Andrius – malonus 29 metų vaikinas. – Bergždžias tas darbas kaime, bet gyventi čia geriau.

– Galime pasidžiaugti, kad esame sveiki, – pritaria mama Julija, – turime pastovų užsiėmimą, pajamų mažai, bet džiaugsmo pakanka. Nereikia rūpintis butu, grynas oras, iki Vilniaus 30 kilometrų, esame nepriklausomi nuo kaimynų. Juk iš miesto į kaimus lekia kultūros, meno žmonės. Man visada malonu liesti žemę. Gyvenam čia ir vasarą, ir žiemą. Aš net nacionalinį diktantą rašau ir labai džiaugiuosi, kad be klaidų.

Paklausta apie Pasvalio krašto tradicijas, senolių išmintį, alaus gamybos technologijas, Andriaus mama tik šypsosi:

– Su didžiausiu malonumu dar kartą perskaičiau Mariaus Katiliškio novelių romaną „Užuovėja“. Man kiekvienas žodis toks svarbus ir mielas, misos augimas toks artimas. Skaitydama prisiminiau vaikystę, tėvelio gaminamą alų, bet gamybos paslapčių vaikams neperdaviau, nes būdama trejų metų per daug prisiragavau, tad visą gyvenimą jo nebenorėjau.

Nedaug belikę senųjų Juodės gyventojų, jų sodybas daugiausia išpirkę vilniečiai. Žmonės aplinkui tvarkosi. Lietuvos kaimas turi ateities tiek, kiek ateina į žemės ūkį jaunų žmonių, kiek kuriasi jaunųjų ūkininkų. Krivelių sodyba skendi žalumynų jūroje, be senojo sodo gausu nematytų medžių ir krūmų: vaisius brandina graikiškas riešutas, gausi sausmedžių plantacija, tradiciškai uogas nokinanti birželio 1 dienai, savo skoniu ir spalva primenanti mėlynes. Sodybos šeimininkai yra eksperimentavę su daugybe augalų. Kaime gimusiems, augusiems, o mieste gyvenusiems žmonėms viskas buvo nepaprastai įdomu. Anot Andriaus tėčio Motiejaus, ekologinį ūkį išlaikyti neapsimokėjo, nes viską nukonkuravo „Maxima“ ir buvęs ūkis dabar vadinamas tiesiog paprastu Andriaus ūkiu. Jaunasis ūkininkas Andrius pasakojo, kad jo ūkyje gaminama produkcija ir dabar ekologiška, bet nesertifikuota, nes per dideli reikalavimai, per daug biurokratizmo. O gal ir neverta eikvoti laiko, nes ekologiškos ir neekologiškos mėsos ar medaus kainos vienodos.

Žmogus visada jaunas, kol pajėgia mokytis, įgyti naujų potyrių. Didžiausias Andriaus turtas – jėga ir talentas, vyresniųjų Krivelių – išmintis ir patirtis. Tik jaunystės ir senatvės dermė geba daryti stebuklus. Puikus ūkis, tvarkinga aplinka, racionalizacijos gausa, išpuoselėtas rūtų, diemedžių ir kitų senovinių gėlių darželis – visi namai pilni ramybės ir jaukumo, visada atviri tiek saviems, tiek svetimiems geros valios žmonėms.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Gebantis derinti jaunystės energiją ir tėvų patirtį"

  1. vilkelis parašė:

    daugiau tokiu zmoniu Lietuvos kaime,tai ir gyvenimas geresnis butu visoje salyje ir nereiketu lenkti nugaros jauniems zmoniems sveciose salyse.Sekmes ir ryzto Kriveliams!!!!!

Comments are closed.

scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+