Patį paskutinį ir patį gražiausią spaudą į maršrutinę knygelę uždėjo Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras.
„Širvintų kraštas“ jau rašė apie visą Lietuvą skersai išilgai ir aplinkui pėsčiomis pražygiavusį aštuoniasdešimtmetį vilnietį Romualdą Malinauską. Keliaudamas iš Dieveniškių į Klaipėdą jis buvo užsukęs į Bagaslaviškį ir ten „pagautas“ papasakojo apie savo nepagydomą „ligą“ – aistrą kelionėms…
Antradienį Romualdas buvo užsukęs į „Širvintų krašto“ redakciją. Nuoširdžiai padėkojo už tai, jog širvintiškiai pirmieji Lietuvoje pastebėjo ir įvertino jo žygius pėsčiomis. Redakcijoje nepailstantis žygeivis pateikė visą kelionės ataskaitą ir pasidalijo artimiausiais savo planais.
– Jūsų rankose matau kelis A3 formato lapus, kuriuose išbraižyta sudėtinga lentelė su aibe skaičių bei įvairių gyvenviečių pavadinimų. Kas tai ir kam ji reikalinga?
– Tai mano smulki kiekvienos žygio dienos ataskaita. Joje suskaičiuoti kiekvieną dieną mano padaryti žingsniai. Žingsniai paversti į metrus ir kilometrus. Apskaičiuotas keliavimo laikas minutėmis ir valandomis. Ataskaitoje aiškiai matosi, kiek kilometrų ir kiek laiko keliauta asfaltu, vieškeliu, lauko ir miško keliukais. Pavyzdžiui, iš viso kelionėje praleidau 17 dienų. Ėjau šimtą valandų ir keturiasdešimt minučių, nuėjau 532,6 km. Vidutiniškai per dieną nukeliaudavau 31,3 km. Tiesa, tą dieną, kada buvau Bagaslaviškyje, nužygiavau daugiausia – 39, 4 km. Matyt, mane gerai emociškai „pakrovėte“… Vidutinis greitis su vežimėliu – 5,3 km per valandą. Manau, mano amžiaus žmogui – greitis neblogas. Šie statistiniai duomenys, pirmiausia, reikalingi man pačiam. Galiu tiksliau planuoti būsimus žygius. O gal kam nors prireiks duomenų disertacijai apie žmogaus galimybes bei sveikatos šaltinius parengti…
– Prisipažinkite, kas sugalvojo, sukonstravo ir pagamino jūsų vežimėlį? Šiaip pėsčiųjų žygiuose naudojamos kuprinės…
– Kuprines tegu tampo jaunimas. Mano stuburas nebe toks stiprus, kad visą kelią ant kupros tempčiau 30 kilogramų. Kuprinės pasiteisina kalnuose ir kituose sunkiai praeinamose vietovėse, o Lietuvoje keliai geri, ir vežimėlis rieda puikiai. Pakalnėn net prilaikyti reikia… Prisipažįstu, vežimėlį sugalvojau, sukonstravau ir pasigaminau pats. Mano buvusi specialybė įpareigoja.
– Jeigu ne paslaptis, išvardinkite kokius daiktus vežatės su savimi?
– Jokios paslapties nėra. Jeigu prisimenate, tai vežimėlis gana nemažas. Jame telpa dvivietė palapinė, kilimėlis, pripučiamas čiužinys, miegmaišis. Dvivietė todėl, kad galima būtų sudėti kuprines. Kai kas gali pagalvoti, jog štai keliauja žmogus, labai jau mėgstantis komfortą… Tačiau visi šie daiktai yra būtini tam, kad gerai išsimiegotum. Visą naktį prasivarčius, kitą rytą su geliamais šonais būtų sunkoka tęsti kelionę… Su savimi vežuosi penkis litrus vandens atsargų. Karštu oru organizmas greičiau netenka skysčių, todėl jų atsargas reikia dažniau papildyti. Kuprinėje galėtumėte surasti dešros gabalą, konservų atsargų. Kartais tenka eiti visą dieną lyjant, todėl turiu striukę su kapišonu, polietileninį apsiaustą.
– Matyt, paskutinėje kelionėje nei striukės, nei apsiausto neprireikė?
„Širvintų krašto“ redakcijoje svečiavosi pėsčiųjų žygių asas Romualdas Malinauskas.
– Per septyniolika dienų beveik nelijo. Dieną saulėje būdavo gerokai per 30 laipsnių Celsijaus. Kodėl sakau „beveik“? Paskutinę dieną, likus iki Klaipėdos apie 30 kilometrų, pagaliau iš dangaus pradėjo kristi palaimingi lietaus lašai. Lijo gana smarkiai, tačiau po striuke slėptis nesiruošiau. Juk taip ilgai laukiau gaivinančio lietučio…
– Matyt, atskirai reikėtų pakalbėti apie žygio batus. Juk jie tokiose kelionėse greitai plyšta…
– Žiūrint kokie batai… Keliaujant aplink Lietuvą „sudirbau“ tris poras batų. Ispanijoje piligrimų keliu – dvi poras. Paskutinėje kelionėje batai išlaikė, nesuplyšo. Kalbant apie batus, galiu duoti kelius patarimus. Svarbiausia, negalima avėti naujų batų. Jų reikia kategoriškai atsisakyti, kad ir kokie patogūs atrodytų, arba prieš kelionę gerai pranešioti. Keliaujant negalima ištisai dėvėti vienų batų iki tol, kol jie susidėvės. Geriausia būtų vieną pusę dienos eiti su vienais, o kitą – jau su kitais batais. Juk batai vis dėlto trina kojas. Suprantama, jog vieni ir tie patys batai trina toje pačioje vietoje. Juos keičiant trinamos vietos „pailsi“… Keliaujant Ispanijoje buvo graudu žiūrėti į jaunų nepatyrusių žmonių pūslėtas ir apklijuotas pleistrais kojas.
– Jau po reportažo „Širvintų krašte“ apie Jūsų kelionę „Lietuvos ryte“ buvo atspausdinta nuotrauka, kurioje stovite ant sienos sukabintų suvenyrinių lėkštučių fone…
– Taip, tai suvenyrinės lėkštutės. Pastaruosius dešimt metų su turistinėmis grupėmis intensyviai važinėjau po Europą. Kartais užsienyje lankydavausi net tris kartus per metus. Iš kiekvienos kelionės atsiveždavau po vieną tos šalies suvenyrinę lėkštutę. Jų prisirinko net 162… Esu kolekcininkas, dar renku pašto ženklus, monetas, banknotus.
– Užduosiu bene svarbiausią klausimą… Jis ypač aktualus žmonėms, sulaukusiems Jūsų amžiaus. Ir ne tik… Kur glūdi Jūsų sveikatos paslaptis?
– Žinote, tiesiai šviesiai sakau, – kol klausiau gydytojų, buvau visiškas ligonis… Skaudėjo kojos sąnarį, leidausi gydomas šešerius metus, kol galų gale išgirdau gydytojų nuomonę, jog geriausia išeitis būtų – kojos amputacija. Pjauti kojos neleidau ir pradėjau gydytis savais metodais. Pagrindinis – protingas badavimas, atsisakymas cukraus, druskos, mėsų. Žinoma, kelionės metu reikia kompensuoti išnaudotą energiją, todėl tada valgau konservus, dešras. Namuose laikausi sveikos gyvensenos principų, kurie ir padėjo išgelbėti mano koją. Ne tik išgelbėjo… Patys matote, kokius krūvius išlaiko. Reikėtų suprasti, kad žmogus su gamta turi gražiai sutarti. Miškas, judėjimas ir gyvas maistas. „Gyvas“ tai tas, kuris yra gaunamas virš žemės, veikiant saulės spinduliams. Gamta gydo iš lėto, tačiau užtikrintai. Laikausi dar vienos taisyklės, kuriai tikrai prieštaraus tradicinės galvosenos žmonės. Nereikia valgyti pusryčių! Pakanka atsigerti gryno vandens. Pusryčius reikia užsitarnauti. Pasižiūrėkite į mūsų plėšrūną vilką, kuris, norėdamas paėsti, turi nubėgti ne vieną kilometrą. Prisiėdęs guli… Juk pastebėjote, jog po sočių pusryčių traukia į miegą. O reikia dirbti. Štai tada prasideda konfliktai ir skrandyje, ir psichikoje…
– Sveikos mitybos principus žino beveik visi, tačiau jų laikosi tik nedaugelis. Kodėl? Gal paprasčiausiai trūksta valios?…
– Žinoma, valios… O ją išugdyti ne taip jau paprasta. Ypač ten, kur susikerta žmogaus ir maisto keliai. Bet juk Dievas protą davė tik žmogui, todėl protas turi vadovauti žmogaus kūnui, o ne atvirkščiai. Vadovautis vien instinktais žmogui nevalia…
Palinkėjau ištvermės ir sveikatos būsimuose žygiuose. Kitas – jau po mėnesio. Romualdas Malinauskas žada keliauti nuo Druskininkų iki Lietuvos šiaurėje esančio Nemunėlio Radviliškio. Vėl per visą Lietuvą! Romualdo maršrutas ir vėl palies mūsų rajoną. Keliautojui teks Čiobiškyje per Nerį persikelti keltu. Štai ten mes jį ir vėl „pagausime“…
Remigijus Bonikatas
