„Perskaičiau legendą apie Ikarą…“

Darius Paliukėnas ore. Už nugaros - propeleris, o virš galvos - sparnas.

Darius Paliukėnas ore. Už nugaros - propeleris, o virš galvos - sparnas.

Būna, kad, jaukiai įsitaisius krėsle prieš televizorių arba ramiai už stalo gurkšnojant arbatą, už lango pasigirsta tolimas plerpiantis garsas, lyg netoliese žmogelis su žoliapjove po veją lakstytų. Tas garsas greitai sustiprėja ir tada imi suvokti, kad jis sklinda iš dangaus. Išbėgi į balkoną ir regi kažkokį virš galvos praskridusį padarą su propeleriu ant nugaros, primenantį herojų iš seno animacinio filmuko apie Karlsoną, kuris gyveno ant stogo… Statybinių medžiagų parduotuvėje „Trys valetai“ dirbantis Darius Paliukėnas nė kiek neįsižeidžia pavadintas šio filmuko herojaus vardu. Skraiduolis sutinka papasakoti apie gana neįprastą pomėgį.

– Širvintiškiai gana dažnai Jus regi sukantį ratus virš gyvenvietės. Tas aparatas ant nugaros vadinamas…?

– Jeigu motoriuko nesimato ir nesigirdi, tada toks prietaisas vadinamas parasparniu. Tai – lengvas nešiojamasis sklandytuvas. Jis sudarytas iš lengvos medžiagos (sparno) ir stropų (plonų virvelių). Skraidyti pradėjau laisvūniškai, be motoriuko, tačiau greitai supratau, kad taip galima skraidyti tik dieną. O aš laisvas būnu tik vakare. Jeigu girdisi garsas, vadinasi, skrendama su motoriniu parasparniu.

Gandras stebi parasparnio skrydį.

Gandras stebi parasparnio skrydį.

– Jūs sakote, kad su parasparniu galima skraidyti tik dieną. Kodėl?

– Tik dieną, kai žemė įšyla, vyksta terminė veikla. Tik dieną galima rasti gerą kilimą ar termiką. Termikas – kylanti šiltesnio už aplinką oro srovė. Sklandytuvai, parasparniai, sukdami ratus termikuose, pakyla į kelių kilometrų aukštį. Lygiai taip pat, kaip ir gandrai, ieškome į viršų kylančių karštų oro srovių. Su motoriuku ramu, nereikia jokių srovių ieškoti…

– O kaip sužinoti, kur ta karšta kylanti srovė, juk vizualiai jos nesimato?

– Pamatę gandrą, paklausiame… Jeigu rimtai, tai vienas iš būdų ir yra skristi ten, kur sklando gandrai. Norint skraidyti, reikia baigti kursus, kuriuose dėstomi aerodinamikos ir meteorologijos pagrindai, parasparnio konstrukcija ir eksploatavimas, oro teisė ir skraidymo saugumas. Turbūt žinote, kad juodi paviršiai saulėje įkaista greičiau, todėl tokios spalvos žemės paviršiuje ir ieškome. Tokiose vietose oras įkaista, kyla į viršų ir iškelia parasparnį.

– Tai kada atsirado tas keistas noras pakilti į dangų? Juk žmogus toli gražu ne paukštis…

– Noras skraidyti kilo dar vaikystėje, kada perskaičiau legendą apie Ikarą, pakilusi su savo darbo vaškiniais sparnais, kurie, nuskridus prie Saulės, ištirpo. Maniau, kaip būtų gerai taip paskraidyti. Juk nebūtinai reikia skristi į Saulę. Pradžioje lankiau ultralengvųjų orlaivių (ULO) pilotų kursus Vilniuje. Spėjau dalyvauti dviejose pamokose. Per trečią pamoką instruktorius paaiškino, kad tolesnį kursą galės tęsti tik tie žmonės, kurie už juos susimokės. Už pačius kursus mokėti reikėjo nelabai daug – apie pusantro tūkstančio litų. Bet… dėstytojas papasakojo, kiek kainuoja lėktuvo saugojimas angare, techninė apžiūra ir t.t. Per metus susidaro graži suma. Prie viso šito reikia dar pridėti lėktuvo kainą, kuri prasideda nuo 50 000 eurų. Supratau, kad šis reikalas ne man, kad skraidyti lėktuvais – per brangus malonumas, tačiau noras pakilti į orą nepraėjo.

Minkštasis nusileidimas...

Minkštasis nusileidimas...

– Noras ir lieka noru, jeigu tik svajoji ir nieko nedarai. Kas buvo toliau?

– Kernavėje vyko kažkokia šventė. Žmonių buvo daug. Nusibodus žioplinėti, pasukau prie piliakalnių. Staiga pamačiau šlaitu nuo piliakalnio bebėgantį žmogų, virš kurio galvos siūbavo išskleistas kažkoks „skuduras“. Pagalvojau, kad toks skraidymo būdas bus pigesnis. Šito vaizdo pakako. Kaip sakoma, suliepsnojo „meilė iš pirmo žvilgsnio“. Internete sužinojau, kad yra tokia pradžiamokslių mokykla. Nors kursai jau buvo prasidėję, tačiau mane priėmė. Į mokyklą Valkininkuose važinėjau kiekvieną savaitgalį apie pusę metų.

– Norint atsidurti danguje, pirmiausia reikia pakilti. Turiu galvoje parasparnį su motoriuku.

– Paprastam parasparniui reikalingas išvilktuvas. Su motoriuku paprasčiau, – paspaudei „gazą“ ir pirmyn… Taigi, jam nereikia jokių papildomų priemonių, – esi pats sau šeimininkas. Tik tokį parasparnį sunkiau valdyti, nes jis dėl motoro sukimosi nuolat traukia į vieną pusę.

– Skrendi, širdis dainuoja iš džiaugsmo. Bet juk ateina laikas, kada reikia ir nusileisti, o čia – nei ratukų apačioj, nei slidžių…

– Man užtenka ir kojų. Jei apačioje mažai žemės, būtinai reikia leistis prieš vėją. Pavėjui būna labai didelis greitis, todėl, pasiekus žemę, galima nespėti tų kojų perstatinėti… Beliktų kūlversčiais ristis. Atrodytų keista, tačiau stabdžius turi ne tik mašinos, bet ir parasparniai. Tik jų veikimo principas kitoks. Parasparniuose reikia užlenkti galinę sparno briauną statmenai žemyn. Tada jis staigiai praranda greitį ir sustoja.

– Ką daryti, kad ore nesusidurtum su tokiu pačiu skrajūnu arba su praskrendančiu netoliese lėktuvu?

– Mano parasparnio greitis apie 40 kilometrų per valandą, o ultra lengvojo lėktuvo gal kiek per šimtą, todėl su lengvais lėktuvais lengvai prasilenkiame vizualiai, nes ryšio su jais neturime. Susitikęs tokį pat draugą, savo kryptį parodai su pirštu. Tiesa, pradedantieji kartais pagalvoja, kad tai jam pirštu rodai, kur turėtų skristi. Tavo pirštas rodo tavo kryptį, atseit, žiūrėk, ten skrisiu aš… Ten, kur skraido laineriai, mes nepakylame.

– Tai jūs labai aukštai su parasparniu pakilti negalite?

– Galima būtų kilti labai aukštai, tačiau ten yra išretėjęs oras ir greitai pritrūksta kuro. Lietuvos parasparnio su motoru rekordas – apie 5 kilometrus. Su savo parasparniu esu prisukęs ratukų iki 3300 metrų. Tam specialiai nesiruošiau, todėl buvau nedaug kuro užsipylęs, be to, pasidarė šalta. Nusileidimui kuro nereikia, tada nusileidi sklęsdamas, todėl į viršų gali kilti tol, kol baigsis kuras.

– Kaip supratau, skraidymas parasparniais – pavojingas sportas?

– Kursuose jau pirmame užsiėmime pasakoma, kad tai yra ekstremalus sportas, tačiau… juk pavojinga ir su mašina važinėti. O kiek žmonių su jomis važinėja? Jei laikysiesi taisyklių ir viską darysi teisingai, rizika bus minimali, bet jei lėksi pametęs galvą ir nepaisysi jokių taisyklių, pavojus bus didelis. Paradoksas, tačiau dažniausiai krenta profesionalai, kuriems paprastai horizontaliai skraidyti darosi nebeįdomu. Tada jie pradeda išdarinėti akrobatines figūras. Tokių „erelių“ pasitaiko visose gyvenimo ir veiklos sferose. Yra specialūs kursai Turkijoje, kur ekstremalūs skraidymai vyksta virš jūros. Jei krenti, tai krenti į vandenį. Specialūs kateriai būna jau pasiruošę traukti nukritėlius. Buvau ir aš ten specialiai nuvažiavęs. Pačių sudėtingiausių figūrų neatlikinėjau, tačiau mačiau, kaip tie profesionalai krito it lapai, per dieną po trisdešimt. Nė vienas neužsimuša. Jei krisi iš aukštai, – yra atsarginis parašiutas. Jei nespėsi išmesti parašiuto, tai virš galvos esanti medžiaga tarsi burė kritimą pristabdys. Vienas asas pabandė po tiltu Kaune praskristi. Sparnai neužkliuvo, užkliuvo kojos už vandens, susipainiojo virvėse ir… nuskendo.

Taip atrodo Širvintos iš paukščio skrydžio

Taip atrodo Širvintos iš paukščio skrydžio

– Širvintos galėtų būti Vilniaus miegamasis rajonas, poilsio zona. Ar yra pakankamai vietų, kuriose galima būtų įdomiai ir turiningai praleisti savo laisvalaikį? Juk iš viršaus geriau matyti…

– O gal dėl to miegamasis, kad mūsų valdžia miega? Juk net padoraus stadiono nėra. Net tarybiniais laikais sportui buvo daugiau dėmesio skiriama. Kadangi vietos veiklos grupės savo veiklą vykdo tik kaimuose, tai pačios Širvintos apleistos. Krepšinio, tinklinio, teniso aikštelės yra daugelyje miestelių, o Širvintose nėra net padorios krepšinio aikštelės. O kaip atrodo dviračių takai? Takų parodija… Tiesiant taką aplink „marias“, juk galima buvo apie treniruoklius pagalvoti. Jei ne mokyklų sporto salės, būtų visiškai liūdna.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+