Spalis, 2015 archyvas

Vaikai buvo drąsūs ir smalsūs

Vaikai buvo drąsūs ir smalsūs
Kaip prasideda jūsų diena? Ką Jūs veikiate savaitgalį? Kas yra Jūsų autoritetas?.. Šiuos ir dar daugelį kitų klausimų uždavė Zibalų pagrindinės mokyklos mokiniai, praėjusią savaitę viešėję pas Širvintų rajono savivaldybės merę Živilę Pinskuvienę.
Tarybos narė Daiva Puzinienė ir mokytoja Danguolė Savickienė surengė pilietiškumo pamoką, kurios metu vaikai ne tik sužinojo, kokie klausimai sprendžiami Savivaldybėje, dėl ko čia ateina rajono gyventojai, bet ir susipažino su mere Živile Pinskuviene, uždavė jai rūpimus klausimus. Moksleiviams surengta ekskursija po Savivaldybės administracijos skyrius.
Merės kėdėje – pati smalsiausia mokinė Miglė
Merė atsakė į gausybę vaikų klausimų.
Jaunieji svečiai buvo pavaišinti arbatėle.
Rūpestis vienas, nors šeimininkai du
Regiono keliai ir vietinės reikšmės keliai – vienodai svarbūs rajono žmonėms. Ne kiekvienam ir žinoma, kurį kelią tvarko bei prižiūri Savivaldybė, kurį – Vilniaus regiono keliai. Todėl, pasak Širvintų rajono savivaldybės merės Živilės Pinskuvienės, bendradarbiavimas ir sutarimas tarp šių dviejų institucijų yra būtinas.
Spalio 26 d. su VĮ Vilniaus regiono kelių atstovu Mindaugu Radžiumi susitikusios merė Živilė Pinskuvienė ir Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė kalbėjosi apie bendrus abiejų įstaigų rūpesčius – eismo saugumą (saugumo kalnelių, pėsčiųjų perėjų įrengimą pavojingose vietose), regiono kelių asfaltavimo, remonto darbus. Vienas iš svarbiausių klausimų, kuris buvo aptartas – pėsčiųjų perėjos įrengimas Širvintų mieste nuo prekybos centro „Maxima“ turgaus link. Ši vieta ypač nesaugi pėstiesiems, o ir iš automobilių vairuotojų nuolat gaunama nusiskundimų dėl sudėtingų eismo sąlygų. Šiai problemai išspręsti sutarta sudaryti darbo grupę, pakviesti į ją ir Savivaldybės administracijos, ir Vilniaus regiono kelių, Policijos komisariato atstovus.
Susitikimo metu aptartas skaudus rajono gyventojams kelio nuo Anciūnų iki Kiauklių klausimas, jo prasta būklė. Merė Živilė Pinskuvienė prašė, kad šis kelias būtų įtrauktas į Vilniaus regiono kelių asfaltuojamų kelių sąrašą.
Savivaldybės administracijos informacija
Merė atsakė į gausybę vaikų klausimų. Rajono vadovės kėdėje - pati smalsiausia mokinė Miglė

Merė atsakė į gausybę vaikų klausimų. Rajono vadovės kėdėje - pati smalsiausia mokinė Miglė

Kaip prasideda jūsų diena? Ką Jūs veikiate savaitgalį? Kas yra Jūsų autoritetas?.. Šiuos ir dar daugelį kitų klausimų uždavė Zibalų pagrindinės mokyklos mokiniai, praėjusią savaitę viešėję pas Širvintų rajono savivaldybės merę Živilę Pinskuvienę. Skaityti daugiau »

Būtų paklausa – būtų ir pasiūla

Dienos tema
Būtų paklausa – būtų ir pasiūla
Artėja Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena. Širvintiškiai ir jų giminės iš kitų Lietuvos rajonų ruošiasi apsilankyti kapinėse ir pagerbti mirusiuosius. Prieš tai kiekvienas žmogus stengiasi sutvarkyti savo mirusiųjų giminaičių kapus. Problema kyla tada, kada ir gyvieji nebeturi sveikatos ir nebepajėgia šių darbų atlikti. Be to, dažnai darbas, atstumas, įsipareigojimai ne visada leidžia tinkamai pasirūpinti vieta, kurioje palaidoti artimieji. Gyventojai domisi – galbūt rajone yra kapų tvarkymo paslauga?
Kai kuriuose rajonuose tokia paslauga egzistuoja. Pavyzdžiui, Kauno rajone pagal gyventojų poreikius priimami įvairiausi kapaviečių tvarkymo pageidavimai. Kapavietės mėnesio priežiūros kaina nuo 8 eurų iki 15 eurų. Panevėžiečių firma savo veiklą plėtoja ne tik Panevėžyje – kapaviečių tvarkymo paslaugas atlieka visoje Lietuvoje. Ši paslauga apima: vienkartinį tvarkymą, periodinį tvarkymą, žvakių uždegimą ir gėlių pamerkimą bei tvarkymą po laidotuvių.
Širvintų rajone kapinių priežiūros funkcija yra patikėta rajono seniūnams, todėl buvo įdomu išgirsti jų nuomonę apie tokios paslaugos reikalingumą, pasikalbėti apie šiukšlių išvežimo bei kitas kapinių tvarkymo problemas.
Birutė Jankauskienė, Musninkai: „Tokia paslauga būtų reikalinga, nes dabar, norint sutvarkyti kapą, tenka prašyti kaimyno ar gero pažįstamo. Seniūnija aptvarko seniai apleistus, užmirštus kapus. Turime prižiūrėtoją, kuris senosiose Musninkų kapinėse apšienauja vokiečių kareivių kapus. Naujosiose Musninkų kapinėse 1918 metais žuvusių savanorių kapus padeda prižiūrėti Musninkų Alfonso Petrulio gimnazija. Yra šiukšlių išvežimo grafikas, tačiau jeigu reikia, šią paslaugą užsakome ir anksčiau. Prieš šventes penktadieniais šiukšlių konteinerius ištuštiname, tačiau pirmadieniais jie būna vėl pilni, su šalimais gulinčiomis krūvomis šiukšlių. Labai gerai, kad žmonės tvarkosi, tačiau ar ne geriau būtų sutvarkyti kapus kiek anksčiau, o Vėlinių dieną atėjus ramiai pasimelsti. Seniūnijoje, be Musninkų, dar yra Pigašių kapinės.“
Virginijus Niekis, Čiobiškis: „Manau, kad tokia paslauga reikalinga. Tačiau ne paslaptis, jog yra moterėlių, kurių paprašius, kapai aptvarkomi. Seniūnija viešųjų darbų sąskaita tvarko neprižiūrimus kapus, kelis kapus šefuoja mokykla. Naujosiose Čiobiškio kapinėse šiais metais turėjome problemų dėl vandens. Kadangi ši vasara buvo kaitri ir sausa, išdžiūvo naujai kapinėse iškastas šulinys. Gyventojams teko vandenį nešioti net iš Neries. Yra kapų prižiūrėtojas, tačiau jis atlieka labiau administratoriaus pareigas: parodo naują kapavietę, prižiūri takus, tvarko ir šienauja kapų teritoriją. Pačių kapaviečių tvarkymas į jo pareigas neįeina. Seniūnijos teritorijoje yra Čiobiškio naujosios, senosios ir Juknonių veikiančios kapinės.“
Stanislovas Gaidakauskas, Kernavė: „Kernavėje beveik toje pačioje vietoje yra senosios ir naujosios kapinės. Seniūnijoje daugiau veikiančių kapinių nėra, tačiau esančios – tarsi miestelio vizitinė kortelė. Neprižiūrimus apleistus kapus tvarkome viešųjų darbų ir visuomenei naudingo darbo sąskaita. Dažnai kapinėse matau ponią Ireną, kuri grėbia lapus ir tvarkosi vis skirtingose vietose, matyt, taip pat rūpinasi neprižiūrimomis kapavietėmis. Sunku pasakyti, ar šią paslaugą atlieka mokamai ar nemokamai. Šiukšlės yra vežamos kas antrą antradienį, tačiau prieš Motinos, Tėvo dienas, prieš Vėlines prie kapinių pastatome priekabą su kopetėlėmis, į kurią galima mesti žaliąsias atliekas. Paskiau jas išvežame.“
Vidmantas Grinis, Jauniūnai: „Apleistus kapus sutvarkome, žinoma gėlių nesodiname, nes galime būti nesuprasti. Šiukšles rūšiuojame, augalinės kilmės – kompostuojame. Jeigu prieš šventes reikia išvežti konteinerius, paslaugą užsakome elektroniniu laišku. Šiaip žmonės stengiasi kapavietes susitvarkyti iš anksto, kad per pačias Vėlines ir prieš kaimynus, ir prieš pamaldoms už mirusiuosius atvykusį kunigą nebūtų gėda. Seniūnijoje yra Bartkuškio, Žarnavagių, Plikiškių, Antanaičių, Šiaulių, Skėterių, Levaniškių veikiančios kapinės.“
Lionginas Juzėnas, Gelvonai: „Seniai neprižiūrimus kapus aptvarkome visuomenei naudingų darbų sąskaita. Turime darbininką, į kurio pareigas įeina ne tik kapinių tvarkymas, tačiau ir kiti darbai, pavyzdžiui, Liukonių parkas ir kitos visuomeninės paskirties teritorijos. Konteinerius su šiukšlėmis išvežame ne pagal grafiką, o tik jiems prisipildžius. Seniūnijoje yra Kungedų, Bagdyšių, Stavarygalos, Pyplių, Zubelių, Gelvonų, Mančiušėnų, Pasodninkų, Leščiūnų, Karališkių kapinės.“
Sigitas Bankauskas, Alionys: „Nematau problemos… Negalinti pati prižiūrėti kapo senutė gali paskambinti seniūnui, kuris padės – nusiųs darbuotoją. Be to, prie kapinių skelbimų lentoje yra telefonas, kuriuo galima tokią paslaugą užsakyti. Seniūnas žino, koks žmogus ir kur palaidotas. Visiškai apleisti kapai tvarkomi, tačiau be šeimininko leidimo tai daryti rizikinga. Būna ir tokių, kurie patys kapų neprižiūri, tačiau yra labai nepatenkinti, kada seniūnijos darbininkai apleistą kapą sutvarko.“
Laimutė Griškienė, Širvintų seniūnija: „Kapinės tvarkomos viešųjų darbų sąskaita. Turime labai atsakingą darbuotoją Petrą Ožiūną, kuris rūpinasi kapinių priežiūra ir savalaikiu šiukšlių išvežimu. Šiukšlės rūšiuojamos – nuo įvairių žvakių bei buitinių atliekų atskiriamos žaliosios atliekos. Nemažai problemų turime dėl šiukšlių prie Viesų kapinių, kurios yra pakeliui grįžtant iš sodų bendrijos į Širvintas. Konteineriuose randame lygintuvų, puodų, kriauklių, unitazų. Suprantama, kad šie daiktai kapinėse tikrai nenaudojami… Seniūnijoje yra Viesų, Šiaulių, Dainių, Kairionių, Dubių, Vindeikių, Prienų veikiančios kapinės ir dar aštuonios nebeveikiančios, kurios taip pat apšienaujamos.“
UAB Širvintų komunalinis ūkis, direktorius Jonas Rinkevičius: „Kiek žinau, dar nė vienas gyventojas nėra skambinęs dėl kapaviečių sutvarkymo. Jeigu būtų norinčių, jeigu būtų paklausa, būtų galima atrasti ir pasiūlą. Susitarus dėl kainos, tokius darbus galėtume atlikti. Prie šiukšlių konteinerių sukalėme dideles medines dėžes žaliosioms atliekoms. Žaliąsias atliekas pristatome į Ukmergės dumblo aikštelę, kur vežamas nuotekų valymo įrenginiuose susidarantis dumblas. Iš dumblo ir žaliųjų atliekų formuojami kaupai, kuriuos periodiškai vartant, palaikant optimalią temperatūrą ir drėgmę, susidaro į juodžemį panašus mišinys – kompostas. Blogai tik tiek, jog atliekų nuvežimas į Ukmergę gana brangiai kainuoja.“
Verslininkų ir ieškančių nišos savo verslui gyventojų dėmesiui pateikiame 2014 m. spalio 30 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą „dėl individualios veiklos, turint verslo liudijimą, fiksuoto pajamų mokesčio dydžio nustatymo 2015 metams.“ Kodu 037 įrašyta „Kapaviečių priežiūra ir duobkasių paslaugos“. Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje ši paslauga kainuoja 34 Eur per metus, o neribojant veiklos teritorijos – 540 Eur.
Remigijus Bonikatas
684 – Prie Širvintų kapinių sukalta didelė dėžė su užrašu „Tik žaliosios atliekos“, o šalia išrikiuoti aštuoni tušti konteineriai. Fotografuota spalio 23-iąją. Spalio 26-ąją jie buvo pilnutėliai, tačiau komunalininkai vėl juos ištuštino. Iki savaitės pabaigos, neabejotina, konteineriai bus pilni.“
Kitos: Nežinomų kapų galima aptikti visose kapinėse. Kas ant jų uždegs žvakeles?..
Prie Širvintų kapinių sukalta didelė dėžė su užrašu „Tik žaliosios atliekos“, o šalia išrikiuoti aštuoni tušti konteineriai. Fotografuota spalio 23-iąją. Spalio 26-ąją jie buvo pilnutėliai, tačiau komunalininkai vėl juos ištuštino. Iki savaitės pabaigos, neabejotina, konteineriai bus pilni.“

Prie Širvintų kapinių sukalta didelė dėžė su užrašu „Tik žaliosios atliekos“, o šalia išrikiuoti aštuoni tušti konteineriai. Fotografuota spalio 23-iąją. Spalio 26-ąją jie buvo pilnutėliai, tačiau komunalininkai vėl juos ištuštino. Iki savaitės pabaigos, neabejotina, konteineriai bus pilni.“

Artėja Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena. Širvintiškiai ir jų giminės iš kitų Lietuvos rajonų ruošiasi apsilankyti kapinėse ir pagerbti mirusiuosius. Prieš tai kiekvienas žmogus stengiasi sutvarkyti savo mirusiųjų giminaičių kapus. Problema kyla tada, kada ir gyvieji nebeturi sveikatos ir nebepajėgia šių darbų atlikti. Be to, dažnai darbas, atstumas, įsipareigojimai ne visada leidžia tinkamai pasirūpinti vieta, kurioje palaidoti artimieji. Gyventojai domisi – galbūt rajone yra kapų tvarkymo paslauga?

Kai kuriuose rajonuose tokia paslauga egzistuoja. Pavyzdžiui, Kauno rajone pagal gyventojų poreikius priimami įvairiausi kapaviečių tvarkymo pageidavimai. Kapavietės mėnesio priežiūros kaina nuo 8 eurų iki 15 eurų. Panevėžiečių firma savo veiklą plėtoja ne tik Panevėžyje – kapaviečių tvarkymo paslaugas atlieka visoje Lietuvoje. Ši paslauga apima: vienkartinį tvarkymą, periodinį tvarkymą, žvakių uždegimą ir gėlių pamerkimą bei tvarkymą po laidotuvių.

Širvintų rajone kapinių priežiūros funkcija yra patikėta rajono seniūnams, todėl buvo įdomu išgirsti jų nuomonę apie tokios paslaugos reikalingumą, pasikalbėti apie šiukšlių išvežimo bei kitas kapinių tvarkymo problemas. Skaityti daugiau »

Patikslinta, kokia vieta girtaujančiam yra vieša

Patikslinta, kokia vieta girtaujančiam yra vieša
Nuo lapkričio 1 dienos iš dalies keičiasi administracinės atsakomybės, numatytos už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose arba girto pasirodymą viešosiose vietose, traktavimas, kadangi ankstesnis pažeidimo vietos įvardijimas „ir kitose vietose“ buvo labai neapibrėžtas. Nuo kito mėnesio pradžios tokiu pažeidimu bus laikomas ne tik alkoholinių gėrimų ir kitų svaigalų, pagamintų naudojant spiritą, gėrimas gatvėse, stadionuose, skveruose, parkuose, visų rūšių visuomeniniame transporte, bet ir parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose. Kaip ir anksčiau, atsakomybė nebus taikoma, jei asmuo gers alkoholinius gėrimus, įsigytus parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose, kuriuose savivaldybių tarybų nustatyta tvarka įmonėms, Europos juridiniams asmenims ar jų filialams yra išduotos licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais. Nuo lapkričio 1-osios alkoholinių gėrimų vartojimas bus baudžiamas ir sporto renginių metu salėse ir kitose vietose, išskyrus prekybos ir viešojo maitinimo įmones, kuriose savivaldybių tarybų ar savivaldybių administracijų direktorių leista pardavinėti alkoholinius gėrimus išpilstant.
Girto pasirodymo viešoje vietoje samprata atskirai nepatikslinta. Nesikeis ir už tokius veiksmus iki šiol numatyta nuobauda – pažeidėjams gresia įspėjimas arba bauda nuo 8 iki 14 eurų.
Kol kas nėra duomenų, kad numatyta kaip nors keisti atsakomybę tiems, kurie prasižengs pakartotinai. Šiuo metu per metus padariusiems antrą tokį pažeidimą po administracinių nuobaudų paskyrimo taikoma 14-28 eurų bauda, o tiems, kuriems per metus už tai jau dukart buvo taikytos nuobaudos, gresia 43-86 eurų bauda arba administracinis areštas iki 30 parų.
Apygardos teismas panaikino nutarimą dėl arešto
Kad administracinis areštas nėra reta nuobauda, taikoma mėgėjams šlitinėti viešose vietose, įrodo ir keli pastarųjų mėnesių pavyzdžiai.
Rugsėjo pabaigoje Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėtas J. Š. apeliacinis skundas dėl liepos 30-ąją priimto Širvintų rajono apylinkės teismo nutarimo, kuriuo rajono gyventojas buvo pripažintas kaltas per metus trečią kartą neblaivus pasirodęs viešoje vietoje. Širvintų rajono apylinkės teismas už tai J. Š. skyrė 5 parų administracinį areštą.
Apeliaciniame skunde J. Š. prašė panaikinti Širvintų teismo sprendimą ir priimti naują nutarimą arba pakeisti nutarimą ir skirti švelnesnę nuobaudą – baudą.
J. Š. trečią kartą per metus neblaivus įkliuvo liepos 16-ąją Širvintose, Vilniaus gatvėje. Tada alkotesteriu jam buvo nustatytas sunkus (2,98 prom.) girtumas.
Pažeidėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skyrė per griežtą nuobaudą – buvo neatsižvelgta į tai, kad J. Š. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, o atliekant administracinį areštą būtų suvaržyta jo laisvė, jis negalėtų atlikti tiesioginio darbo, kuris yra jo pragyvenimo šaltinis. Ankstesnes baudas J. Š. yra sumokėjęs. Pažeidėjas taip pat nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvavo ir negalėjo gintis, nes tuo metu gydėsi Vilniaus psichiatrijos ligoninėje.
Būtent pastaroji aplinkybė tapo priežastimi panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, aplinkybė, kad J. Š. gydantis buvo pažeistos teisės į gynybą, – pagrįsta, kadangi yra įtvirtinta, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus. Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Maža to, nagrinėjant bylas pagal šį konkretų pažeidimą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Jei pagal policijos arba teisėjo šaukimą šis asmuo vengia atvykti, policijos pareigūnas jį gali atvesdinti. Jei pagal policijos ar teisėjo šaukimą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti ar būti policijos atvesdinamas, administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.
Šiuo atveju nėra duomenų, kad Širvintų rajono apylinkės teismas ėmėsi priemonių, kad J. Š. būtų pristatytas į teismą.
Apeliacinės instancijos sprendimu, administracinė byla buvo grąžinta Apylinkės teisme nagrinėti pakartotinai.
Vieniems – areštas, kitiems – baudos
O štai dar keli rajono gyventojai jau sulaukė jiems skirto administracinio arešto.
Rajono gyventoja T. T. per vienerius metus taip pat du kartus buvo bausta administracine tvarka už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose arba girtos pasirodymą viešose vietose. Pastarąjį kartą ji įkliuvo rugpjūčio 21-ąją, kai neblaivi pasirodė viešoje vietoje Bartkuškio kaime, svirduliavo, nesiorientavo aplinkoje. Alkotesteriu jai buvo nustatytas vidutinis (2,50 prom.) girtumas.
Į bylos nagrinėjimą T. T. neatvyko. Atsižvelgęs į tai, kad T. T. linkusi daryti administracinius teisės pažeidimus ir jai paskirtų baudų nemoka, skyrė administracinį areštą.
Dėl tokios pat priežasties 5 parų administracinis areštas buvo skirtas ir širvintiškiui P. G., kuris tą pačią rugpjūčio 21-ąją girtas pasirodė I. Šeiniaus gatvėje. Alkotesteriu buvo nustatytas sunkus (2,74 prom.) girtumas.
Teismo sprendimo dėl administracinio arešto skyrimo prieš tai jau du kartus baustas P. G. neišklausė – į teismo posėdį jis netavyko.
5 parų administracinis areštas buvo skirtas ir rajono gyventojui A. D., kuris į policiją buvo pristatytas rugpjūčio 15-osios naktį. Tada vyras neblaivus (sunkus girtumo laipsnis, 3,79 prom.) pasirodė viešoje vietoje namo laiptinėje, jis griuvinėjo, veiksmai buvo nekoordinuoti, nuo A. D. sklido stiprus alkoholio kvapas. Nustatyta, kad vyras tokį administracinį teisės pažeidimą padarė jau 3-ią kartą per metus.
Nors apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą A. D. buvo pranešta pasirašant administracinio teisės pažeidimo protokole, pažeidėjas į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nepranešė.
O štai T. S. kol kas areštinės išvengė. Rugpjūčio 14-osios vakarą jis sunkiai apgirtęs (3,13 prom.) pasirodė viešoje vietoje namo laiptinėje, svirduliavo, nesiorientavo aplinkoje. Tokį administracinį teisės pažeidimą jis padarė jau 3 kartą per metus. T. S. skirta 60 eurų bauda.
50 eurų bauda atsipirko ir R. S., rugpjūčio 21-osios vakarą girta gulėjusi Širvintose, Vyšnių gatvėje. Alkotesteriu nustatytas sunkus (2,99 prom.) girtumo laipsnis. Prieš tai per metus ji už girtos pasirodymą viešojoje vietoje buvo bausta du kartus. Į teismo posėdį R. S. neatvyko.

Nuo lapkričio 1 dienos iš dalies keičiasi administracinės atsakomybės, numatytos už alkoholinių gėrimų gėrimą viešosiose vietose arba girto pasirodymą viešosiose vietose, traktavimas, kadangi ankstesnis pažeidimo vietos įvardijimas „ir kitose vietose“ buvo labai neapibrėžtas. Nuo kito mėnesio pradžios tokiu pažeidimu bus laikomas ne tik alkoholinių gėrimų ir kitų svaigalų, pagamintų naudojant spiritą, gėrimas gatvėse, stadionuose, skveruose, parkuose, visų rūšių visuomeniniame transporte, bet ir parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose. Kaip ir anksčiau, atsakomybė nebus taikoma, jei asmuo gers alkoholinius gėrimus, įsigytus parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose, kuriuose savivaldybių tarybų nustatyta tvarka įmonėms, Europos juridiniams asmenims ar jų filialams yra išduotos licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais. Nuo lapkričio 1-osios alkoholinių gėrimų vartojimas bus baudžiamas ir sporto renginių metu salėse ir kitose vietose, išskyrus prekybos ir viešojo maitinimo įmones, kuriose savivaldybių tarybų ar savivaldybių administracijų direktorių leista pardavinėti alkoholinius gėrimus išpilstant. Skaityti daugiau »

Alionyse rudens šventė – iš širdies…

Alionyse rudens šventė – iš širdies…
Pilnutėlė salė žiūrovų, smagus šokis, skambi daina, šiltas bendravimas – visa tai ir dar daugiau alioniškius ir jų svečius tamsų spalio 23 d., penktadienio, vakarą subūrė į Alionių seniūnijos rudens šventę. Ši šventė tapo svaresnė dėl dar vienos ypatingos progos – įkurta Alionių kaimo bendruomenė!
Kartu su alioniškiais puikia nuotaika dalijosi, juos sveikino ir visa ko geriausia linkėjo merė Živilė Pinskuvienė, Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė, merės padėjėja Janina Greiciūnaitė.
Šventės šeimininkas seniūnas Sigitas Bankauskas, nuoširdžiai dėkojo renginio rėmėjams: Karoliui Mučiniui, Teresei ir Vytui Dindams, Broniui Žukauskui, Artūrui Drėgvai, Janui Germanui, Vimdantui Vyšniauskui, Juozui Beinorui, Valiui Mažuliui, Danieliui ir Rimai Galiniams.
Komentarai prie foto:
219 – Merė pasveikino Alionių bendruomenės pirmininku tapusį Martyną Preikšaitį.
231, 232 – Rajono vadovės sveikino gausiai susirinkusius alioniškius.
226 – Živilė Pinskuvienė įteikė padėkas visuomenininkams, negailintiems laiko ir jėgų seniūnijos aplinkai tvarkyti (nuotraukoje – Valda Gujytė).
253 – Gražios rajono vadovių tradicijos pradžia – bendruomenės renginiuose dalyvauti kartu su vyrais (iš kairės į dešinę Jonas Pinskus ir Neivaldas Četrauskas).
284, 250 – Seniūnas dėkoja visuomet į pagalbą skubantiems rėmėjams
276 – Naujai susibūręs ansamblis
275 – Charizmatiškasis gitaristas
311 – Šokio sūkuryje
314 – Alioniškės džiaugiasi gardžiomis šventės vaišėmis.
293 – Gražuolę sidabrinę eglutę sodina Alionių bendruomenės pirmininkas Martynas Preikšaitis ir seniūnas Sigitas Bankauskas.
299 – Šventės svita prie naujojo simbolio – sidabrinės eglutės
Merė pasveikino Alionių bendruomenės pirmininku tapusį Martyną Preikšaitį.

Merė pasveikino Alionių bendruomenės pirmininku tapusį Martyną Preikšaitį.

Pilnutėlė salė žiūrovų, smagus šokis, skambi daina, šiltas bendravimas – visa tai ir dar daugiau alioniškius ir jų svečius tamsų spalio 23 d., penktadienio, vakarą subūrė į Alionių seniūnijos rudens šventę. Ši šventė tapo svaresnė dėl dar vienos ypatingos progos – įkurta Alionių kaimo bendruomenė! Skaityti daugiau »

Susižalojo ranką

Susižalojo ranką
Spalio 22-25 dienos
Per savaitgalį policija išaiškino 32 administracinės teisės pažeidėjus, 24 jų – pažeidusius Kelių eismo taisykles (į šį skaičių patenka ir 4 neblaivūs dviratininkai). 7 asmenys girtavo ar girti pasirodė viešose vietose, 1 jų dar ir įvykdė nedidelį chuliganizmą, išaiškinta po vieną tinkamo tėvų valdžios nepanaudojimo ir viešosios rimties trikdymo atvejį.
Spalio 22 dieną Komisariate buvo užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad apie 11.20 val. Širvintų seniūnijoje vietos gyventojas, gimęs 1981 metais, vienoje darboviečių užlipęs prie granito luitų pjovimo staklių ir pajudėjus pjovimo diržui, į skriemulius susižalojo dešinės rankos pirštus.
Taip pat gauti 3 pranešimai, kurių policija neįvardija.
Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Spalio 22-25 dienos

Per savaitgalį policija išaiškino 32 administracinės teisės pažeidėjus, 24 jų – pažeidusius Kelių eismo taisykles (į šį skaičių patenka ir 4 neblaivūs dviratininkai). 7 asmenys girtavo ar girti pasirodė viešose vietose, 1 jų dar ir įvykdė nedidelį chuliganizmą, išaiškinta po vieną tinkamo tėvų valdžios nepanaudojimo ir viešosios rimties trikdymo atvejį. Skaityti daugiau »

„Kunigų byla“ palietė tris kaimynines parapijas

„Kunigų byla“ palietė tris kaimynines parapijas
2000 metų gegužės 7 dieną Romoje prie Koliziejaus Šventasis Tėvas vadovavo ekumeninei maldai, kurioje prisiminė naujuosius kankinius. Tąkart naujųjų kankinių paskelbimą rengianti komisija iš viso pasaulio šalių į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) naujai įrašė per 30 tūkst. naujųjų kankinių. Visuotinės Bažnyčios atnaujintame martirologe tada buvo ir 114 kankinių iš Lietuvos.
Neseniai pasakojome apie du kunigus, kilusius iš Zibalų seniūnijos – Kazimierą Lajauską (1892-1921) ir Matą Lajauską (1872-1941), kurie kaip kankiniai buvo įvardyti atnaujintame martirologe. Jame buvo dar viena kankinio, susijusio su Širvintų kraštu, pavardė. Prieš penkiolika metų Romos popiežius kankiniu įvardijo ir Zenoną Baužį (1907-1947), apie 12 metų kunigavusį Kernavėje.
Kazimieras Lajauskas lenkų žandarų buvo nukankintas Neutraliojoje zonoje, Graužių miške, Matas Lajauskas pirmosiomis II Pasaulinio karo metų dienomis buvo nukankintas besitraukiančių sovietų kariškių bei aktyvistų prie Molėtų. Zenonas Baužys mirė kalėdamas Sibire.
Neišgelbėjo nė vietos rusų užtarimas
Pokario metais Katalikų bažnyčios kunigai aktyviai įsitraukė į antitarybinę veiklą, rėmė partizanus, teikė informaciją, kitą pagalbą. Slopindami rezistenciją, NKVD daliniai ir tuometis saugumas suėmė, o paskui nuteisė nemažai bažnyčios tarnų, tačiau atvejis, kai vienoje byloje tuo pat metu buvo suimti ir nuteisti net trys kaimyninių parapijų kunigai, netgi tais audringais laikais buvo nedažnas. 1946 metais sovietiniai represiniai organai suėmė Kernavės kunigą Zenoną Baužį, Musninkų kunigą Alfonsą Ažubalį ir Čiobiškio kunigą Liudviką Puzoną.
Centrinė šios „kunigų bylos“ figūra laikytas Paparčių klebonas Petras Valatka. 1939 metais įšventintas į kunigus Petras Valatka iki 1941 metų vikaravo Inturkės parapijoje, o per tą laiką 1940-aisiais 5 mėnesius buvo Musninkų parapijos vikaru. 1941 metais jis persikėlė į Žaslius, bet ten ilgai neužsibuvo – Bažnyčios vadovybė Petrą Valatką paskyrė Vilūnų parapijos klebonu, o nuo 1943 ar 1944 metų pradžios – Paparčių klebonu, kur jis dirbo iki suėmimo.
Sovietiniai saugumo organai Petrą Valatką areštavo 1946 metų vasario 5 dieną. Jis buvo kaltinamas tuo, kad palaikė ryšius su partizanų vadu „Žaliu Velniu“ ir jo pavaduotoju, 1944 metų spalį klausė daugiau nei 40-ies partizanų išpažinties. Teigiama, kad Paparčių parapijos Krasnasiolkos kaimo gyventojai rusai bandė jį išgelbėti nuo kalėjimo, teigdami, kad II Pasaulinio karo metu buvo įsakyta visas Krasnasiolkos šeimas išvežti darbams į Vokietiją, tačiau jos nebuvo išvežtos tik Valatkos dėka. Bet toks užstojimas nepadėjo. 1946 metų liepos 20 dieną Petras Valatka karinio tribunolo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 5 metams laisvės atėmimo.
Kartu su Petru Valatka buvo teisiami ir minėti Kernavės, Musninkų ir Čiobiškio parapijų kunigai, taip pat dar keli asmenys. Bausmę Petras Valatka atliko 1951 metais, grįžo į Lietuvą, iki 1961 metų kunigavo įvairiose Kauno arkivyskupijos bažnyčiose, nuo 1961-ųjų – Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose. Mirė 1994-aisiais, palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
Vienintelis iš įkalintų kunigų negrįžo į tėvynę
Kaip skelbiama 1935 metais laikraštyje „Mūsų Vilnius“ išspausdintame Labanore gyvenusio knygnešio Karolio Baužio nekrologe, jo šeimoje augo net 16 vaikų, o pilnametystės sulaukė 8, tarp jų – ir 1934 metais Kernavės kunigu paskirtas Zenonas Baužys. Kunigu tapo ir vyresnysis Zenono brolis Danielius.
1919 metais Zenonas įstojo į Vilniaus gimnaziją, metus mokėsi Panevėžio gimnazijoje, paskui – Kauno dvasinėje seminarijoje, Lietuvos universiteto Teologijos ir Filosofijos fakultete. Įšventintas į kunigus, pastoracinį darbą pradėjo Semeliškių bažnyčioje, o 1934 metais buvo paskirtas Kernavės parapijos klebonu.
Dirbdamas Kernavėje Zenonas Baužys stengėsi skleisti lietuvybę. Per atlaidus procesijos priešakyje nešdamas Monstranciją klebonas eidavo prie netoliese buvusios demarkacijos linijos su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu, kur buvo pastatytas kryžius. Jis melsdavosi už Vilniaus išvadavimą.
Atvykęs į Kernavę, Zenonas atsivežė ir tėvus – Karolį ir Karoliną Baužius. Karolis Baužys netrukus susirgo ir po metus trukusios sunkios ligos, 1935-ųjų lapkritį, mirė. Palaidotas Kernavės parapijos kapinėse.
Kunigui Zenonui Baužiui atvykus į Kernavę, prasidėjo parapijos lietuvinimas. Užsimezgė jo draugystė su Kernavės muziejaus įkūrėju ir dideliu Lietuvos patriotu mokytoju Juozu Šiaučiūnu. Zenonas Baužys talkino renkant eksponatus, rengiant jaunimo vakarus. Klebonas drauge su mokytoju Jonu Rudzinsku pastatė S. Čiurlionienės – Kymantaitės dramą „Aušros sūnūs“, vaizduojančią spaudos draudimo laikus, režisavo kitus scenos veikalus. Kunigas mėgdavo bendrauti su savo parapijiečiais, ypač jaunimu. Jis griežė smuiku, skambino pianinu, švelniu tenoru giedodavo bažnyčioje, dainuodavo bendruomenės susibūrimuose, organizavo chorą, orkestrą. Kun. Zenonas gerai piešė, buvo ištapęs dalį bažnyčios sienų, o karo metais iš sugedusių tankų padarė įrengimą bažnyčiai apšviesti.
Kaip teigia kunigo dukterėčia Jūra Marija Baužytė, 1946 metais (vasario 13-ąją) Kernavės kleboniją apsupo enkavedistų būrys, iškrėtė jos patalpas ir išsivedė kleboną Zenoną. Iš pradžių jį uždarė į Ukmergės, paskui – į Vilniaus kalėjimą. Tribunolas Zenonui Baužiui skyrė 4 metus lagerių ir su kitais politiniais ir kriminaliniais kaliniais išvežė į Nachodką, iš ten – į Rusijos šiaurę. Paskutinį laiškutį, rašytą ant laikraščio skiautės, artimieji gavo iš Magadano. Paskui ryšiai nutrūko, o apkraustyti siuntiniai grįžo su užrašu „Adresatas išvykęs“… Vėliau Ukmergės saugumiečiai patvirtino, jog nė 40-ies nesulaukęs Kernavės klebonas kunigas Zenonas Baužys Sevvostlag’e (Magadano srityje) mirė…
Zenonas Baužys – vienintelis iš čia paminėtų kunigų, negrįžęs į tėvynę. Jam atminti Kernavės kapinėse Zenono Baužio sesers Aleksandros Baužytės rūpesčiu iškilo simbolinis paminklas.
Karo metų Širvintų vikaras
Kunigas Alfonsas Ažubalis 1915 metais gimė Giedraičių parapijoje, Gubesos vienkiemyje, mokėsi Giedraičiuose ir Ukmergėje. 1940 metais baigęs Kauno kunigų seminariją, buvo įšventintas kunigu ir dirbo Želvoje, paskui – Kaišiadoryse. Prasidėjus II Pasauliniam karui, 1941-ųjų birželio 24 dieną besitraukiantys sovietų kariai Kaišiadoryse suėmė kunigus Alfonsą Ažubalį ir Andrių Juknevičių ir vedė sušaudyti. Andrių Juknevičių sušaudė, o štai Alfonsui Ažubaliui per stebuklą pavyko likti gyvam. Apie tai jis yra pasakojęs minint jo kunigystės 50-metį dekanalinėje konferencijoje Kaišiadoryse:
„Artėjo frontas. Visi kunigai slapstėsi kur tik išmanė. Aš gyvenau kan. A. Varno bute. Buvo pavojinga ten gyventi, todėl išsikasėm slėptuvę netoli mūsų namų. Pasiruošėme naktį praleisti joje. Pasislėpėme keturiese: Merkinės dekanas kun. A. Juknevičius, aš, kan. A. Varno sesuo ir tarnaitė. Matyt, rusams buvo pranešta, kur mes esam. Sutemus atėjo ginkluoti kareiviai ir privertė mus palikti slėptuvę. Išsivedė mus į geležinkelio stotį. Rusų karininkas davė įsakymą mus sušaudyti. Išsirikiavo apie 8 rusų kareivius. Tačiau kitas karininkas įsakė mus vesti į stotį ir ištardyti. Po tardymo buvome išvesti į lauką. Mane vedė du kareiviai: vienas ėjo pirma manęs, antras iš paskos. Vedė per pievas, vasarojų ir laukus. Nuvedė prie alksnyno, kur netoliese stovėjo tankas. Pirmas kareivis nuėjo prie tanko, kitas liko su manimi. Tada aš paklausiau, už ką jie mane veda sušaudyti. Kareivis vietoj atsakymo ėmė kviesti nuėjusįjį. Grįžęs kareivis liepė eiti keliuku alksnyno link. Užėjus į kitą alksnyno pusę, pirmasis atsisuko į mane, kažko paklausė ir tuo pat metu šovė. Aš nieko nelaukęs leidausi bėgti ir pasislėpiau krūmuose… Gulėdamas pasitikrinau, ar aš nesužeistas ir žiūrėjau, ką daro kareiviai. Jie ėjo toliau į krūmus, netoli vienas kito. Pastebėjau, kaip abu kareiviai susitiko, užsirūkė, vienas iš jų pasakė: „Pabėgo“…“
Karo metu, 1941-1945 metais, Alfonsas Ažubalis vikaravo Širvintose, o 1945 metų lapkritį buvo paskirtas Musninkų klebonu. 1946 metų vasarį jis buvo suimtas, iki spalio kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje. Tardytojai nustatė, kad Alfonsas Ažubalis 1945 metų gegužę įstojo į Lietuvos laisvės armiją, turėjo slapyvardį „Dobilas“, buvo ryšininkas tarp Didžiosios Kovos rinktinės štabo ir kitų partizanų, jam buvo pavaldi ryšininkų grupė. 1945 metų liepos 13 dieną jis įsigijo du pistoletus, 40 šovinių ir perdavė partizanams. Be to, rinko pinigus ir maisto produktus partizanams remti. Už surinktus pinigus pirko medikamentus ir perduodavo juos partizanams.
Kartu su Alfonsu Ažubaliu buvo suimta ir jo šeimininkė Marytė Gudavičiūtė.
Kaip ir Petrui Valatkai, jam nusprendis buvo paskelbtas 1946 metų liepos 20-ąją. Alfonsui Ažubaliui sovietinė Temidė skyrė 10 metų lagerių. 1946-1955 metais jis kalėjo Komijos ASSR Uchtos ir Kazachijos SSR Balchašo lageriuose, 1955 metų pabaigoje, atlikęs bausmę, išvyko į tremtį Irkutsko srityje, iš kur 1959 metų rugpjūtį grįžo į Lietuvą. Grįžęs buvo paskirtas į Onuškį, nuo 1960-ųjų – į Žiežmarius, kur gyveno iki pat mirties 1994-aisiais. Palaidotas Žiežmarių bažnyčios šventoriuje.
1995 metais Strėvos gatvė Žiežmariuose, kurioje jis gyveno, buvo pavadinta kunigo Alfonso Ažubalio vardu.
Buvo Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrimo iniciatorius
Liudvikas Puzonas 1911 metais gimė Dauguose. Baigęs mokyklą, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1936 metais buvo įšventintas į kunigus. Liudvikas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Paskirtas į Molėtus vikaru netrukus susirgo džiova ir kurį laiką gydėsi. Kiek apsigydęs, vikaravo Alytuje, Vievyje, Želvoje, Širvintose, Gelvonuose ir Kaišiadoryse, o nuo 1943 metų rugsėjo 1 dienos buvo paskirtas Čiobiškio klebonu.
Tapęs Čiobiškio parapijos klebonu, kunigas baisėjosi vokiečių elgesiu, patarė lietuviams nestoti į buriamus legionus. Jo pastangomis buvo išgelbėta žydaitė Estera Elinaitė, jis padėjo ir kitiems žmonėms. Su nerimu laukė rusų sugrįžimo, bet trauktis su vokiečiais negalvojo. Tikėjo, kad atsiras žmonių, kurie su ginklu stos ginti savo žemės. Taip jo kelias atvedė į rezistenciją.
Žalio Velnio suburtame būryje kunigui Liudvikui Puzonui buvo patikėtos kapeliono pareigos. Susikūrus Didžiosios Kovos rinktinei, kunigas buvo jos štabo narys, ryšių mazgo organizatorius, klausė partizanų išpažinčių, laimino jų kovą. Pradėjus rašyti ir platinti rašomąja mašinėle spausdintus leidinius, prisidėjo prie šios veiklos. Saugojo įsakymus, dienynus, fotografijas, dokumentus. Daugiausia bendravo per bažnyčios vargonininką Stasį Marcinauską, turėjo didelį būrį ryšininkų. Jam talkino vargonininkas Stasys Grumada, zakristijonas Antanas Graželis ir jo žmona Marijona, bažnyčios tarnautojas Jonas Drėgva, Rusių Rago gyventojai Adomas Šalkauskas ir Adolfas Bagdonavičius, Musninkų klebonas Juozas Voveris.
Kaip teigiama „XXI amžiuje“, 1945 metais saugumas pradėjo domėtis Liudviku Puzonu. Jis gavo KGB įspėjimų, pas jį lankėsi represinių įstaigų darbuotojai, grasino, draudė mokyti vaikus tikybos, suteikti Pirmąją Komuniją. Kunigas nepasidavė.
1946 metų pradžioje, jausdamas, kad gali būti demaskuotas ir suimtas, Liudvikas Puzonas pradėjo klebonauti Bijutiškyje, bandė užmegzti ryšį su vietos partizanais, bet nespėjo. 1946 metų vasario 7 dieną Rusių Rago kaimo bunkeryje NKVD kareiviai aptiko ir suėmė tris partizanus. Matyt, išgavo žinių apie jų rėmėjus ir bendražygius, nes Liudvikas Puzonas su savo talkininkais tą pačią dieną buvo suimtas.
Kaip ir Petras Valatka, Liudvikas Puzonas buvo suimtas 1946 metų vasario 7-ąją. 1946 metų liepos 20 dieną tribunolas jam skyrė 10 metų lagerių. Jis buvo kaltinamas tuo, kad nuo 1943 metų rudens buvo Lietuvos Laisvės Armijos narys, 1944 metų liepą buvo Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrimo iniciatoriumi, Didžiosios Kovos apygardos štabo nariu, rinko pinigus ir maisto produktus partizanams, vedė žvalgybą ir pranešdavo partizanams apie Sovietų armijos padalinių pasirodymą. Bausmę atliko Komijos ASSR, Intinkskij rajone, Abezės gyvenvietėje bei Troicko-Pečiorsko rajone, Troicko-Pečiorsko gyvenvietėje. Išleistas į laisvę 1955 metais, jis kelerius metus gyveno ir dirbo tremtyje Uchtoje. 1958 metais grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas į Semeliškes, nuo 1959-ųjų – į Bijutiškį, nuo 1960 iki 1966 metų klebonavo Giedraičiuose, šiek tiek – Kaišiadoryse. Vėliau paskiriamas Kalvių, nuo 1969 metų rugsėjo – Labanoro klebonu, kur išdirbo iki mirties 1988-aisiais. Palaidotas Labanoro parapijos kapinėse.
Parengė Gintaras Bielskis
Romos katalikų bažnyčios kunigai. Pirmas iš dešinės – Musninkuose kurį laiką vikaravęs Petras Valatka (archyvai.lt).
Zenonas Baužys. 1929 metai. Kaunas (limis.lt)
Alfonsas Ažubalis. Apie 1935 metus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)
Liudvikas Puzonas. 1938 metai. (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)
Galimas dalykas, kunigo Liudviko Puzono spausdintas Žalio Velnio perspėjimas išdavikui (archyvai.lt)
Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos apsilankymas Musninkuose. 1935 m. rugpjūčio 13-14 d. Ant laiptų už visų – Zenonas Baužys (limis.lt)
Zenonas Baužys. 1929 metai. Kaunas (limis.lt)

Zenonas Baužys. 1929 metai. Kaunas (limis.lt)

2000 metų gegužės 7 dieną Romoje prie Koliziejaus Šventasis Tėvas vadovavo ekumeninei maldai, kurioje prisiminė naujuosius kankinius. Tąkart naujųjų kankinių paskelbimą rengianti komisija iš viso pasaulio šalių į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) naujai įrašė per 30 tūkst. naujųjų kankinių. Visuotinės Bažnyčios atnaujintame martirologe tada buvo ir 114 kankinių iš Lietuvos.

Neseniai pasakojome apie du kunigus, kilusius iš Zibalų seniūnijos – Kazimierą Lajauską (1892-1921) ir Matą Lajauską (1872-1941), kurie kaip kankiniai buvo įvardyti atnaujintame martirologe. Jame buvo dar viena kankinio, susijusio su Širvintų kraštu, pavardė. Prieš penkiolika metų Romos popiežius kankiniu įvardijo ir Zenoną Baužį (1907-1947), apie 12 metų kunigavusį Kernavėje.

Kazimieras Lajauskas lenkų žandarų buvo nukankintas Neutraliojoje zonoje, Graužių miške, Matas Lajauskas pirmosiomis II Pasaulinio karo metų dienomis buvo nukankintas besitraukiančių sovietų kariškių bei aktyvistų prie Molėtų. Zenonas Baužys mirė kalėdamas Sibire. Skaityti daugiau »

Melioratoriai dirbo iš peties

Melioratoriai dirbo iš peties
Daugybės rankų nučiupinėtuose albumuose galima surasti 60 metų senumo nespalvotų fotografijų, liudijančių tarybinių laikų melioratorių kasdienybę ir laisvalaikį. Pelkėtų laukų sausinimas anuomet turėjo senas tradicijas. Sausinimo darbus atlikdavo melioratoriai, vadinami kažkodėl „zimagorais“. Tai grioviakasiai, kasę melioracijos griovius. Tokiu būdu sausinę dirvas. Tai buvo garbinga ir viena iš geriausiai apmokamų profesijų. Žodis „zimagoras“  atklydęs iš Rusijos, prigijęs ir Lietuvoje. „Zimagoras” – tai tas, kuriam žiemą vargas („zimoj gore”). Vargas todėl, kad, spustelėjus pirmiesiems šalčiams, baigdavosi darbai, o šeimos maitintojas netekdavo nuolatinio atlygio.
Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje Širvintų rajone buvusiame „Gražaus ryto“ kolūkyje vykusius melioracijos darbus šiandieną mena tik garbaus amžiaus senoliai, albumuose laikantys senas nuotraukas. O jose melioratorių veidai ir nuveikti darbai. Per porą vasaros sezonų Limonių kaime melioratorių dėka buvo ištiesintas seklus Balžės upelis, virtęs giliu melioracijos grioviu, nusausinta dešimtys hektarų pelkėtų žemių.
Melioracijos darbus Limonyse vykdė iš visos Lietuvos atvykę jauni vyrai, daugiausia jų buvo iš Ukmergės, Jonavos rajonų ir Dzūkijos kraštų. Planai būdavę tokie dideli, kad Širvintų melioratoriai vieni nepajėgdavę darbų atlikti, talkindavę partneriai iš kitų rajonų. Melioratoriai buvo apgyvendinti Limonių  kaimo žmonių sodybose, šeimininkės jiems ruošdavo valgį. Atvykėliai darbo dienomis dirbdavo, savaitgaliais dalyvaudavo kaimo jaunimo sambūriuose, linksmindavosi, sekmadieniais netgi eidavo į Kiauklių bažnyčią. Daug įdomių atsitikimų apie melioratorius yra papasakoję kaimo senbuviai, kartu su jais dirbę melioracijos darbus, arklių traukiamuose vežimuose vežioję drenažo vamzdelius. Pasak amžininkų, menančių melioraciją, ir prieš 60 metų būta palyginti geros technikos: vikšrinių traktorių, ekskavatorių, drenažo klojimo mechanizmų.
Melioracija anais laikais išugdė didelį būrį kvalifikuotų žmonių: Žemės ūkio akademijoje buvo ruošiami melioracijos inžinieriai, projektuotojai, profesinėse technikos mokyklose – ekskavatorininkai, traktorininkai, buldozerininkai. Lietuvoje netgi veikė keletas drenažo vamzdelių gamyklų. Melioratorių dėka daugelis nederlingų žemių paversta derlingomis. Melioruotuose plotuose buvo auginami javai, vešėjo pievos, šalia buvo statomos fermos ar  netgi ištisi gyvulininkystės kompleksai.
Romas Zibalas
1. Melioratoriai, vadinami „zimagorais“, Limonių kaimo gyventojo Stasio Šikšnio (pirmas iš kairės) kieme. Arklių traukiamuose vežimuose buvo vežiojami melioracijos vamzdeliai.
2. Melioratoriai šventadienio popietę drauge su Limonių kaimo vyrais Kiauklių bažnyčios šventoriuje.
Melioratoriai, vadinami „zimagorais“, Limonių kaimo gyventojo Stasio Šikšnio (pirmas iš kairės) kieme. Arklių traukiamuose vežimuose buvo vežiojami melioracijos vamzdeliai.

Melioratoriai, vadinami „zimagorais“, Limonių kaimo gyventojo Stasio Šikšnio (pirmas iš kairės) kieme. Arklių traukiamuose vežimuose buvo vežiojami melioracijos vamzdeliai.

Daugybės rankų nučiupinėtuose albumuose galima surasti 60 metų senumo nespalvotų fotografijų, liudijančių tarybinių laikų melioratorių kasdienybę ir laisvalaikį. Pelkėtų laukų sausinimas anuomet turėjo senas tradicijas. Sausinimo darbus atlikdavo melioratoriai, vadinami kažkodėl „zimagorais“. Tai grioviakasiai, kasę melioracijos griovius. Tokiu būdu sausinę dirvas. Tai buvo garbinga ir viena iš geriausiai apmokamų profesijų. Žodis „zimagoras“  atklydęs iš Rusijos, prigijęs ir Lietuvoje. „Zimagoras” – tai tas, kuriam žiemą vargas („zimoj gore”). Vargas todėl, kad, spustelėjus pirmiesiems šalčiams, baigdavosi darbai, o šeimos maitintojas netekdavo nuolatinio atlygio. Skaityti daugiau »

Didieji asfaltavimo darbai keliasi į kaimus

Didieji asfaltavimo darbai keliasi į kaimus
Spalio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė ir Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė susitiko su Lietuvos Respublikos susisiekimo viceministru Algiu Žvaliausku ir Automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotoju Juozu Gedvilu. Susitikimo metu aptarti Širvintų rajono gyventojams aktualūs klausimai dėl kelių būklės. Apžiūrėti ir aptarti vieni svarbiausi iš jų – Kalnalaukio gatvės rekonstravimas ir Širvintų kaimo gatvių asfaltavimas.
Rajono vadovės Susisiekimo ministerijos ir Kelių direkcijos atstovams pristatė šiuo metu iš Kelių direkcijos skirtų lėšų vykdomus darbus: miesto šaligatvių remontą, kuris dar šiemet bus vykdomas ir Vilniaus gatvėje nuo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios iki sankryžos su P. Cvirkos gatve, žvyro dangos Pigašių kaime įrengimą, dalies Kabaldos k. Rožių gatvės remontą, jau netrukus prasidėsiantį Širvintų kaimo 7 gatvių (Sodžiaus, Gluosnių, Beržų, Miško, Jazminų, Dobilo ir Trumposios) asfaltavimą. Aptarta Žemės ūkio ministerijos programa, iš kurios skirto finansavimo jau 2016 m. vasarą bus asfaltuojami keliai per Naidų, Kiauklių, Šiaulių (Širvintų sen.) kaimus. Daug diskutuota dėl pėsčiųjų perėjos Plento gatvėje (nuo turgaus „Maximos“ prekybos centro link) įrengimo. Ž. Pinskuvienės nuomone, ta atkarpa yra ypač nesaugi ir ją būtina sutvarkyti taip, kad ir pėstiesiems, ir vairuotojams būtų aiškios eismo sąlygos ir neliktų poreikio pažeisti Kelių eismo taisykles.
Merė ir Administracijos direktorė buvo nemaloniai nustebintos, kai pasiteiravus dėl papildomų tikslinių dotacijų mūsų rajono kelių būklei gerinti, Automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Gedvilas informavo apie pernai buvusių rajono vadovų Kelių direkcijai pateiktą tikslinių dotacijų poreikį: pasirodo, 2014 metais tebuvo 3 objektai, kuriems reikėjo lėšų – t.y. Jauniūnų sen. Barskūnų kaimo Mokyklos gatvės, tilto per Musę remontas kelyje Plikiškės-Žaliosios girininkija, Jauniūnų sen., ir įvažiavimo prie Širvintų laisvalaikio centro sutvarkymas. Dėl to, koks papildomų tikslinių dotacijų poreikis buvo pateiktas pernai, sprendimai priimami šiemet, tad sąrašas iš tiesų iškalbingas. Merės Živilės Pinskuvienės teigimu, apmaudu, kad buvusios valdžios dėmesys apsiribojo Jauniūnų seniūnija, juk yra ne viena kaimiška vietovė, kurioje tvarkyti kelius tiesiog būtina (Lapelėse, Bagaslaviškyje ir kt.). Deja, poreikyje neužsiminta nei apie Kalnalaukio gatvę, nei apie kitas Širvintų miesto gatves. Apie kokias galimybes gauti lėšų gali būti kalba, jei Kelių direkcijai pateiktame poreikyje Širvintų sporto mokykla buvo įvardinta jau kelerius metus nebeegzistuojančiu Širvintų laisvalaikio centru?!
Viceministro A. Žvaliausko teigimu, toks trumpas objektų sąrašas nustebino, mat kitos savivaldybės teikia kelias dešimtis objektų, kuriuos stengiasi sutvarkyti. Merė Živilė Pinskuvienė sakė, kad nesuprantamas toks atsainus požiūris į rajono kelių būklę, juo labiau kad ir Žemės ūkio ministerijai dėl kelių asfaltavimo kaimų teritorijose poreikis buvo pateiktas toli gražu nepilnas, tačiau padarytos klaidos jau taisomos ir tikimasi, kad šiemet pradėjus, 2016 metais bus pasinaudota visomis įmanomomis galimybėmis sutvarkyti rajono kelius.
***
P. S. Spalio 22 d. merė Živilė Pinskuvienė susitiko su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene, kuri patikino, kad priimtas galutinis sprendimas dėl kelių per Naidų, Kiauklių, Šiaulių (Širvintų sen.) kaimus asfaltavimo – darbai bus atliekami 2016 m. vasarą.
Merė siūlo didinti lėšas asmenų su sunkia negalia slaugai
Artimiausiame Tarybos posėdyje bus svarstomas sprendimo projektas „Dėl socialinių globos kainų patvirtinimo”. Merės Živilės Pinskuvienės teigimu, šis sprendimas būtinas, siekiant užtikrinti kokybišką asmenų su sunkia negalia priežiūrą ir slaugą Širvintų r. socialinių palsaugų centre. Socialinės globos paslaugų Širvintų r. socialinių palsaugų centre kaina paskutinį kartą buvo tvirtinta 2009 m.
Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos paslaugų kainą asmenims su negalia nuo 2009 metų buvo 421,98 Eur, dabar siūloma patvirtinti 544 Eur/mėn.
Asmenims su sunkia negalia ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos paslaugų kaina nuo 2009 m. buvo 497,89 Eur, dabar siūloma patvirtinti – 616 Eur/mėn.
Širvintų ligoninės patalpose – naujos paslaugos gyventojams
Nuo 2010 m. mažėjant Širvintų rajono savivaldybės gyventojų skaičiui, mažėjo ir Širvintų ligoninės paslaugų apimtys. 2012 m. Širvintų rajono savivaldybė VšĮ  Širvintų ligoninės patalpų dalį išnuomojo UAB „Ąžuolyno klinikai“, kuri tas patalpas renovavo ir nuo 2016 m. vasario mėnesio pradės gydomąją veiklą.
Širvintų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Vasiliauskienė ir Administracijos direktoriaus pavaduotoja Elona Pečiukaitienė buvo pakviestos apsilankyti „Ąžuolyno klinikoje“, susipažinti su jos vykdoma veikla ir teikiamomis paslaugomis.
L.e. klinikos direktoriaus pareigas Aldonas Semėnienė papasakojo apie gydymo paslaugas, kurios bus teikiamos Širvintų filiale. Pacientui bus siūlomos kompleksinės paslaugos, apimančios ambulatorinį, stacionarinį gydymą, psichologinę bei psichoterapinę pagalbą, bus konsltuojami ir į ligoninę guldomi pacientai, esant šiems sutrikimams: nuotaikos, nerimo, adaptacijos, valgymo, psichologinės raidos, elgesio ir emocijų, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje, organinių pakitimų (traumų, galvos smegenų kraujotakos) ir kt.
Asmenims, turintiems gydytojo siuntimą ir apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, gydymo ligoninėje paslaugos bus kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto per Teritorines ligonių kasas (TLK).
Širvintų savivaldybės administracijos informacijos
Susitikimo akimirka

Susitikimo akimirka

Spalio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė ir Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė susitiko su Lietuvos Respublikos susisiekimo viceministru Algiu Žvaliausku ir Automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotoju Juozu Gedvilu. Susitikimo metu aptarti Širvintų rajono gyventojams aktualūs klausimai dėl kelių būklės. Apžiūrėti ir aptarti vieni svarbiausi iš jų – Kalnalaukio gatvės rekonstravimas ir Širvintų kaimo gatvių asfaltavimas.

Rajono vadovės Susisiekimo ministerijos ir Kelių direkcijos atstovams pristatė šiuo metu iš Kelių direkcijos skirtų lėšų vykdomus darbus: miesto šaligatvių remontą, žvyro dangos Pigašių kaime įrengimą, dalies Kabaldos k. Rožių gatvės remontą, jau netrukus prasidėsiantį Širvintų kaimo 7 gatvių (Sodžiaus, Gluosnių, Beržų, Miško, Jazminų, Dobilo ir Trumposios) asfaltavimą. Skaityti daugiau »

Dėl ko niršta ligoninės „grietinėlė“?

Merės Živilės Pinskuvienės kreipimasis į Širvintų rajono gyventojus dėl Širvintų ligoninės
Dėl ko niršta ligoninės „grietinėlė“?
Gerbiami Širvintų rajono gyventojai,
jau ne vienerius metus, tiek man dirbant Tarybos nare, tiek dabar, atstovaujant Jums kaip rajono merei, bene dažniausiai gaunu nusiskundimų ne tik dėl rajono kelių, bet ir dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, gydytojų darbo. Jūs skundžiatės, kad kreipiantis į ligoninę „reikia duoti“, nes kitaip žmogui nėra vietos, skundžiatės dėl prastos priežiūros, gydytojų neatidumo ir kt. Mane sukrėtė paskutinio savaitgalio istorija, kai ligoninėje apsilankęs prastai besijaučiantis žmogus, sulašinus lašinę, sulaukė diagnozės „per senas“, buvo paleistas namo, o kitą dieną mirė… Ne gandais, o konkrečiais duomenimis vadovaujantis, Širvintų ligoninėje buvo atliktas auditas, paaiškėjo daugybė pažeidimų. Tikriausiai išsigandę to, kas gali iškilti į viešumą, atsakingi dėl susidariusios padėties gydytojai ir politikai ėmėsi veiksmų.
Spalio 17 d. internetu buvo išplatintas Širvintų ligoninės kolektyvo kvietimas spalio 19 d. atvykti į „atvirą diskusiją dėl ligoninės pertvarkos“. Kvietime rašoma, kad „medikų bendruomenė turi savo poziciją ir nuomonę dėl to, ar Širvintoms reikalinga ligoninė, kaip atskira įstaiga. Direktorė pristatys gyventojams savo, kaip įstaigos vadovės, viziją, kaip galėtų nenuostolingai veikti ligoninė. Kartu tikimasi išgirsti gyventojų nuomonių, pageidavimų ir pamąstymų šiuo klausimu“. Deja, į diskusiją pati direktorė taip ir neatvyko.
Širvintų ligoninės klausimas man, kaip rajono savivaldybės merei, irgi labai aktualus, ir nors nebuvau pakviesta, su visa komanda – pavaduotoja Irena Vasiliauskiene, Tarybos nare Daiva Puziniene, Administracijos direktore Ingrida Baltušyte-Četrauskiene, jos pavaduotoja Elona Pečiukaitiene ir Savivaldybės gydytoja Valentina Deisadze nuvykome dalyvauti diskusijoje. Tiesa, paskubomis surengta „diskusija“ labiau panašėjo į opozicijos politikų susirinkimą. Kalbu apie tuos žmones (Seimo narę R. Tamašunienę, K. Pakalnį, E. Davidavičienę, V. Šimonėlį, V. Jasiukevičių, Anną Kuznecovienę), kurie nepagrįstai sukėlė visuomenėje ažiotažą dėl neva planuojamo Širvintų ir Ukmergės ligoninių sujungimo. Susitikimo metu tiek politikai, tiek pasisakę medikai, ligoninės „grietinėlė“ (R. Gulbinavičienė, J. Šiukštienė, A. Lidžius) – žmonės, kuriuos laikiau Širvintų aukštuomene, griebėsi absurdiškų kaltinimų ir nuolat akcentavo mano „veiksmus“, siekiant sujungti dviejų rajonų ligonines. Maža to, imti narstyti ir mano šeimos, mamos asmeniniai reikalai.
Visa tai stebina ir liūdina – manau, kad Širvintų ligoninei dėl tokių „diskusijų“ nė kiek geriau ar aiškiau, kaip organizuoti veiklą, nebus.
Taigi, pirmadienio „diskusijoje“, į kurią širvintiškiai buvo pakviesti šeštadienį tik vienu interneto kanalu, savo poziciją pateikiau remdamasi faktais ir turimais dokumentais. Ją noriu pateikti ir platesniam gyventojų ratui, iki kurių žinia apie „diskusiją“ neatėjo.
Spalio 6 d. Savivaldybės ir Administracijos vadovės gavo VšĮ Širvintų ligoninės raštą „Dėl VšĮ Širvintų ligoninės išlaikymo“, kuriame direktorė Laima Meškauskienė pateikia įstaigos viziją.
Antru punktu yra išskirta: „uždaryti vaikų ligų skyrių, kaip neefektyvų, palikti tik vaikų dienos stacionaro paslaugą ir ambulatorinių konsultacijų paslaugą. Vaikų ligų skyrių uždaryti nuo 2016 m. sausio mėn.“. Taigi, ligoninės vaikų ligų skyriaus uždarymas yra įstaigos planuojamas veiksmas, siekiant pagerinti nuostolingą veiklą.
L. Meškauskienė, remdamasi statistiniais duomenimis, kad tik 7,5 proc. Širvintų rajono gyventojų kreipiasi į Ukmergės ligoninę dėl paslaugų teikimo, tuo tarpu 41,5 proc. kreipiasi į Vilniaus miesto ligonines, iš jų: Santariškių klinikas – 24,9 proc., Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę – 11,6 proc.“, siūlo „Širvintų ligoninei svarstyti sujungimą pagal pacientų srautus su tretinio lygio Vilniaus ligonine: Santariškių klinikomis arba Respublikine Vilniaus universitetine ligonine“.
Su šia direktorės vizija mes griežtai nesutinkame ir siekiame įstaigą išlaikyti savarankišką.
* Noriu atkreipti gyventojų dėmesį, kad Savivaldybės ir Administracijos vadovės susitiko su Ukmergės savivaldybės ir Ukmergės ligoninės atstovais spalio 13 d., t.y. praėjus savaitei po Širvintų ligoninės direktorės vizijos pristatymo.
* Kaltinimus dėl ligoninės sujungimo akivaizdžiai paneigia mano, Savivaldybės merės, ir Administracijos direktorės vizitai pas sveikatos apsaugos ministrę R. Šalaševičiūtę dėl ligoninės išsaugojimo. Atkreipiu gyventojų dėmesį, kad susitikimo su ministre rugpjūčio mėnesį metu dėtos visos pastangos geriatrijos skyriui įsteigti. Tai yra papildomas finansavimas, naujos darbo vietos gydytojams ir slaugytojams, naujos paslaugos žlungančiai įstaigai. Seimo narė Rita Tamašunienė diskusijoje viešai pripažino, kad merė ir Administracijos direktorė, nuvykusios pas ministrę R. Šalaševičiūtę, buvo parengusios labai detalią ir konkrečią ligoninės viziją, o pristatymas nulėmė teigiamą sprendimą dėl geriatrijos paslaugų teikimo Širvintų ligoninėje finansavimo.
* Apie Savivaldybės ir Administracijos vadovių vizitą į Ukmergę ir susitikimą dėl ligoninės paslaugų gerinimo gyventojai buvo informuoti tiek Savivaldybės interneto svetainėje, tiek rajono laikraštyje „Širvintų kaštas“. Į kaltinimus, esą rajono valdžia, važiuodama ligoninės reikalais, nekviečia įstaigos direktorės, norėčiau atsakyti labai paprastai – finansavimo galimybes dažnai padidina tie, kurie rašo, važiuoja, susitinka ir kalbasi, o ne tie, kurie laukia, kada bus pakviesti. Kai išėjome iš susitikimo su sveikatos apsaugos ministre, už durų laukė bent keli įstaigų vadovai, kurie savo valia ir iniciatyva atvažiavo, siekdami atkreipti ministrės dėmesį į savo įstaigos veiklą, poreikius ir perspektyvas. Siūlyčiau Širvintų ligoninės vadovei imtis aktyvesnių veiksmų ir ieškoti galimybių dalyvauti ne mokymuose su aptarimais „prie kavos puodelio“, o gerai pasiruošus vykti į susitikimus su konkrečiais atsakingais asmenimis.
* Man labai apmaudu, kad pilamas purvas tuomet, kai darbai ir konkretūs veiksmai rodo pastangas gelbėti skolose skendinčią įstaigą. Finansinių ataskaitų duomenimis, 2014 metus Širvintų ligoninė baigė turėdama 91 638,28 Eur (316 408,65 Lt) skolos, per 2015 m. pirmąjį pusmetį ji padidėjo dar 46 556 Eur (160 748,56 Lt). Iš viso skola sudaro kone 140 000 Eur (483 392 Lt).
Man tikrai nėra svarbu sujudinti gydytojų klano ambicijas. Man svarbu pačios ligoninės, joje besigydančių rajono gyventojų ir joje dirbančių specialistų, slaugytojų, jų padėjėjų gerovė. Aš matau, kad direktorei ir už jos stovintiems opozicijos nariams nepatinka, kad gilinamės į finansinę situaciją, kad žinome, kokius atlyginimus gauna ligoninės vadovai ir gydytojai, o slaugytojai, dirbantys po pusantros paros, teuždirba vos kelis šimtus.
Baigdama norėčiau pasakyti, kad Sveikatos apsaugos ministerijos leidimas dėl geriatrijos paslaugų teikimo Širvintų ligoninėje jau yra gautas, sprendimas priimtas. Atsakingai patikinu – dėsime visas pastangas dėl Širvintų ligoninės išgyvenimo ir jos veiklos gerinimo, kad ir kaip tai būtų kai kam nemalonu.
Nuoširdžiai,
Širvintų rajono savivaldybės merė
Živilė Pinskuvienė

Merės Živilės Pinskuvienės kreipimasis į Širvintų rajono gyventojus dėl Širvintų ligoninės

Gerbiami Širvintų rajono gyventojai,

jau ne vienerius metus, tiek man dirbant Tarybos nare, tiek dabar, atstovaujant Jums kaip rajono merei, bene dažniausiai gaunu nusiskundimų ne tik dėl rajono kelių, bet ir dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos, gydytojų darbo. Jūs skundžiatės, kad kreipiantis į ligoninę „reikia duoti“, nes kitaip žmogui nėra vietos, skundžiatės dėl prastos priežiūros, gydytojų neatidumo ir kt. Mane sukrėtė paskutinio savaitgalio istorija, kai ligoninėje apsilankęs prastai besijaučiantis žmogus, sulašinus lašinę, sulaukė diagnozės „per senas“, buvo paleistas namo, o kitą dieną mirė… Ne gandais, o konkrečiais duomenimis vadovaujantis, Širvintų ligoninėje buvo atliktas auditas, paaiškėjo daugybė pažeidimų. Tikriausiai išsigandę to, kas gali iškilti į viešumą, atsakingi dėl susidariusios padėties gydytojai ir politikai ėmėsi veiksmų. Skaityti daugiau »

„Džiaugiamės, kad esame dviese“

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
„Džiaugiamės, kad esame dviese“
Apie netrukus 55 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius Stasę ir Vaclovą Latvius žino nedaugelis. Tai Staškūniškio kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantys ramūs, santūrūs, geraširdžiai žmonės, jau šeštą dešimtmetį puoselėjantys savo jausmus. Pasak Vaclovo, nueitas ilgas ir gražus gyvenimo kelias. Pašnekovas puikiai prisimena 1960 metų lapkričio 13-ąją, kai Zibalų bažnyčioje aukso žiedus sumainė su iš Pumputiškio kaimo kilusia Stase Gudeikaite. Tuomet ir jauni, ir gražūs buvę, ir sveikatos daug turėję, ir laimingą gyvenimą planavę. Atsitiko taip, kad abu visąlaik Šešuolėlių tarybiniame ūkyje darbavosi: vienas traktorininku, o kita – laukininkystėje.
Bendrą gyvenimą pradėjo nuo nulio
- Mes susituokėme labai jauni, buvome pažįstami nuo mažų dienų, Zibalų mokykloje kartu mokėmės, – sakė Vaclovas Latvys. – Ir dabar pasitardami, saugodami vienas kitą, džiaugiamės, kad esame dviese, nežinia, kaip čia būtų, jeigu liktume kuris nors vienas.
- Susituokę pradėjome nuo nulio, – pridūrė Stasė Latvienė. – Tėvai didelių vestuvių nekėlė, šiek tiek davė gyvenimo pradžiai. Per savo amželį užsidirbome viską patys, persistatėme senelių namą. Jaunystėje labai sunku dirbti buvo, bet kartu ir lengva. Gal jaunystė kokius sparnus turėjo, kad viskas lengvai ėjosi, linksmi buvome.
Žmonai pritarė vyras:
- Niekas nežiūrėjo to sunkumo. Darbus dirbdavome su daina. Pabaigus rugiapjūtę, būdavo pabaigtuvių šventė. Šešuolėlių ūkio Staškūniškio skyriaus ūkvedys Juozas Šniras suorganizuodavo mums visokių švenčių: tai vardadienius, tai pabaigtuves, bet ir dirbti ragino. Net naktį su traktoriumi padirbėti tekdavo.
Prisimena Staškūniškio dvaro poną
Vaclovas Latvys gimė ir augo Staškūniškyje. Jo tėvas Stasys Latvys buvo „ordinarščikas“ ir tarnavo Staškūniškio dvaro pono Parčiausko ūkyje. Paprašytas prisiminti prieškario metus, Vaclovas Latvys sakė:
- Labai gerai prisimenu dvarininką Parčiauską, kuris visuomet vaikščiojo su lazdele. Jis turėjo du vaikus: Miką ir Marytę. Jie buvo vyresni. Sūnus Mikas mirė, jį išvežė į Nemenčinę ir palaidojo koplyčioje. Negalėčiau sakyti, kad ponas buvo blogas žmogus. Žodį tikrai tesėdavo: kiek prižadėdavo tėveliui mokėti algos, tiek ir sumokėdavo. Visi labai gerbė ponią Parčiauskienę. Ji buvo daktarė, suteikdavo žmonėms pirmąją pagalbą, vaistų atnešdavo, bet už juos atskaitydavo iš uždarbio. Parčiauskai išvažiavo į Argentiną. Matyt, jautė artėjantį pavojų, todėl dvarą paliko be šeimininko. Kurį laiką dvaras buvo tuščias, po karo valdžia leido jame žmonėms apsigyventi.
Vaclovą Latvį nuo mažens domino technika. Pasak garbaus amžiaus senolio, gal ir mokslus būtų baigęs, labai sekėsi matematika, o ir Širvintų vidurinės mokyklos mokytojas Česlovas Gelažauskas buvęs atidus ir geras. Deja, labai nesisekė lietuvių kalba. Mokytoja Elena Mašauskaitė buvusi labai reikli, todėl, baigęs 10 klasių vidurinėje, išvažiavo mokytis į Šilutę mechanizatoriumi.
- Nežinau, kodėl mes ten taip toli važiavome, – stebėjosi Vaclovas. – Mokiausi tenai su kraštiečiu Pranciškumi Kalesnyku. Labai gaila, kad po metų tą technikos mokyklą uždarė ir paliko tik neakivaizdinį skyrių, teko mokslus nutraukti.
Vaclovas Latvys mechanizatoriumi vis dėlto tapo ir po sunkaus darbo laukuose buvo paniręs į saviveiklą. Pasak pašnekovo, apie penketą metų Zibaluose veikė kultūros namai. Juose direktore dirbo Marcelė Zapareckaitė, o meno vadovu – Zibalų mokyklos direktorius, muzikos mokytojas Viktoras Kiškis. Vaclovo Latvio teigimu, iki 1960 metų kultūrinis gyvenimas Zibaluose virte viręs. Buvo suburtas tautinių šokių kolektyvas, kuriame šoko vaikinai ir merginos.
- Grįžtu iš darbo pavargęs, o namuose jau laukia šokių vadovė, vis prašo ateiti į repeticijas, – juokėsi buvęs saviveiklininkas. – Linksma buvo, daug keliavome su šokių kolektyvu, Dainų šventėse buvome. Po vestuvių teko visas saviveiklas pabaigti, bet tuo pačiu metu ir kultūros namus panaikino.
Sąlygų mokytis nebuvo
Stasė Latvienė – labai santūri moteris, tėviškėje – Pumputiškio kaime – augusi su broliu Juozu ir seserimi Onute.
- Daug visokių darbų teko dirbti, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Labai norėjau mokytis. Baigusi pradinę mokyklą Zibaluose, penktą klasę lankiau Šešuolėliuose II, nes Zibaluose tokios klasės nebuvo. Tik apie 1951 metus Zibaluose buvo atidaryta septynmetė mokykla. Vėl grįžau į Zibalus ir baigiau 7 klases. Deja, mirė tėtis, mamai buvo sunku vienai namuose tvarkytis ir mokslus teko nutraukti. Tėvai turėjo apie 7 hektarus žemės, šeimoje buvau vyriausia, todėl mama spaudė prie darbo. Teko ne tik moteriškus darbus dirbti, bet ir miške malkas kirsti. Labai gerai prisimenu savo buvusius Zibalų mokyklos mokytojus: Viktorą Kiškį, Veroniką Paulavičiūtę-Guobienę, Algirdą Guobį, Vytautą Žvinį, Stasę Vercinkevičiūtę.
Gerų kaimynų apsuptyje
Abu sutuoktiniai Latviai džiaugiasi, kad gyveno ir tebegyvena labai gerų kaimynų apsuptyje. Pasak pašnekovų, be žmonių apsieiti negalima: ar bėdoj, ar džiaugsme – visuomet jie reikalingi. Privalai su visais gražiai ir draugiškai sutarti, jei patys kitus mylėsią, tai ir kitų bus mylimi.
Pašnekovai sakė, kad visą gyvenimą gyvenę šalia Staškūniškio kaimo sentikių, bendravę su jų šeimomis. Patys gražiausi prisiminimai išlikę apie Kanopkinų, Lemešovų, Suchodimcevų, Kurčenovų, Potapovų šeimas. Dar ir dabar tų šeimų ainiai, atvykę lankyti artimųjų kapų Staškūniškio sentikių kapinėse, užsuka į svečius.
Latviai džiaugiasi, kad užaugino dukrą Zitą, dabar gyvenančią Molėtuose, džiaugiasi savo kaimynais, su kuriais anksčiau artimai bendravo ir dabar tebebendrauja: Veronika Kudrešova, Gene Kanopkina, Natalija Buloniene, Veronika Gigaškiene, Jonu Dasevičiumi ir kitais. Dabar aplinkinius namus išpirko miestiečiai, todėl artimiau bendrauja tik su vienu kitu atvykėliu.
- Nieko žmogus negali žinoti, kas bus, – svarstė abu sutuoktiniai. –  Kol kas ypatingų  bėdų neturėjome. Kai ligos pradeda lankyti, tuomet jau sunkiau. Kol kas ir karvytes laikome, ir arkliukas yra, ir avelių. Kol dviese, tai gerai. Pašnekame abu, padirbame abu, televizorių pažiūrime, laikraštį paskaitome, su dukra kasdien telefonu pasikalbame. Labai patinka „Širvintų kraštas“, kas pusmetį prenumeruojame, niekada nepraleidžiame, juk įdomu sužinoti, kas savame krašte darosi, kaip savi  žmonės gyvena.
Sutuoktinių Latvių prigimties esmė – daryti gerus darbus kitiems, mylėti aplinkinius, padėti jiems, kai būna sunku, ir džiaugtis nuveiktais darbais, dukros Zitos šeima. Žmonės, kurie po savęs palieka ne reikšmingus pasiekimus, o nuoširdų gerumą, tikrai gyvena ne veltui ir yra verti didžiausios pagarbos.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Stasės ir Vaclovo Latvių albumo
1. Jaunystę menanti nuotrauka: pusbrolis Bronislovas Gudeika (kairėje), Stasė Gudeikaitė-Latvienė (centre) ir Vaclovas Latvys (dešinėje).
2. Stasė Latvienė.
3. Vaclovas Latvys (kairėje) ir Juozas Kazlauskas – Zibalų kultūros namų saviveiklininkai.
4. Stasė Latvienė su broliu Juozu Gudeika.
5. Seserys Ona Seniūnienė (kairėje) ir Stasė Latvienė.
6. Zibalų krašto jaunuomenė: (iš kairės į dešinę) Michalina Adomavičiūtė, Jonas Talutis, Juzė Sabaliauskaitė, Jadvyga Sabaliauskaitė, Vaclovas Latvys, Marijona Latvytė-Vaivadienė, Pranas Vaivada.
7. Lapkričio 13-ąją Stasė ir Vaclovas Latviai švęs santuokos 55 metų jubiliejų.
8. Prie namų.
9. Šeimininkė su namų sargu Asūru.
10. Vaclovas Latvys kumelę Raketą palepina duonos rieke.
11. Pasak Vaclovo Latvio, užaugintas aveles sunku realizuoti. Niekas nenori pirkti nei avių, nei avienos.
Prie namų.

Prie namų.

Apie netrukus 55 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius Stasę ir Vaclovą Latvius žino nedaugelis. Tai Staškūniškio kaime (Zibalų seniūnija) gyvenantys ramūs, santūrūs, geraširdžiai žmonės, jau šeštą dešimtmetį puoselėjantys savo jausmus. Pasak Vaclovo, nueitas ilgas ir gražus gyvenimo kelias. Pašnekovas puikiai prisimena 1960 metų lapkričio 13-ąją, kai Zibalų bažnyčioje aukso žiedus sumainė su iš Pumputiškio kaimo kilusia Stase Gudeikaite. Tuomet ir jauni, ir gražūs buvę, ir sveikatos daug turėję, ir laimingą gyvenimą planavę. Atsitiko taip, kad abu visąlaik Šešuolėlių tarybiniame ūkyje darbavosi: vienas traktorininku, o kita – laukininkystėje. Skaityti daugiau »

Savivaldybės naujienos

Širvintų parapija

Web ir SEO sprendimai

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Jei tektų rinktis, kur apsigyventumėt?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Židiniai
Kreditas
Plytelės
Buitinė technika namams
Pigūs baldai
Vertimai iš anglų
Lagaminai
Microblading
NeoLife vitaminai
Įmonių steigimas
Optimizavimas paieškos sistemoms

  
Statistika
Dabar svetainėje: 10 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.