rugpjūčio, 2015 archyvas

Įspūdinga išvyka į Birštoną

Vasara – tinkamiausias laikas kelionėms, tad dažnai mums ramybės neduoda troškimas keliauti, knieti sutikti naujų žmonių, pažinti kitokį gyvenimo būdą. Ne pirmus metus ši kelionių magija užburia mūsų „Bočių“ draugijos narius, taip pat ir dabartinį jos pirmininką V. Jablonską, pavaduotoją G. Abromavičienę, valdybos narius.
Daug kur būta, daug pamatyta, bet smalsiems ir aktyviems draugijos nariams norisi dar daugiau.
Liepos 23 d. didelis būrys (35) kelionių mėgėjų vyko į pažintinę kelionę – Birštono miestą-kurortą, įsikūrusį prie didžiausios Lietuvos upės Nemuno. Po dviejų valandų pasiekėme kelionės tikslą.
Kurorto herbe pavaizduota žuvis, kuriai iš nugaros trykšta sidabrinė vandens versmė. Prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios mus pasitiko Birštono „Bočių“ draugijos pirmininkė Julija Borutienė ir jos pavaduotoja Aldona Valatkienė, kuri tą dieną buvo ir mūsų gidė. Lietui lyjant pėstute pradėjome kelionę po įžymiausias šio kurorto vietas. Nuo Vytauto gatvės pasiekėme J. Basanavičiaus aikštę, sustojome prie J. Basanavičiaus paminklo. Ekskursijos vadovė savo eilėmis nušvietė šio iškilaus žmogaus veiklą Lietuvai. Toliau – aikštės kampe – Birštono akmuo.
Nors lietus lijo be perstojo, bet mes ištvermingi – sustojome ir kiek pailsėjome geltonojoje biuvetėje, priklausančioje „Tulpės“ sanatorijai, skanavome mineralinio vandens „Vytautas“, trykštančio iš 125 m gylio gręžinio. Šiek tiek pasislėpėme nuo lietaus „Eglės“ sanatorijos vestibiulyje.
Už geltonosios „Tulpės“ biuvetės – Vytauto kalnas. Legenda sako, kad čia po medžioklės ilsėdavosi Vytautas Didysis. 14-ajame amžiuje čia stovėjo medinė Birštono pilis. Kalno papėdėje pasitinka didingas paminklas Vytautui Didžiajam. Pasivaikščioti kviečia Nemuno krantinė, kuri, siekiant apsaugoti Birštoną nuo potvynių, buvo įrengta iš karto po Kauno hidroelektrinės pastatymo 1959 metais.
Matėme Nemuno kilpų regioniniame parke plytintį Žvėrinčiaus mišką, menantį karališkąsias medžiokles. Miške įrengtas 15 km ilgio dviračių ir pėsčiųjų takas, gausu medžio skulptūrų, įrengtos poilsiavietės ir laužavietės.
Toliau maršrutą tęsėme Birutės gatve, apsilankėme Birštono sakraliniame muziejuje. Apžiūrėjome religinio meno kūrinius, liturginius indus, memorialines ekspozicijas. Muziejuje – 10 salių. Dvi salės skirtos Dievo tarnui arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kitos dvi – antrajam Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui.
Liturginių indų ekspozicijoje – seniausias muziejaus eksponatas – Musninkų bažnyčios komuninė (1619 m.). Šioje salėje puikuojasi 18-20 amžių liturginiai indai: taurės, monstrancijos, viatikinės, patenos. Visų dėmesį patraukia 19 a. tautodailininkų medinių skulptūrėlių kolekcija.
Birštono miesto panoramos puošmena – neogotikinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Joje kasmet vyksta įvairūs koncertai ir renginiai sakralinėmis progomis. Bažnyčią puošia įspūdingi vitražai – juose pavaizduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, vyskupai Motiejus Valančius ir Valerijonas Protasevičius, šventoriuje gausu koplytstulpių. Pagarbinę Švč. Sakramentą malda, grįžome į „Caritas“ bendrijos namus, kur mūsų laukė karšta kava, skanėstai ir Birštono bočeliai. Prie stalo skambėjo dainos, kalbos. Labai visus sužavėjo birštonietės  Aldonos Mildos Valatkienės eilės atsisveikinant: „Gamta atsiveria visu grožiu, net pienės gintarais pavirsta, o žalios pievos – vaizduotės kilimais. Dėkoju Dievui, kad žmogus su angelo sparnais.“
Šiltais žodžiais išlydėti, sėdome į autobusą ir pasukome Vilniaus link. Pakeliui užsukome į Nemajūnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią – tai vienintelis originalus medinės neogotikos kūrinys Lietuvoje. Bažnyčioje saugomas unikalus iš jaunamarčių juostų surištas kilimas, turintis magiškų galių. O šalia bažnyčios esančios kapinaitės garsėja senoviniais dzūkiškais kryžiais. Greta stovinčioje koplyčioje palaidotas garsus rašytojas St. Moravskis. Šiose kapinaitėse ilsisi ir veterinarijos mokslo pradininkas Lietuvoje prof. E. Nonevičius-Nonys.
Kokio nuostabaus grožio Lietuvos kurortas Birštonas! Ir kiek dar daug Lietuvos kampelių turime aplankyti, kad galėtume vadintis lietuviais, pažinusiais savo šalį. Ačiū kelionės organizatoriams už šią įspūdingą išvyką, kuri mus praturtino, praskaidrino kasdienybę, įkvėpė kūrybinių minčių. Iki kitų malonių susitikimų!
Elena Pakalnienė

P1010805Vasara – tinkamiausias laikas kelionėms, tad dažnai mums ramybės neduoda troškimas keliauti, knieti sutikti naujų žmonių, pažinti kitokį gyvenimo būdą. Ne pirmus metus ši kelionių magija užburia mūsų „Bočių“ draugijos narius, taip pat ir dabartinį jos pirmininką V. Jablonską, pavaduotoją G. Abromavičienę, valdybos narius.

Daug kur būta, daug pamatyta, bet smalsiems ir aktyviems draugijos nariams norisi dar daugiau.

Liepos 23 d. didelis būrys (35) kelionių mėgėjų vyko į pažintinę kelionę – Birštono miestą-kurortą, įsikūrusį prie didžiausios Lietuvos upės Nemuno. Po dviejų valandų pasiekėme kelionės tikslą.

Skaityti daugiau »

Gražiausios sodybos liudija kasdienį šeimininkų darbą

Liepos 29 dieną Širvintų rajono administracijos direktorės sudaryta komisija vyko į Kernavės seniūniją. Komisijos pirmininkas seniūnas Stanislovas Gaidakauskas komisijai – Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariams Remigijui Bonikatui, Daivai Puzinienei ir Kernavės bendruomenės pirmininkui Audriui Jakučiui – pasiūlė apžiūrėti keturių sodybų ir keturių įstaigų teritorijas. Buvo aplankytos Astos ir Ginto Jurkevičių (Kernavė), Žydronės ir Dainiaus Franukevičių (Pakalniškiai), Raimundo Petroko (Pakalniškiai) bei Liucijos ir Virginijaus Lapinskų (Pogulianka) sodybos. Komisija taip pat įvertino Kernavės Juozo Šiaučiūno pradinės mokyklos, sename grūdų malūne įsikūrusio „Kerniaus baro“, Kernavės seniūnijos administracinio pastato bei Eglutės ir Rimvydo Olšauskų aktyviam poilsiui sukurto SPA centro teritorijas.
Kernavėje visų apžiūrai pateiktų sodybų aplinka beveik ideali. Pasak šių sodybų šeimininkų, tam reikėjo įdėti daug laiko ir pastangų. Nė vienas iš jų prieš atvažiuojant komisijai specialiai nesiruošė. Kasdienį darbą liudijo aplinkos švara, sodybų tvarkingumas, kelių, pakelių, parkų, gojelių, pamiškių, vandens telkinių pakrančių, sodo, daržo, gėlynų, žaliųjų vejų būklė, pavėsinių, vandens telkinių, šulinių įvairovė.
Šiais metais gražiausiai tvarkomos sodybos laurai Kernavės seniūnijoje atiteko Poguliankos kaime gyvenantiems Liucijai ir Virginijui Lapinskams. Antrąją vietą komisija skyrė kernaviškiams Astai ir Gintui Jurkevičiams, trečioji vieta atiteko Žydronei ir Dainiui Franukevičiams iš  Pakalniškių.
Iš pateiktų apžiūrai įstaigų ir organizacijų reikėjo išrinkti tik vieną geriausią. Po ilgų svarstymų ir vertinimo balų skaičiavimo šiais metais geriausiai tvarkomos įstaigos vardas suteiktas „Kerniaus barui“, kuriame galima paragauti ne tik skanių patiekalų, tačiau pasigrožėti gėlių jūra bei senoviniu lietuvišku interjeru.
Remigijus Bonikatas
Komisijos nariai kernaviškės Astos Jurkevičienės gyvenamojo namo terasoje (pirma iš dešinės šeimininkė).

Komisijos nariai kernaviškės Astos Jurkevičienės gyvenamojo namo terasoje (pirma iš dešinės šeimininkė).

Liepos 29 dieną Širvintų rajono administracijos direktorės sudaryta komisija vyko į Kernavės seniūniją. Komisijos pirmininkas seniūnas Stanislovas Gaidakauskas komisijai – Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariams Remigijui Bonikatui, Daivai Puzinienei ir Kernavės bendruomenės pirmininkui Audriui Jakučiui – pasiūlė apžiūrėti keturių sodybų ir keturių įstaigų teritorijas. Buvo aplankytos Astos ir Ginto Jurkevičių (Kernavė), Žydronės ir Dainiaus Franukevičių (Pakalniškiai), Raimundo Petroko (Pakalniškiai) bei Liucijos ir Virginijaus Lapinskų (Pogulianka) sodybos. Komisija taip pat įvertino Kernavės Juozo Šiaučiūno pradinės mokyklos, sename grūdų malūne įsikūrusio „Kerniaus baro“, Kernavės seniūnijos administracinio pastato bei Eglutės ir Rimvydo Olšauskų aktyviam poilsiui sukurto SPA centro teritorijas.   Skaityti daugiau »

Remontui – daugiau nei pusė milijono, o įrenginys jau genda

Merė Živilė Pinskuvienė kartu su Širvintų rajono Aplinkos apsaugos agentūros viršininku Romualdu Sližausku apžiūrėjo 2014 metų pabaigoje suremontuotą Širvintų tvenkinio hidrotechnikos įrenginį (užtvanką). Net plika akimi matyti gedimas – atplyšusi hidrotechnikos statinio uždorio sandarinimo guma, todėl įrenginys gana stipriai leidžia tvenkinio vandenį. Pasak R. Sližausko, jau karšti orai lemia, kad vandens lygis krinta, o toks įrenginio pralaidumas gali būti gana didelio nusekimo priežastis. Suprantama, kad kritus vandens lygiui, nepasitenkinimą kels ne tik gyventojai, bet ir gamtosaugos institucijos, todėl gedimą būtina taisyti nedelsiant.
Merė Živilė Pinskuvienė, pasikvietusi hidrotechnikos įrenginio remonto rangovą, Žiuko individualios įmonės atstovą, pareikalavo gedimą nedelsiant šalinti. Pasak jos, tokia rangovo darbo kokybė netenkina, juk vos pernai metų pabaigoje už įrenginio remontą buvo sumokėta per pusę milijono litų. Rangovas įsipareigojo dar šią savaitę gedimą pašalinti.
Ž. Pinskuvienė įpareigojo Žemės ūkio skyrių, kuravusį užtvankos remonto darbus, kuo skubiau pateikti projektinius dokumentus, o ketvirtadienį Administracijos direktorės Ingridos Baltušytės-Četrauskienės įsakymu buvo sudaryta komisija, kuri apžiūrės ir įvertins užtvankos statinių būklę bei įvertins remonto, atlikto už 546767,46 Lt, darbų kokybę tam, kad ateityje būtų išvengta panašių situacijų.
Merė Živilė Pinskuvienė, kartu su Širvintų rajono Aplinkos apsaugos agentūros viršininku Romualdu Sližausku apžiūrėjusi 2014 metų pabaigoje suremontuotą Širvintų tvenkinio hidrotechnikos įrenginį (užtvanką), pareikalavo rangovą nedelsiant taisyti gedimą.

Merė Živilė Pinskuvienė, kartu su Širvintų rajono Aplinkos apsaugos agentūros viršininku Romualdu Sližausku apžiūrėjusi 2014 metų pabaigoje suremontuotą Širvintų tvenkinio hidrotechnikos įrenginį (užtvanką), pareikalavo rangovą nedelsiant taisyti gedimą.

Merė Živilė Pinskuvienė kartu su Širvintų rajono Aplinkos apsaugos agentūros viršininku Romualdu Sližausku apžiūrėjo 2014 metų pabaigoje suremontuotą Širvintų tvenkinio hidrotechnikos įrenginį (užtvanką). Net plika akimi matyti gedimas – atplyšusi hidrotechnikos statinio uždorio sandarinimo guma, todėl įrenginys gana stipriai leidžia tvenkinio vandenį. Pasak R. Sližausko, jau karšti orai lemia, kad vandens lygis krinta, o toks įrenginio pralaidumas gali būti gana didelio nusekimo priežastis. Suprantama, kad kritus vandens lygiui, nepasitenkinimą kels ne tik gyventojai, bet ir gamtosaugos institucijos, todėl gedimą būtina taisyti nedelsiant. Skaityti daugiau »

Stadiono namelis – dar vienas trumparegiškas sprendimas

Į miesto stadioną, esantį prie karių kapinių, atvežtas ir pradėtas montuoti ilgai sportininkų lauktas, persirengti ir nusiprausti skirtas namelis. Anksčiau buvo rašyta, kad ši brangiai Savivaldybei kainavusi mobili patalpa – abejonių sukėlęs buvusios valdžios trumpalaikis sprendimas. Mobilios patalpos kaina – 26 999,00 Eur. Tačiau sprendimas buvo, koks buvo, o situacija yra tokia, kokia yra…
Merė Živilė Pinskuvienė su atsakingais specialistais, UAB Širvintų komunalinio ūkio ir UAB „Širvintų vandenys“ vadovais, nuvykę į vietą, apžiūrėjo sumontuotą pastatą. Iki visiško įrengimo dar trūksta nemažai – būtina įvesti vandentiekį ir kanalizaciją, elektrą. Merės požiūriu, reikia uždengti polius, ant kurių stovi namelis, kad ten nebūtų šiukšlinama, įrengti padorią aikštelę priešais įėjimus. Šie darbai preliminariai dar kainuos apie 1400 Eur. Pagalbinė patalpa suprojektuota be laiptų, kurie būtini, nes slenksčiai gana aukšti ir sportuojantiems vaikams įlipti būtų iš tiesų sudėtinga. Živilės Pinskuvienės nurodymu, šiuos darbus artimiausiu metu atliks Savivaldybės kontroliuojamų įmonių darbininkai. UAB Širvintų komunalinis ūkis įpareigotas pakeisti vietomis sulankstytą ir sulaužytą tvorą, sutvarkyti nudžiūvusias šalia augančių medžių šakas. Merės nuomone, priimant sprendimus, būtina mąstyti visapusiškai. Žinoma, galima tik pasvajoti, kiek darbų už 28 000 Eur buvo galima padaryti statant modernų stadioną, kurio Širvintoms taip reikia. Dabar belieka tenkintis tuo, kas nupirkta – kilnojama patalpa, kuri, tik pridėjus papildomų lėšų, laikinai išspręs sportininkų persirengimo ir daiktų pasidėjimo problemą. Živilė Pinskuvienė piktinosi, kad net prie stadiono pastačius šiukšlių konteinerį, prie suoliukų gausu šiukšlių, mėtosi buteliai, šukės.
Kviečiame visus, ypač sporto bendruomenę, futbolininkus, prisidėti prie aplinkos tvarkymo darbų.
Merė Živilė Pinskuvienė su specialistais apžiūrėjo sumontuotą patalpą.

Merė Živilė Pinskuvienė su specialistais apžiūrėjo sumontuotą patalpą.

Į miesto stadioną, esantį prie karių kapinių, atvežtas ir pradėtas montuoti ilgai sportininkų lauktas, persirengti ir nusiprausti skirtas namelis. Anksčiau buvo rašyta, kad ši brangiai Savivaldybei kainavusi mobili patalpa – abejonių sukėlęs buvusios valdžios trumpalaikis sprendimas. Mobilios patalpos kaina – 26 999,00 Eur. Tačiau sprendimas buvo, koks buvo, o situacija yra tokia, kokia yra… Skaityti daugiau »

„Bokšteliai pastatyti, bet jie šernų nemedžioja“

Nuo miške gyvenančių gyvūnų krečiamų eibių kenčia visos Lietuvos žemdirbiai. Nuolat žiniasklaida informuoja apie įvairiuose respublikos rajonuose vilkų, šernų bebrų, elnių, netgi stumbrų daromą žalą. Beveik jokių išimčių nėra ir Širvintų rajone. Rajono kaimuose gyvenantys žmonės piktinasi būriais klajojančių šernų, kreipiasi į atsakingus pareigūnus, kviečiasi žiniasklaidą, bet jokių teigiamų poslinkių nepastebėta. Ypač nuo šernų kenčia Zibalų seniūnijos gyventojai. Ūkininkai puikiai žino, kad šernų daromą žalą žemės arba miško savininkams reglamentuoja Medžioklės įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Savivaldybėje yra sudarytos komisijos žalos įvertinimui, o už jų kompensavimą atsakingi medžiotojai. Pagal Medžioklės įstatymo nuostatas, jeigu komisija nustato, kad žala padaryta, o savininkas ėmėsi visų žalos įvertinimo metodikoje nustatytų priemonių, už žalos atlyginimą atsakingi medžioklės ploto naudotojai. O žalos atlyginimo mechanizmas yra nesudėtingas: žmogus tiesiog turi kreiptis į seniūniją ir parašyti prašymą. Atrodytų, kad viskas taip paprasta, gražu… Deja, iki to grožio labai toli. Žmonės, matydami, kad nėra pagalbos, numoja ranka į šernų padarytą žalą, tiesiog tyli ir niekur nesikreipia.
Sunaikinta apie 50 procentų kviečių derliaus
Levaniškio I kaime (Zibalų seniūnija) ūkininkaujantis Algimantas Stundys turi pasėjęs 15 hektarų kviečių, 9 – miežių ir apie 1 hektarą rugių, pasodinęs šiek tiek bulvių. Vyras guodėsi, kad jo kviečių ir bulvių laukus nuolat niokoja šernai, ateinantys iš čia pat esančio miško. Kiekvienais metais kviečiama komisija, apžiūrimi ir įvertinami šernų padaryti nuostoliai, surašomi aktai, sudedami atsakingų pareigūnų parašai. Deja, situacija nesikeičia. Nuo 2000 metų ūkininkaujantis levaniškietis norėtų vietoje už patirtą žalą numetamų pinigėlių, kurie jokiu būdu nekompensuoja įdėto triūso ir laiko sąnaudų, sulaukti konkrečios pagalbos. Pasak ūkininko, geriausia pagalba būtų medžiotojai, kurie dažniau užsuktų į miškus ar pamiškes ir bent kiek sumažintų šernų populiaciją.
– Kiekvienais metais tas pats, – sakė Algimantas Stundys. – Pirmiausia kariaujame su šernais, paskui – su medžiotojais. Atvažiavę Ukmergės miškų urėdijos komercinių medžioklės plotų atstovai savaip interpretuoja įstatymus ir nuolat „pudrina“ smegenis. Kadangi mano žemė yra abipus kelio „Zibalai – Šešuoliai“, vienoje pusėje medžioja ukmergiškiai, o kitapus kelio – medžiotojų būrelio „Girios“ medžiotojai, tad bendrauti tenka su abiejų būrelių atstovais. Reikia pripažinti, kad „Girių“ medžiotojai supratingesni, bent minimaliai atlygina nuostolius, o su ukmergiškiais reikia ginčytis. Šiais metais sunaikinta apie 50 procentų kviečių laukų. Javai išmindžioti, išknaisioti, išguldyti, kaip tokius kombainas gali paimti.
Medžiotojai atvežtą bokštelį pamiršo
Algimantas Stundys vedžiojo po kviečių lauką. Ten, kur derlius nesunaikintas, lingavo brandžios kviečių varpos, laukas žibėjo it auksas. Deja, visą grožį ir įdėtą darbą nuvainikuoja didžiulės brydės ir šernų padaryti labirintai. Toje vietoje, kur stovi medžiotojų bokštelis, laukas lyg tyčia dar labiau šernų ištryptas. Pašnekovo teigimu, šitaip kenčia visi Anciūnų krašto ūkininkai: ir stambesni, ir smulkesni.
– Visų aplinkinių gyventojų laukai išknaisioti, javai išguldyti, – piktinosi ūkininkas. – Visai nesvarbu, kokiu atstumu nuo miško pasėji žiemkenčius, šernai visur suranda, viską sugadina, tiesiog į kiemą ateina.
Po to, kai liepos pradžioje šernai apsilankė kviečių laukuose, Algimantas Stundys kreipėsi į medžiotojus, tiesiog geranoriškai paprašė pagalbos: pabudėti, pažiūrėti, vieną kitą knyslių nušauti, kitus pagąsdinti. Vyras pripažįsta, kad buvo sureaguota operatyviai, bokštelis pastatytas liepos pirmomis dienomis apie 20.30 val. vakare, tuoj pat buvo atvežtas medžiotojas, jis pasėdėjo apie valandą ir dingo. Nuo to vakaro ir prasidėjo košmaras. Kasnakt ateinantys šernai suniokojo lauką, o visą mėnesį bestypsąs vienišas bokštelis jau voratinkliais apipintas, anot pašnekovo, gal gandrai lizdą pradės ant jo krauti, nes labai pamėgo jo viršūnėn suskridę  snapais pakalenti.
– Bokšteliai pastatyti, bet jie šernų nemedžioja, – juokėsi ūkininkas.
Padėka už supratingumą Žemės ūkio skyriaus vedėjai
Žiūrėdamas į nusiaubtus kviečius, Algimantas Stundys prisiminė karčią ankstesnių metų patirtį ir jau abejoja, ar verta kaip ir kasmet kviesti komisiją nuostoliams įvertinti.
– Liūdna, kai atvažiavusi apžiūrėti patirtų nuostolių komisija išsityčioja ir sako, kad esu kaltas, nes  neapsaugau savo pasėlių, – nuogąstavo levaniškietis. – Komisijos nariai labai mulkina vyresnio amžiaus žmones, kurie nesinaudoja internetu, nežino įstatymų. Visa laimė, kad komisijoje būna Zibalų seniūnijos ir Širvintų rajono savivaldybės darbuotojai. Jie supratingesni ir palaiko paprastą kaimo žmogų. Ačiū Žemės ūkio skyriaus vedėjai Marytei Kmitienei, kuri yra labai atsakingas žmogus ir padeda ūkininkams išsikovoti žalos atlyginimą.
Vyras rodė savo laukus, aiškino, kad imasi visų galimų apsaugos priemonių, bet niekas negelbsti. Nuostoliai akivaizdūs: sunaikinta apie 7 hektarus kviečių, kurių derlingumas bent praėjusiais metais buvo tikrai geras, to paties tikėtasi ir šiemet. Aišku, kad į žemę sutryptų kviečių stiebų javų kombainas nepaims, teks tenkintis kukliu derliumi.
Levaniškio I kaimo ūkininkas augina nedidelį plotą bulvių. Laukas aptvertas storomis žalgomis, atrodo, kad joks žvėris neįlįs.
– Niekas nuo šernų nepadeda: nei repelentai, nei tvoros, – aiškino ūkininkas. – Prieš porą metų net bulvių lauko tvorą peršoko ir bulves iškniso. Kai šerniukai sulenda į aptvarą, paskui juos veržiasi ir šernės.
Kreiptasi į Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos
– Kur dėtis kaimo žmogui? – klausė Algimantas Stundys. – Gal iš viso nieko nesėti, nebesodinti bulvių? Pikta, kai atveža repelentus, pakiša pasirašyti – ir žinokis. Juk medžiotojų darbas savo gyvius prižiūrėti, kad jie kitiems žalos nedarytų. Pernai skambinau, kviečiau padėti, man atsakė, kad negali, nes ilsisi Palangoje. Kodėl žiemą medžiotojai į Levaniškio mišką veža pašarus ir šeria šernus, o pavasariop šernai puola į žmonių laukus? Kai nenorima mokėti už padarytą žalą, visuomet galima rasti priežasčių. Medžiotojai Medžioklės įstatyme ir metodikoje įžvelgia visokių interpretacijų. Dėl žvėrių daromos žalos pats esi kaltas: nesilaikei reikalavimų, sklypai yra per arti namų, nebuvo aptverti. Gali rašyti, skųstis, bet priežastį, kad nereikėtų šernų padarytos žalos atlyginti, medžiotojai suras.
Levaniškietis sakė, kad dėl šitokios netvarkos kreipėsi į Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos, deja, sulaukė tik formalaus atsakymo, paremto Ukmergės miškų urėdijos paaiškinimu. Paklaustas, kokių pageidavimų medžiotojams turi, Algimantas Stundys suformulavo tris konkrečius pasiūlymus:
– Tegul medžiotojai dirba savo tiesioginį darbą ir pasirūpina šernais, kurie komerciniuose plotuose pramogoms auginami. Tegul medžiotojai išmoksta pagarbiai elgtis su kaimo žmonėmis ir jų nežemina. Tegul liaujasi savaip interpretavę įstatymus.
Apmaudu, kad sodiečiai – tiek Zibalų seniūnijos, tiek kitų – palikti likimo valiai kovoje su šernais. Niekas – pradedant atsakingais Aplinkos ministerijos pareigūnais, baigiant medžiotojais – nenori prisiimti atsakomybės, imtis rimtų darbų ir padėti žemdirbiams. Būtent žemę dirbantys ir duoną auginantys žmonės siuntinėjami nuo einošiaus pas keipošių. Kantrybė senka, nusivylimas didėja, o gyventi ir dirbti juk reikia.
Romas Zibalas
Levaniškio I kaimo gyventojas Algimantas Stundys: „Niekas nuo šernų nepadeda: nei repelentai, nei tvoros.“

Levaniškio I kaimo gyventojas Algimantas Stundys: „Niekas nuo šernų nepadeda: nei repelentai, nei tvoros.“

Nuo miške gyvenančių gyvūnų krečiamų eibių kenčia visos Lietuvos žemdirbiai. Nuolat žiniasklaida informuoja apie įvairiuose respublikos rajonuose vilkų, šernų bebrų, elnių, netgi stumbrų daromą žalą. Beveik jokių išimčių nėra ir Širvintų rajone. Rajono kaimuose gyvenantys žmonės piktinasi būriais klajojančių šernų, kreipiasi į atsakingus pareigūnus, kviečiasi žiniasklaidą, bet jokių teigiamų poslinkių nepastebėta. Ypač nuo šernų kenčia Zibalų seniūnijos gyventojai. Ūkininkai puikiai žino, kad šernų daromą žalą žemės arba miško savininkams reglamentuoja Medžioklės įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Savivaldybėje yra sudarytos komisijos žalos įvertinimui, o už jų kompensavimą atsakingi medžiotojai. Pagal Medžioklės įstatymo nuostatas, jeigu komisija nustato, kad žala padaryta, o savininkas ėmėsi visų žalos įvertinimo metodikoje nustatytų priemonių, už žalos atlyginimą atsakingi medžioklės ploto naudotojai. O žalos atlyginimo mechanizmas yra nesudėtingas: žmogus tiesiog turi kreiptis į seniūniją ir parašyti prašymą. Atrodytų, kad viskas taip paprasta, gražu… Deja, iki to grožio labai toli. Žmonės, matydami, kad nėra pagalbos, numoja ranka į šernų padarytą žalą, tiesiog tyli ir niekur nesikreipia. Skaityti daugiau »

Lina – Europoje dešimta

Lina – Europoje dešimta
Dvyliktąja patekusi į Gruzijos sostinėje Tbilisyje vykusio Europos jaunimo olimpinio festivalio ieties metimo varžybų finalą, Lietuvos rinktinei atstovaujanti širvintiškė Lina Surgelaitė aplenkė dvi varžoves ir užėmė dešimtąją vietą. Širvintiškė pasirodymą baigė pirmajame rate ir tarp aštuonių pajėgiausių ieties metikių, kurios toliau kovojo dėl medalių, nepateko.
Pirmuoju bandymu Linos paleista ietis nuskriejo 36,83 m, antruoju – 42,63 m, trečiasis bandymas buvo nesėkmingas. Užėmusi dešimtąją vietą, širvintiškė aplenkė suomę Eliną Kinnunen (41,68 m) ir latvę Aivą Niedrą, kurios visi trys bandymai buvo neįskaityti. Nuo aštuntosios vietos, garantavusios kovą kitame etape, Liną skyrė 3,86 m.
Jaunimo olimpinio festivalio čempione tapo italė Carolina Visca. Už Liną metais jaunesnė sportininkė jau pirmajame rate pasiekė naują Europos jaunimo olimpinio festivalio rekordą, ietį numetusi 57,09 m ir 48 cm pagerinusi ankstesnį Edos Tugzus pasiekimą. Antrajame etape du pirmieji italės metimai buvo nesėkmingi, tačiau pirmajame etape jos rezultatas varžovėms buvo neįkandamas. Metusi paskutinė, italė jau žinojo, kad tapo čempione – trečią kartą jos išmesta ietis nuskriejo net 60,09 cm ir vėl tapo naujuoju festivalio rekordu. Tačiau jis vis dar 2,84 m prastesnis nei pasaulio jaunimo rekordas, priklausantis Kinijos atletei Juan Xue.
Sidabro medalis atiteko prancūzei Joanai Aigouy (54,70 m), bronzos – norvegei Ariannei Duarte Morais (52,64 m).
Europos jaunimo olimpiniame festivalyje dalyvavę Lietuvos jaunieji sportininkai neiškovojo nė vieno medalio.
Beje, Lina Surgelaitė – ne pirmoji širvintiškė, kuri atstovavo Lietuvai Europos olimpiniame jaunimo festivalyje. 2003 metais Paryžiuje mūsų šalies rinktinės marškinėlius apsivilko Lina Misikonytė. Tada Lietuvos jaunieji atletai pelnė tris aukso medalius: ant aukščiausiosios pakylos lipo bėgikė Lina Grinčikaitė, dziudo imtynininkas Alius Bračiulis ir stalo tenisininkė Lina Misikonytė. Tada mūsų šalies jaunimas dar parvežė vieną sidabro ir keturis bronzos medalius, o šalių rikiuotėje buvo vienuolikta.
ŠK informacija
Širvintiškė Lina Surgelaitė aplenkė dvi varžoves ir užėmė dešimtąją vietą.

Širvintiškė Lina Surgelaitė aplenkė dvi varžoves ir užėmė dešimtąją vietą.

Dvyliktąja patekusi į Gruzijos sostinėje Tbilisyje vykusio Europos jaunimo olimpinio festivalio ieties metimo varžybų finalą, Lietuvos rinktinei atstovaujanti širvintiškė Lina Surgelaitė aplenkė dvi varžoves ir užėmė dešimtąją vietą. Širvintiškė pasirodymą baigė pirmajame rate ir tarp aštuonių pajėgiausių ieties metikių, kurios toliau kovojo dėl medalių, nepateko.

Pirmuoju bandymu Linos paleista ietis nuskriejo 36,83 m, antruoju – 42,63 m, trečiasis bandymas buvo nesėkmingas. Užėmusi dešimtąją vietą, širvintiškė aplenkė suomę Eliną Kinnunen (41,68 m) ir latvę Aivą Niedrą, kurios visi trys bandymai buvo neįskaityti. Nuo aštuntosios vietos, garantavusios kovą kitame etape, Liną skyrė 3,86 m.

Skaityti daugiau »

Dingo medžiotojų bokštelis

Dingo medžiotojų bokštelis
Rugpjūčio 3 – 5 d.
Per šias dienas išaiškinti 9 administracinės teisės pažeidėjai, gautas 1 skundas (pareiškimas, pranešimas).
Užregistruoti keli ikiteisminiai tyrimai.
Rugpjūčio 3 d. užregistruotas moters, gim. 1947 m., gyv. Širvintų r., pareiškimas, kad jai paskambinęs vyriškis apgaulės būdų išviliojo pinigus, o 1977 m. gimusi Vilniuje gyvenanti moteris parašė pareiškimą, jos draugės namuose Širvintose ją mušė sugyventinis.
Rugpjūčio 4 d. užregistruotas vyro, gim. 1988 m., gyv. Širvintų r., Širvintų sen., pareiškimas, kad rugpjūčio 2 d. skelbimų portale „Autogidas“ radęs skelbimą apie parduodamą automobilį, pervedė į nurodytą sąskaitą 150 eurų avansą. Vėliau, bandydamas susisiekti su asmeniu, kuriam pervedė pinigus, sužinojo, kad jo perkamo automobilio išvis nebuvo, t.y. portale buvo įdėtas melagingas skelbimas.
Rugpjūčio 5 d. užregistruotas VPS PP vyr. tyrėjo tarnybinis pranešimas, kad liepos 18 d. vyriškis, nuvykęs į Spietiškių k., Čiobiškio sen., pastebėjo, kad dingęs lauke stovėjęs aliuminio konstrukcijos kilnojamasis medžiotojų bokštelis. Padaryta 200 eurų materialinė žala.
Būta ir neblaivių vairuotojų, vairavusių dviračius. Abu pažeidėjai – vienas, gimęs 1941 m., kitas, gimęs 1970 m. – pričiupti rugpjūčio 4 d.
Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Rugpjūčio 3 – 5 d.

Per šias dienas išaiškinti 9 administracinės teisės pažeidėjai, gautas 1 skundas (pareiškimas, pranešimas). Skaityti daugiau »

Paštininkas – mylimiausias žmogus kaime

Viskas šioje žemėje keičiasi: vieni dalykai išnyksta, atsiranda nauji. Ypač ryškūs informacijos perdavimo pokyčiai, atsirado internetas, mobilieji telefonai. Bet rašytinio žodžio pakeisti bent kol kas nepavyksta. Dažnas lietuvis dieną pradeda su laikraščiu rankoje. O kur laikraštis, ten ir paštininkas. Laikraščius ir laiškus po kaimus nešiojantys žmonės dažniausiai pasižymi kuklumu, paprastumu, todėl lieka nepastebėti. Paštininkas į atokiausias sodybas pristato ne tik korespondenciją, bet ir pensijas, todėl pašto darbuotojas – mylimiausias žmogus kaime. Viena iš jų – Teresė Bartaškienė, ilgametė Alionių pašto viršininkė.
– 20 metų dirbau Pokiškių aštuonmetės mokyklos pradinių klasių mokytoja, – apie save pasakojo Alionyse I gyvenanti Teresė Bartaškienė. – Atsitiko taip, kad mokykloje neliko klasių lenkų dėstomąja kalba, teko rinktis kitą darbą. Taip tapau laiškininke ir Alionių pašto viršininke.
1981 metais tapusi laiškininke Teresė Bartaškienė Alionių pašte dirbo 17 metų. Pasak pašnekovės, teko daug mokytis. Ir šiandien buvusi pašto viršininkė džiaugiasi, kad buvo apsupta nuoširdžių, pareigingų ir rūpestingų moterų kolektyvo. Tik geru žodžiu šiandieną ji mini buvusias bendradarbes: Teofilę Vancevičienę, Pauliną Dzedzickaitę, Jadvygą Cijūnaitienę, Kostę Germanavičienę ir kitas, su kuriomis daugiau nei  dešimtmetį dirbo. Labai geri prisiminimai apie  tiesioginius Širvintų pašto viršininkus Stefaniją Kolosovą ir Dainių Balsevičių, Jauniūnų pašto viršininkę Mildą Jurevičienę, Bartkuškio – Eleną Griškevič, Šešuolėlių – Mildą Bilotienę, Kiauklių – Ireną Juzonienę ir kitas. Pasak pašnekovės, anais laikais vyko socialistinis lenktyniavimas tarp paštų, pagal vadovybės numatytus rodiklius reikėjo lenktyniauti su Kernavės paštu.
Alionių pašto teritorija buvo ir šiaip gana didelė. Atėjus nepriklausomybei, buvo prijungta dar buvusio Juodiškių pašto teritorija, paštininkams reikėdavo aplankyti ne tik šalia Alionių esančius kaimelius, bet ir pasiekti Trapelius, net Molėtų rajono pakraščiuose gyvenančius Širvintų rajono žmones.
– Spauda anais laikais būdavo labai pigi, – pasakojo buvusi pašto darbuotoja. – Žmonės labai daug užsisakydavo laikraščių, žurnalų. Tarybiniais laikais į Alionių  paštą korespondenciją pristatydavo tiesiai iš Vilniaus, tik rajoninį laikraštį ir laiškus atveždavo maršrutiniu autobusu. Tekdavo kiekvieną rytą laukti iš Širvintų atvažiuojančio autobuso, pasiimti maišą su laiškais bei laikraščiais ir pradėti darbą pašte. Vien tik „Širvintų krašto“ (buvusios „Lenino vėliavos“) būdavo apie 100 egzempliorių, apie 100 „Valstiečių laikraščio egzempliorių, 25 „Komjaunimo tiesos“, 30 „Genių“, daugiau nei 100 egzempliorių lenkų kalba leidžiamo „Kurier Wilenski“. Žmonės spaudą prenumeruodavo pusmečiui arba ketvirčiui. Kiekvieną dieną atveždavo krūvas laikraščių, vos spėdavome suktis.
Paklausta apie pašto viršininkės kasdienybę, moteris sakė, kad į paštą užsukdavo labai daug moterų, kurios savo sūnus buvo išlydėjusios į kariuomenę. Jos atnešdavo siuntas, kurias reikėdavo išsiųsti jaunuoliams, tarnaujantiems kituose buvusios sąjungos miestuose. Tokių siuntinių ypač padaugėdavo prieš metines šventes. Motiniškai suruoštus lauknešėlius atnešusios  moterys norėdavo pasipasakoti, pasidalyti rūpesčiais. Juk pašto viršininkas būdavo labai svarbus žmogus kaime, autoritetas. Turėjo būti doras, sąžiningas, patikimas. Pasak Teresės, nelengva būdavo nešti telegramas, skelbiančias blogas žinias. O telegramų anais laikais būdavo gana daug, jas tekdavo pristatyti ir po darbo valandų. Juk mobiliųjų telefonų nebuvo, o informaciją perduoti reikėdavo kuo skubiau. Buvo laikas, kai pašto skyriai dirbo be poilsio dienų, taip pat sekmadieniais, nes atrodė, kad be ryšių technologijų gyvenimas tiesiog sustotų.
– Darbe tarpusavyje sutardavome, – prisimena ryšių skyriaus vadovė, – jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą. Toliau nuo parduotuvės gyvenantys žmonės paprašydavo atnešti duonos ir cukraus. Tekdavo jų prašymus išpildyti, nes žiemą nuošaliau gyvenantiems žmonėms pasiekti parduotuvę buvo sunku.
Alionių pašte Teresė Bartaškienė dirbo iki tol, kol buvo priimtas nutarimas palikti dirbti tik motorizuotus laiškininkus. Teresę Bartaškienę pakeitė dukra Edita.
Paklausta, jeigu metai grįžtų atgal, kokį darbą rinktųsi pašnekovė, moteris atsakė:
– Visi darbai yra geri ir kilnūs. Esu diplomuota pedagogė, baigusi Vilniaus pedagoginę mokyklą. Jeigu metai grįžtų atgal, rinkčiausi mokytojos kelią. Džiaugiuosi savo buvusiais mokiniais: žurnalistu Henriku Mažuliu, mokytoju Tadeušu Jakšta, ūkininku Jonu Kropa ir kitais.
Teresė Bartaškienė mokėjo ir tebemoka būti nuoširdi, o svarbiausia – tiki savimi ir kitais žmonėmis. Jos talentas – mokėjimas bendrauti su kraštiečiais – atsiskleidė. Šiandieną ji rūpinasi šalia namų žydinčiais gėlynais, skaito „Vakaro žinias“, „Širvintų kraštą“, savo namų bibliotekoje esančią grožinę literatūrą, džiaugiasi dukromis Sigute, dirbančia mokytoja Alionių mokykloje, ir Edita, dirbančia Alionių pašte, laukia užsukančių anūkų Arno, Dagnės ir Dano.
Romas Zibalas
Teresė Bartaškienė: ,,Jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą.“

Teresė Bartaškienė: ,,Jokių skundų iš klientų nesulaukdavome. Tiesiog į paštą atėję žmonės pasidžiaugdavo, išsišnekėdavo, išsakydavo savo nerimą.“

Viskas šioje žemėje keičiasi: vieni dalykai išnyksta, atsiranda nauji. Ypač ryškūs informacijos perdavimo pokyčiai, atsirado internetas, mobilieji telefonai. Bet rašytinio žodžio pakeisti bent kol kas nepavyksta. Dažnas lietuvis dieną pradeda su laikraščiu rankoje. O kur laikraštis, ten ir paštininkas. Laikraščius ir laiškus po kaimus nešiojantys žmonės dažniausiai pasižymi kuklumu, paprastumu, todėl lieka nepastebėti. Paštininkas į atokiausias sodybas pristato ne tik korespondenciją, bet ir pensijas, todėl pašto darbuotojas – mylimiausias žmogus kaime. Viena iš jų – Teresė Bartaškienė, ilgametė Alionių pašto viršininkė. Skaityti daugiau »

Likimo atblokštas į Širvintas, poetas vakarojo lėbaudamas ir mokydamasis prancūzų kalbos

Birželio 27 dieną rašėme, kad 1919 metais Širvintose kurį laiką gyveno garsus XX a. lenkų poetas Vladislavas Bronevskis (1897-1962). Čia jis priklausė lenkų karinei misijai. Savo išgyvenimus poetas aprašė dienoraštyje, kuris buvo publikuotas Lenkijoje.
Jūsų dėmesiui – daugiau faktų iš Bronevskio gyvenimo Širvintose. Juos galima rasti rusų kalba išleistoje elektroninėje knygoje „Du balsai, arba Atsiminimai…“ („Dva golosa, ili Pominovenije…“), kurią galima įsigyti per elektroninę Google books prekybos sistemą.
Širvintose – vengriškas vynas po 25 markes už butelį
Sulaukęs aštuoniolikos, Vladislavas Bronevskis įstojo į Pilsudskio legionus ir Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenės sudėtyje dalyvavo I Pasauliniame kare. 1917 metais lenkams masiškai atsisakius prisiekti ištikimybę Vokietijos valstybei, kartu su kitais šio pasipriešinimo dalyviais buvo internuotas. Ištrūkęs iš belaisvių stovyklos, eksternu išlaikė baigiamuosius mokyklos egzaminus ir įstojo į Varšuvos universitetą, tuo pačiu metu dalyvavo 1914 metais įkurtos Lenkijos karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa arba sutrumpintai – POW) veikloje.
Kilus grėsmei iš bolševikinės Rusijos, Vladislavas Bronevskis buvo pašauktas į kariuomenę ir pasiųstas į Vilnių. Apie tai poetas savo dienoraštyje parašė 1919 metų gegužės 2 dieną. Užsimena, kad įsakymas vykti į Vilnių jam buvo netikėtas. Net šeimai nežinant, Vladislavas Bronevskis išskubėjo į Varšuvos geležinkelio stotį. Tris dienas praleidęs vagone, jis savo dienoraštyje rašo keliaudamas matęs sapną apie … sapną. Kažkokia neapsakomo grožio mergina, kurią jis įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, sapne glostė jo veidą. Poetas ją vadino vardu, kuris buvo gražus ir neįprastas. Pabudęs ją akimirksniu įsimylėjo.
Likimo ironija – Lietuvoje jis sutiks merginą, su kuria patirs daug malonių akimirkų.
1919 metų gegužės 2-ąją jis jau klajojo po Vilnių, po kurį pasidairyti išskubėjo savo grandžiai išaiškinęs kovinės sargybos principus. Apsiavęs pačius ankščiausius batus, pritrynė ant kojų pūsles.
Vilniuje Bronevskis įsikūrė anksčiau bolševikų valdininko užimtame bute. Puikūs baldai, patogumai ir kt. Anot dienoraščio autoriaus, čia jie gyvena kaip buržujai.
Bronevskiui skirta mokyti kuopą, tiksliau – pirmąjį būrį, vakarais jis groja fortepijonu, laiką leidžia balkone, dairydamasis po sodelį ar vaikšto po Vilnių, ieškodamas simpatiškų veidų.
Daug skaito. Iš bolševikų poetas „paveldėjo“ nedidelę biblioteką. Joje – įdomi knyga: Trockio „Žodis darbininkams ir valstiečiams“. Sudomino. Skaito, daug mąsto. Pradeda gerbti Trockį, kurio veikiamas jis vėliau taps kairiųjų pažiūrų. Poetas pamini ir Ustinovo brošiūrą „Komunoje“ – fantaziją apie bolševikų propaguojamą gyvenimą. Tiesa, ji stebina. Nesuvokiama, kodėl komunarai šienaudami gieda internacionalą, kaip savamokslis darbininkas skaito paskaitas, kurių klausosi universitetų studentai. Viskas idealiai lygiateisiška bei kvaila ir atstumia. Kam reikalingi filosofai, jei visi privalo šienauti?
Dar gegužę trumpam apsilankęs Varšuvoje ir gimtajame Plocke, poetas išvyksta į Zakopanę, o grįžta birželio 22-ąją grįžta į Vilnių, kur neranda kuopos, nes ji išvykusi į kažkokį susirėmimą.
Liepos 15-osios įraše atsiranda užuomina apie jo dalyvavimą susirėmime ties Švenčionimis.
Pagaliau 1919 metų rugpjūčio 27-ąją Vladislavas Bronevskis dienoraštyje parašo atvykęs į Širvintas. Kadangi kuopos vadas Penkošas užgėrė, o Jaševičius vogė kiek galėjo, drausmė kuopoje pašlijo. Karininkai kreipėsi į komisiją, kuri Penkošą nušalino nuo pareigų ir kuopos vadu paskyrė Bronevskį. Rugpjūčio viduryje kariai buvo pasiųsti į Širvintas, kur jis, kaip kuopos vadas, mėgino perprasti „buhalteriją ir kanceliariją“, o „ilgas kaip dešra“ miestelis jam kėlė siaubingą nuobodulį. Laisvalaikį leido gerdamas „vengrišką vyną po 25 markes už butelį“, iš rusų kalbos versdamas Apuchtino eilėraštį „Beprotis“. Širvintose gimė eilėraštis „Mlodosci mej legendą…“
Smaugė baisus nuobodulys
Kaip galima suprasti iš įrašų, gyvendamas Širvintose poetas daug keliavo po apylinkes, lankė didesnėse gyvenvietėse dislokuotus kariuomenės dalinius, vietos dvarininkus. Tačiau ištikimiausias palydovas – knyga.
Iš 1919 metų rugpjūčio 30 d. įrašo dienoraštyje:
„Praėjusią naktį nemiegojau: išverčiau iki galo „Beprotį“, paskui skaičiau Kedžinskio „Šauksmą naktyje“ – Šerloko Holmso stiliumi parašytą pasakaitę su meniškais užraitymais, – paskui užmigau ir miegojau iki pusiaudienio. Pabudęs sėdau į savo išklerusį vežimą ir išvažiavau į Šešuolėlius, į Novickio rezidenciją. Jam ten geriau, nei man: kaimas, daug maisto ir mažai rūpesčių. Ideali realybė. Vakare buvom pas ponią Končiną Mažuosiuose Šešuolėliuose, apie šį bei tą kalbėjomės su namo šeimininke – tipiška „bajoraite iš sodybos“, kuri „iššoko už vyro“, taip pat su kažkokia ponia Tamara, ruse, kliedinčia dėl savo vienintelio sūnaus. Grįžome vienuoliktą.
Pas Novickį dabar didelė biblioteka, senosios lietuvių „šlėktijos“ palikimas. Vertingos ir atsitiktinės knygos mėtosi visuose kampuose. Lentynose tūkstančiai angliškų, prancūziškų ir kitokių knygų; tarp jų radau, atrodo, pirmąjį Kochanovskio leidimą.
Pasiėmiau žodyną ir kelias prancūziškas knygas – nutariau išmokti šią kalbą.
Prieš pusiaudienį buvau Širvintose. Kičinskis man atvežė tokį laiškelį nuo J. R.
„Ponas poručike! Raportuoju, kad klube tuščia, kadangi jūsų nėra, nieko nėra iš šturmo kuopos ir pirmojo pulko, kuris pagaliau nutarė palikti Vilnių ir išvyko į Dauguvos frontą…“
Laiškutyje Vladislavui Bronevskiui J. R., t. y. – Janka Rymkevič, taip pat aptaria literatūrinius reikalus. Poetas nedelsdamas atsakė jo autorei:
„Ponia Janka! Būtų visai banalu, jei savo epistoliją aš pradėčiau nuo įtikinėjimų, kad jūsų laiškas man suteikė tikrą pasitenkinimą; kaip buvo iš tiesų – atspėkite pati.
Pradėsiu nuo to, kas mane palietė šiame laiške – o būtent įtarimas, kad Širvintose aš „neblogai pramogauju“. Kategoriškai ir pasipiktinęs tvirtinu, kad kaip tik čia pramogauju išskirtinai bjauriai, baisus nuobodulys, ir aš pasiutusiai griežiu dantų likučiais. Jeigu visa Lietuva, jūsų tėvynė, tokia nuobodi, tai nekeista, kad jaunystėje mane įveikdavo miegas skaitant „Poną Tadą“.
Dabartinė mano rezidencija – tris varstus besitęsiančios žarnos formos žydiška dykuma, sukomplektuota iš vieno gydytojo, vaistinko, ir taškas. Niekindamas šią bendruomenę, aš užsidariau savyje ir mėgdžioju Baironą. Žydiškame bute radau Knuto Hamsuno kūrinių tomą rusiškai.
Ar žinote šį sudaužytos meilės dainių? Jei jums patinka stiprūs ir skausmingi išgyvenimai, verta pabandyti perskaityti „Misteriją“.
Toliau tos dienos įraše poetas užsimena skaitantis dalykus, kurie neverti paminėti. Dar pasamprotavęs apie literatūrą, Vladislavas Bronevskis Jankai Rymkevič dedikavo savo nuotrauką, pridėjo Apuchtino vertimą ir savo eilėraštį „Gdy juz z miloscia klapa – koniec fatalny…“. Atvirai prisipažįsta, kad eilėraštyje aprašyti išvedžiojimai turi mažai ką bendro su realybe, kadangi pinigų išgertuvėms nėra – dar neišmokėtas atlyginimas…
Vis dėlto galima drąsiai pasakyti, kad poetas merginai parašė ne viską. Jis taip ir nutylėjo dienoraščio puslapiuose aprašytas pramogas Širvintose, vieną jų – lėbavimą su moterimis miestelio karčemoje ir tų pasisėdėjimų pramogas – dviprasmiškų laiškelių siuntinėjimą…
Širvintose užklupo karas su Lietuva
Kaip jau esame užsiminę, gyvendamas Širvintose Vladislavas Bronevskis užmezga romaną su Zofija Džalalova, Zocha, vietos gydytojo K. giminaite. Aukšta, liekna kaip anglų mis blondinė buvo kažkur pradingusio armėno ar gruzino žmona. Jai asistuoti pirmasis bandė Kičinskis, kurį domino tik moters kūnas, tačiau Bronevskis moterį greitai nuviliojo. Ir jis buvo ne vienintelis jos meilužis – Zocha „padėjo akį ant visų perspektyvių“ Širvintų.
Bet meilės frontas – dar ne pats karščiausias. Netrukus padvelkia parako dūmais.
Iš 1919 metų rugsėjo 29 d. įrašo dienoraštyje:
„Prasidėjo karas su Lietuva! Atsakydamas į lietuvių provokaciją Musninkuose aš pasiunčiau ten trečiąją grandį su Kičinskiu, kuris juos išvijo, keturis užmušė, keturis paėmė į nelaisvę. Tą pačią dieną jų raitoji sargyba priartėjo prie Širvintų. Žinoma, nieko jie nepasiekė, bet nužudė maniškį Labendskį. Kadangi Dvožakas buvo Vilniuje, teko man vadovauti pogrupiui. Musninkų paėmimas sukėlė nedidelį triukšmą, kadangi buvome gavę pranešimą, jog ten buvo penki šimtai lietuvių, patrankų, kulkosvaidžių. Iš tiesų ten jų buvo ne daugiau kaip kuopa – bet kuriuo atveju keturiasdešimt mūsiškių su jais susidorojo. Gydytojo šeimoje panika – mažiausiai baiminosi Zocha, – bet aš mačiau, kad ji su nerimu žvelgė man įkandin, kai aš išvykau į pozicijas.
Puikus derinys: karas ir meilė. Žmogus pats sau atrodo labai romantiškas, kai tiesiai iš meilužės glėbio skuba raitas į tamsią naktį. Taip nutiko kitą naktį po Musninkų paėmimo. Aš nuvedžiau du savo būrius su dviem kulkosvaidžiais ir apsaugos būrį į Viesas. Nutariau apsupti kaimą iš visų pusių. Apsaugos būrį palikau ant vieškelio, įsakęs laukti, kol nepradėsiu atakos iš užnugario. Apsuptis užėmė daugiau laiko, nei planavau, taigi į vietą atvykome tik prieš rytą. Trečiąjį būrį pasiunčiau vieškeliu nuo Ukmergės pusės, o pats su pirmuoju būriu puoliau iš miško. Trumpai tariant, aš buvau tarp pirmojo ir trečiojo būrio su nedideliu vieno skyriaus rezervu, ginkluotu minosvaidžiu. Pirmasis būrys buvo jau kaime, kai aš su rezervu – pakraščiuose. Mane nustebino, kad negirdėjau šūvių, ir aš su rezervu patraukiau artyn. Pasiunčiau Šikulą su dviem kareiviais į kaimą žvalgybon – jis susitiko lietuvių grandinę ir prisidėjo prie jų palaikęs saviškiais; supratęs savo klaidą, pašoko ir suriko: „Pasiduokit!“. Keli žmonės pakėlė rankas, bet iš krūmų pasipylė šūviai. Tai aš sužinojau paskui, o tada buvau sutrikęs ir nešaudžiau, bijodamas pataikyti į saviškius. Kai jie priartėjo iki dvidešimties žingsnių, užvirė kelias minutes trukęs mūšis panaudojant granatas. Mes paėmėm dešimtį belaisvių, kelis nužudėme ir sužeidėme. Žuvo mūsų Madrakas, tris žmones sužeidė – už kelių žingsnių nuo manęs. Toliau viskas ėjosi lyg sviestu patepta, tik trečiasis būrys šiek tiek suluošino apsaugos kariūnus, juos palaikęs lietuviais. Buvo sužeistas podporučikas Bodovskis ir keli kareiviai. Kai aš surinkau būrius, sužeistuosius ir žuvusius, pasirodė Langneris ir užsipuolė mane plūsdamas. Tiesa, iš pradžių jis nesusivokė, o paskui ėmė žvelgti į mane kitaip, bet man tada buvo skaudu. Vėliau kartu su Langneriu užėmė Bagaslaviškį.
Aš pastačiau postus Zubeliuose ir Zubeliškėse, pats apsistojau Bagaslaviškyje. Įbaugintas šventikas, lietuvis, vaikščiojo aplink mane ant pirštų galiukų. Kitą dieną su trečiuoju būriu išvykau į Labendskio ir žuvusių prie Viesų laidotuves.
Po laidotuvių pietavau pas gydytoją, paskui Zocha palydėjo mane keliu į Viesas. Mes susėdome ant kelmelio šalikelėje ir pradėjome bučiuotis. Po kurio laiko persikėlėme į krūmus, kur glamonėjomės dar karščiau.
Tomis dienomis mes rašėme vienas kitam lėkštus, bet mielus laiškus. Aš vizituodamas lankiau artimiausias sodybas; kartą grįžęs sužinojau apie Novickio mirtį.
Žinia mane sukrėtė – tarsi praradau brolį.
Kartu su Novickiu mes praradome šešiolika žmonių, kurie žuvo ar buvo sužeisti. Iš viso Širvintose netekau dvidešimt penkių žmonių. Šią naktį mes pakeitėme dislokacijos vietą – tapau pogrupio vadu, – mano ruožas tęsėsi nuo Žirnajų ežero iki Bagužiškių, už Šešuolių, iš viso apie 30 km. Novickis susidūrė su lietuvių kuopa, 180 žmonių, o pats turėjo apie dvidešimt. Jį apgavo: tarsi pasidavė į nelaisvę, o kai priėjo arčiau, apmėtė granatomis.
Dabar tikrinu pozicijas, įvedu tvarką, daužau į kairę ir į dešinę.“
Mainai: už kūną – du belaisviai
Spalio 1-ąja datuotame įraše Vladislavas Bronevskis išsilieja aprašinėdamas tariamus lietuvių žiaurumus, apie kuriuos daugiausia jam papasakojo iš Ukmergės atėjusi moteris. Ji pasakojo, kaip lietuviai tyčiojasi iš nelaisvėn patekusių antrosios kuopos lenkų, iš sužeistųjų ir žuvusiųjų. Moters žodžiais, lietuvių žiaurumai neapsakomi. Lenkiškos mokyklos uždarytos. Kas išdrįso prisistatyti lenku – ištremtas, o kurie liko – nežino, kas jų lauks rytoj.
Bronevskis dienoraštyje perpasakoja mūšį ties Vaitkuškiu, kur lietuviai apsupo keliolika lenkų kareivių. Į Ukmergę nuvežė tik vieną – „likusius žvėriškai nužudė“. Tris sunkiai sužeistus atvežė į Ukmergę, žaizdas perrišo tik kitą dieną. Prie jų nieko neprileido, o kai prileido, prie sužeistų lenkų paguldė sveiką, tik apsimetusį ligoniu šniipą lietuvį, kad jis klausytųsi, apie ką kalbasi lenkai.
„Lenkų karininką pribaigė taip: jis gulėjo lauke, sužeistas granatos į petį; priėjo keli lietuviai, atstatė šautuvus. Jis ėmė maldauti pasigailėjimo: „Nežudykite – turiu žmoną ir vaikų.“ Jie iššovė jam į galvą, kadangi avėjo gerus batus, juos nutraukė nuo kojų“, – rašo Bronevskis.
Ypač smulkmeniškai jis aprašo pasibaisėtinas patyčias iš žuvusiųjų. Galimas dalykas, tie nepatvirtinti gandai tebuvo sutirštinti norinčios lenkams įtikti moters. Kita vertus, kare žiaurumų buvo iš abiejų pusių.
Bronevskis užsimena, kad kapitonas Langneris liepė viską užrašyti ir tai persiųsti į divizijos štabą. Taip jis ir padarė.
„Neseniai pakeliui iš Ukmergės čia buvo (užsukęs) vyresnysis Novickis, kuris vyko kaip derybininkas, kad paimtų Henriko kūną. Kūno jam neatidavė, o po kurio laiko atsiuntė lietuviškai parašytą laišką, kurį man iš dalies pavyko iššifruoti. Kažkoks karininkas Bolkunis rašo, jog Henrikas buvo užkastas be laidotuvių apeigų, o jo kūnas negali būti atiduotas, nes Henrikas buvo banditas, užpuolęs lietuvių žemę. Kūną atiduos, jei mes grąžinsim du karininkus, paimtus į nelaisvę Gelvonuose.
Šiuo įžūliu atsakymu derybos nutrūko. Vakar su patruliu nuvykau prie Vaitkuškio ir apšaudėm jų pozicijas. Jie paleido į mane kulkosvaidžio papliūpą, nepataikė. Buvau ir Antakalnyje (netoli Ukmergės, – G. B.), apiplėštame iki pamatų.
Koktu kautis su šiais laukiniais – tenka atsakyti pagal principą „akis už akį“. Aš nutariau nuo šiol belaisvių neimti.“
Nepaisant patirtų išgyvenimų, Bronevskio romanas su Zofija (Zocha) Širvintose liepsnoja. „Vladekai mano! Man liūdna, kad tavęs nematau, šiandien dar neišvykau – važiuosiu rytoj, jei bus automobilis. Labai gaila, kad šiandien negalėjai atvažiuoti. Dėkoju už pasveikinimą telefonu (iš to galima suprasti, kad 1919-aisiais Širvintose jau veikė telefono ryšys, – G. B.). Baisiai pykstu ant Kicinskio, šiomis dienomis jam atsakiau – nedidelis praradimas, juk taip? – juolab kad pakaitalą jam rasti lengva. Parašyk man, Vladekai! Jei rytoj pasiųsi atsakymą, jį gausiu dar iki išvažiavimo. Mintimis tave bučiuoju taip, kaip tu mėgsti, – įsivaizduok, kad esu su tavimi. Rašyk! Zocha“, – poetas gauna vieną po kito kelis tokius laiškus. Įdomiausia, kad laiško prieraše Zocha užsimena, jog Zenekui ji jau nusibodo, ir perduoda nuo jo linkėjimų. Ten pat, apačioje, yra ir Zeneko prierašas: „Tai, kas parašyta paskutinėje eilutėje, – netiesa.“
Vladislavas Bronevskis tos dienos įraše užsimena apie Širvintose verdančius meilės trikampius. Jis stebisi Zochos sugebėjimais vienu metu kariauti keliuose meilės frontuose ir ten pasiekti pergales. Kičinskis įsiutęs, nes Zocha tapo pirmuoju akmeniu, į kurį atsitrenkė jo dalgis. Galeckis irgi pametė galvą ir jai rašo jausmingus laiškus. Zocha pati užsiminė, kad „padėjo akį“ ant Korsako. Bronevskio manymu, Zenekas irgi pateko į jos žabangas.
„Su manimi Zocha tokia pat – kaskart, kai būnu Širvintose, visada randa laiko, kad galėtume iki soties prisibučiuoti. Ji tokia delikati, kad, nepaisant to, jog jau kelis kartus man atsidavė, mes apie tai niekada nekalbėjome,“ – rašo dienoraštyje poetas.
Paskui, spalio 12-ąją, Vladislavas Bronevskis vis dėlto užsimins, kad Kičinskis Širvintose pasiekė savo: jis prisipažino, kad permiegojo su gydytojo žmona ir su Zocha, o tai papasakojo tik todėl, kad ši jau išvažiavo iš Širvintų.
Vienintelis gražus prisiminimas – apie Širvintų gydytoją
Po Širvintose praleistų beveik dviejų karštų mėnesių nutarta kuopą išvesti iš Širvintų.
Iš 1919 metų spalio 19 d. įrašo dienoraštyje:
„Rytoj anksti ryte išvykstame ilsėtis į Švenčionėlius. Jau vakar surinkau visus į Širvintas, šiandien pakuojame mantą ir atsisveikiname su vietos „bendruomene“.
Prisipažinsiu, ji man tapo atgrasi: galimas dalykas, paveikė purvinos Kičinskio apkalbos. Vien tik gydytojas K. paliko gerus prisiminimus – mielas senukas, keistuolis. Likusi „bendruomenė“ – tarsi skaistykla su savo sermėginėmis paslaptimis. Zocha čia buvo prieš kelias dienas ir labai pyko, kad jos neaplankiau Vilniuje. Aš dėl to visai nesigailiu, nes tądien patyriau daug tauresnius jausmus nei tuos, kurių galėjau tikėtis iš jos. Ir apskritai, kaip pasakiau Zenekui, „Pipčia save išsėmė“, tai yra silpsta jos žavesys. Be mažiausio pavydo šešėlio suvokiau, kad nemalonu būti vienu iš daugelio. Dabar ateina vietos, kompanijos ir nuotaikos pasikeitimai.
Vienomis iš maloniausių mano kariškos tarnybos minučių laikau žygį į Širvintas. Aš ant žirgo kuopos priekyje, paskui – mano šaunioji gauja su plieniniais puodais, dainuojanti kiek gerklės leidžia. Aš didžiavausi, kad vadovauju šiam būriui. Jaučiau dvasinių jėgų antplūdį, jos bandė ištrūkti į laisvę ir negalėjo: medžius auksino ruduo, bet dėl to liūdesio nebuvo – buvo keista nemaištinga ramybė… Ir miške plyšaujanti kuopa,“ – atėjimą į Širvintas prisimena Vladislavas Bronevskis.
1919 metų spalio 25 dieną datuotame įraše poetas rašo, kad keturių dienų žygiui ir kuopai atėjo galas. Kaltinėnuose ir Lingmenuose penkiolika žmonių perėjo į ketvirtąją kulkosvaidžių, likusieji – į aštuntąją kuopą. Čia, antrajame batalione, Vladislavas Bronevskis jautėsi prastai, svarstė apie atostogas ir apskritai apie atsistatydinimą. Kai dirbi su savo kuopa, jauti malonumą, nes tai – sau, o šiaip… Poetui gaila kuopos. Bando kažką rašyti, skaityti, bet viskas tik erzina.
Metų pabaigoje Vladislavas Bronevskis patenka į Daugpilio frontą ir kaunasi su bolševikais. Nors 1920-ųjų lapkritį prie Širvintų susirems lenkų ir lietuvių kariuomenės, poetas į šias vietas nebesugrįš. Likimas jį nublokš į Ukrainą. Tiesa, vėl susikaus su lietuviais, tik šįkart – prie Seinų, dar paskui atsidurs prie Lydos…
Parengė Gintaras Bielskis
Nuotraukos iš Jaceko Szulskio privačios kolekcijos
www.podbrodzie.info.pl.
31-ojo Kaniowos pulko (31 Pulk Strzelcow Kaniowskich) lauko mišios prie Širvintų bažnyčios. 1920 metų pavasaris. Anot dabartinio nuotraukos savininko Jaceko Szulskio, joje nufotografuoti kariai su pirmosios kuopos veliava, kurią 1919 metų gegužės 3 dieną padovanojo Kujavų regiono gyventojai.

31-ojo Kaniowos pulko (31 Pulk Strzelcow Kaniowskich) lauko mišios prie Širvintų bažnyčios. 1920 metų pavasaris. Anot dabartinio nuotraukos savininko Jaceko Szulskio, joje nufotografuoti kariai su pirmosios kuopos veliava, kurią 1919 metų gegužės 3 dieną padovanojo Kujavų regiono gyventojai.

Birželio 27 dieną rašėme, kad 1919 metais Širvintose kurį laiką gyveno garsus XX a. lenkų poetas Vladislavas Bronevskis (1897-1962). Čia jis priklausė lenkų karinei misijai. Savo išgyvenimus poetas aprašė dienoraštyje, kuris buvo publikuotas Lenkijoje.

Jūsų dėmesiui – daugiau faktų iš Bronevskio gyvenimo Širvintose. Juos galima rasti rusų kalba išleistoje elektroninėje knygoje „Du balsai, arba Atsiminimai…“ („Dva golosa, ili Pominovenije…“), kurią galima įsigyti per elektroninę Google books prekybos sistemą. Skaityti daugiau »

Gelvonų vidurinėje mokykloje ir toliau galės mokytis vyresniųjų klasių moksleiviai

Gera žinia ta, kad LR Seimas iki 2017 metų rugsėjo 1 dienos atidėjo planus panaikinti vidurines mokyklas. Tai numato Seimo priimtos Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siekiama sudaryti galimybes mokykloms tinkamai pasiruošti vidurinių mokyklų panaikinimui ir kokybiškai įvykdyti mokyklų akreditavimą. Iki šiol įstatyme buvo numatyta vidurinės mokyklos tipą panaikinti nuo šių metų rugsėjo 1 dienos. Tokiu atveju nuo rugsėjo 1 dienos Gelvonų vidurinė mokykla būtų tapusi pagrindine. Jau buvo priimti visi tam reikalingi sprendimai.
Liepos 23 dieną vykusiame Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo apsvarstytas sprendimo projektas „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 metų birželio 22 dienos sprendimo Nr. 1-68 „Dėl Širvintų r. Gelvonų vidurinės mokyklos tipo ir pavadinimo keitimo bei Širvintų r. Gelvonų pagrindinės mokyklos nuostatų patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“.
Tarybos nariai visi vienbalsiai apsisprendė atidėti šios vienintelės rajone likusios vidurinės mokyklos pertvarką ir atšaukė visus šiuo klausimu priimtus sprendimus. Gelvonų vidurinė mokykla galės ir toliau įgyvendinti vidurinio ugdymo programą ir sėkmingai ugdyti 11 ir 12 klasių mokinius.
Liepos 10 dieną Širvintų savivaldybėje gautas Širvintų r. Gelvonų vidurinės mokyklos direktorės prašymas, kuriame prašoma teikti Švietimo ir mokslo ministerijai akredituoti Širvintų r. Gelvonų vidurinėje mokykloje vykdomą vidurinio ugdymo programą. Manoma, kad mokykla turės pakankamą mokinių skaičių akreditacijai.
Tikimasi, kad per dvejetą metų mokyklos bendruomenė sugebės Švietimo ir mokslo ministerijoje pasitvirtinti savo savitos pedagoginės sistemos ugdymo sampratą bei akredituoti vidurinio ugdymo programą. Visai galimas dalykas, kad rajone atsiras dar viena gimnazija.
Romas Zibalas

Gera žinia ta, kad LR Seimas iki 2017 metų rugsėjo 1 dienos atidėjo planus panaikinti vidurines mokyklas. Tai numato Seimo priimtos Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis siekiama sudaryti galimybes mokykloms tinkamai pasiruošti vidurinių mokyklų panaikinimui ir kokybiškai įvykdyti mokyklų akreditavimą. Iki šiol įstatyme buvo numatyta vidurinės mokyklos tipą panaikinti nuo šių metų rugsėjo 1 dienos. Tokiu atveju nuo rugsėjo 1 dienos Gelvonų vidurinė mokykla būtų tapusi pagrindine. Jau buvo priimti visi tam reikalingi sprendimai.

Liepos 23 dieną vykusiame Širvintų rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo apsvarstytas sprendimo projektas „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 metų birželio 22 dienos sprendimo Nr. 1-68 „Dėl Širvintų r. Gelvonų vidurinės mokyklos tipo ir pavadinimo keitimo bei Širvintų r. Gelvonų pagrindinės mokyklos nuostatų patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“.

Tarybos nariai visi vienbalsiai apsisprendė atidėti šios vienintelės rajone likusios vidurinės mokyklos pertvarką ir atšaukė visus šiuo klausimu priimtus sprendimus. Gelvonų vidurinė mokykla galės ir toliau įgyvendinti vidurinio ugdymo programą ir sėkmingai ugdyti 11 ir 12 klasių mokinius.

Liepos 10 dieną Širvintų savivaldybėje gautas Širvintų r. Gelvonų vidurinės mokyklos direktorės prašymas, kuriame prašoma teikti Švietimo ir mokslo ministerijai akredituoti Širvintų r. Gelvonų vidurinėje mokykloje vykdomą vidurinio ugdymo programą. Manoma, kad mokykla turės pakankamą mokinių skaičių akreditacijai.

Tikimasi, kad per dvejetą metų mokyklos bendruomenė sugebės Švietimo ir mokslo ministerijoje pasitvirtinti savo savitos pedagoginės sistemos ugdymo sampratą bei akredituoti vidurinio ugdymo programą. Visai galimas dalykas, kad rajone atsiras dar viena gimnazija.

Romas Zibalas

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos