„Su bitėmis reikia būti švelniam“

Bitininkas Česlovas Jasevičius drąsiai sukosi apie spalvingai išdažytus avilius, nesukėlė jokio bitelių nepasitenkinimo ar susierzinimo.

Bitininkas Česlovas Jasevičius drąsiai sukosi apie spalvingai išdažytus avilius, nesukėlė jokio bitelių nepasitenkinimo ar susierzinimo.

Bitėmis ir bitininkais Lietuva garsėja nuo seno. Kiekvienas žinomas bitininkas gali papasakoti vis kitokią savo bitininkavimo sėkmės istoriją. Vieniems bitės darbštumo simboliu tapo dar vaikystėje matant triūsiančius aplink avilius senelius ar tėvus. Kiti bitininkystės pažinimo pamokas pradėjo eiti baigę mokslus ar įgavę gyvenimo patirties. Bitininkai visada buvo vertinami ir gerbiami ne vien už darbštumą, kruopštumą, atidumą, bet ir už kitų žmogiškųjų vertybių puoselėjimą, kantrybę, geranoriškumą. Gerokai mažiau, bet ir šiais laikais yra žmonių, mylinčių biteles, mokančių jas prižiūrėti, gebančių ne tik sau, bet ir aplinkiniams prisukti kvepiančio medaus. Vienas jų – Akmenių kaime (Širvintų seniūnija) bityną turintis Česlovas Jasevičius. Tai neseniai gražų jubiliejų šventęs, nuo paauglystės bitelėmis besidomintis vyras, pomėgį bitininkauti paveldėjęs iš šviesaus atminimo tėčio Zenono Jasevičiaus.

Po kariuomenės bitelių neberado

„Planuoju dalį bičių laikyti kitoje vietoje, nes čia joms jau darosi per ankšta“,- ateities planais dalijosi Česlovas Jasevičius.

„Planuoju dalį bičių laikyti kitoje vietoje, nes čia joms jau darosi per ankšta“,- ateities planais dalijosi Česlovas Jasevičius.

– Domėtis bitėmis pradėjau nuo 1978-ųjų, – apie bitininkavimo pradžią kalbėjo Česlovas Jasevičius. – Biteles labai mylėjo mano tėvukas, jomis rūpinosi, prižiūrėjo. Tais metais jis mirė ir visi aviliai paliko tušti. Nors buvau tik penkiolikos metų berniokas, bet gavau spiečių.

Taip atsirado pirmasis bičių avilys. Paskui antrasis. Jiems reikėjo priežiūros ir stiprių rankų. Jaunajam bitininkui sekėsi, daug ką prisiminė iš tų laikų, ką buvo matęs tėvui bitininkaujant, klausdavo pažįstamų ar tiesiog bandydavo. Vaikinas buvo stropus ir darbštus, dūzgiančių bičių nepabūgo, jas pamilo ir greitai perprato bitininkavimo subtilumus.

– Paskui išėjau į kariuomenę ir biteles palikau, – prisiminė Česlovas. – Grįžęs neberadau, išmirė. Dabar turiu 18 bičių šeimų. Po žiemos turėjau 10, pirkau Vilniuje motinėles ir dabar turiu 18. Biteles reikia mylėti, ne kiekvienas jas gali auginti. Bitėms reikia gamtos mylėtojo. Jeigu su bitėmis rimtai nedraugausi, tai ir jos nenorės draugauti. Su bitėmis reikia būti švelniam, tai ir jos gražiai elgsis.

Česlovas pasakojo, jog moka gražiai su bitelėmis sutarti. Pasak pašnekovo, jeigu 4 ar 5 įkanda, į tai nekreipiantis dėmesio, saugantis tik akis. Reikia būti švariam, tvarkingam, geros nuotaikos ir problemų su bitėmis nebus.

Verta paminėti, jog tvankią rugpjūčio pavakarę bitininkas drąsiai sukiojosi apie spalvingai išdažytus avilius, nesukėlė jokio rainuotųjų nepasitenkinimo ar susierzinimo, nė viena neįgėlė ir net nebandė to daryti. Bitės ramiausiai dūzgė aplinkui avilius arba ropinėjo ant lakos.

Česlovo bitės yra ramios ir drausmingos.

Česlovo bitės yra ramios ir drausmingos.

Bitelės įkurdintos vos ne miške

Česlovo Jasevičiaus bitynas įkurdintas Akmenių kaime. Šalia miškas, čia pat tvenkinys, daug žalumos, natūralūs augalai. Bitininkas sakė, kad pamiškė bitelėms dūgzti ir gausų medų nešti yra labai dėkinga vieta.

– Šįmet medunešis prastas, – sakė šeimininkas, – žiūrėjau, kas darosi aviliuose. Medaus yra minimaliai. Vienos šeimos sunešė mažiau, kitos daugiau. Ši vasara bitėms tikrai netikusi. Oro sąlygos nepalankios, medui išsiskirti reikalinga šiluma ir drėgmė. Augalai per mažai išskyrė nektaro. Dabar gausiai žydi baltieji dobiliukai, bet jie džiūva.

Bitynas įkurdintas pamiškėje.

Bitynas įkurdintas pamiškėje.

Bitininkas labai gražiai atsiliepė apie savo bites, sakė, kad jos piktos būna tik prieš lietų.

– Tik viena šeima piktesnė, – išdavė paslaptį vyras. – Ji gyvena ketvirtame avilyje. Jeigu viena įgelia, tuojau puola ir kitos. Kitų avilių gyventojos yra ramios ir drausmingos. Kai oras karštas, bitės avilyje laikosi virš rėmelių arba juda ant lakos.

Bitininkas pasakojo, kad medaus kiekis priklauso nuo vasaros, nuo bičių stiprumo ir avilių stovėjimo vietos. Pasak pašnekovo, vasarą, kai karšta, bitėms pamiškėje labai gerai. Jos apsaugotos nuo kaitrios saulės, žiemą pamiškė saugo nuo žvarbių vėjų. Bičių žinovo teigimu, lietinga vasara bitėms blogai, nes jos neturi galimybių skristi dirbti.

Tarp liaunų pušelių ir berželių stovintys aviliai nudažyti geltona, mėlyna ir balta spalva, du aviliai žali. Bitininkas sakė, kad tai orientyrai, kaip darbštuolėms nepaklysti, kad greičiau rastų savo šeimą.

Bityne darbus būtina nudirbti laiku

Česlovas Jasevičius pažymėjo, jog darbas bityne trunka ištisus metus: nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Nebent šiek tiek ramiau būna žiemą. Jau po Naujųjų metų reikia aplankyti bityną, apžiūrėti, kaip atrodo aviliai, ar neužpustyti. Žiemai einant į pabaigą valomos lakos, nes gali užsikimšti ir nepateks į avilį oras. Vasario pabaigoje reikia paklausyti, kaip avilys dūzgia. Pavasarį darbai prasideda bitėms apsiskraidžius, kai orai jau ima šilti, padedama bitėms išsivalyti per žiemą atsiradusias šiukšles iš avilių. Po kelių savaičių jau bitėms ima trūkti vietos, reikia plėsti lizdus, pridėti papildomai korių, kad motinėlė galėtų dėti kiaušinėlius ir bičių šeimos stiprėtų greičiau. Gausiau sužydus pievoms, sodams, aviliai dar labiau plečiami, dedami papildomi koriai, skirti medui pilti. Tada jau prasideda didieji darbai: medaus sukimas, naujų bičių šeimų sudarymas, spiečių gaudymas… Rugpjūčio antroje pusėje bitės ima ruoštis žiemai. Bitininkas turi joms padėti, patikrinti maisto kiekį, gydyti nuo ligų, sumaitinti reikiamą kiekį sirupo. Atšalus orams, reikia avilius papildomai apšiltinti specialiomis pagalvėmis. Pasnigus uždengti lakas, apsaugoti nuo sniego pertekliaus. Žiemą atliekami papildomi darbai, ruošiami nauji aviliai. Česlovas sakėsi, jog avilius gaminasi pats, o tai užtrunka, reikia tinkamų medžiagų.

Pasak bitininko, buvimas su bitelėmis ramina, nuima nuovargį, praskaidrina nuotaiką.

Pasak bitininko, buvimas su bitelėmis ramina, nuima nuovargį, praskaidrina nuotaiką.

– Bityne reikia nuolat dirbti ir dirbti, – minėjo Česlovas. – Laiku neatliktas darbas gali atnešti nuostolių ir pakenkti bitėms. Dirbant valdišką darbą, tai padaryti labai sunku. Tenka bitėmis rūpintis savaitgaliais ir vakarais.

Bityno šeimininkas parodė ant aukštos pušies kabančią spiečiaus gaudyklę. Vyras pasigyrė, kad šią vasarą atskrido net trys spiečiai. Česlovas lankosi bitininkų susirinkimuose, domisi bitininkų draugijos pirmininko Aleksandro Masiulionio organizuojamais kursais ir gerosios patirties seminarais.

Bičių šeimų turėtų būti daugiau

Patinka Česlovui Jasevičiui pabūti bityne, pasiklausyti augintinių dūzgimo, pasėdėti ant tvenkinio kranto, žvelgti į pušyną ir stebėti bitelių nuolatinį darbą. Pasak pašnekovo, buvimas su bitelėmis ramina, nuima nuovargį, praskaidrina nuotaiką. Vyras sakėsi, kad nesustosiantis, bityną plėsiantis bent iki 30 šeimų.

– Planuoju dalį bičių laikyti kitoje vietoje, nes čia joms jau darosi per ankšta, – ateities planais dalijosi Česlovas.

O žemė Akmeniuose tokia sava. Čia gyventa senelių Stefanijos ir Romo Jasevičių, čia ir tėvo Zenono pėda įminta, dabar ūkininkauja brolis Stasys, o bitelėmis rūpinasi Česlovas. Reikia tikėtis, kad senolių ir tėvų įdiegtas bei išpuoselėtas darbštumo ir bičiulystės jausmas, savų šaknų pajautimas parvilios ateinančias kartas lyg vėjo išblaškytus paukščius į gimtąjį lizdą, į tėviškę, ten, kur dūzgia Česlovo bitelės.

– Medumi čia pat pavaišinu visus, bet daugelis bitelių bijo, – atsisveikindamas sakė bitininkas Česlovas Jasevičius.

Romas Zibalas

Margaspalvis bitynas.

Margaspalvis bitynas.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+