Balandis, 2015 archyvas

Įtariama, kad pasitraukdami iš valdžios buvusieji naikino ir taškė

Įtariama, kad pasitraukdami iš valdžios buvusieji naikino ir taškė
„Jūs manėte, ponai, kad valstybė – tai jūs. Klydote! Valstybė – tai aš!“, – 17 a. Parlamentui pareiškė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, išplėšęs iš protokolų knygos lapus, susijusius su neramumais, kuriuos tas Parlamentas buvo palaikęs.
Prabėgus beveik 350 metų nuo tų įvykių, Liudviko XIV žodžius galėtų sau pritaikyti buvę Širvintų rajono savivaldybės vadovai, kurių sprendimais galėtų didžiuotis „karaliumi saule“ pramintas patvaldys. Tik šiais laikais kalbėti reikėtų ne apie demokratiškai išrinktos valdžios teisę palaikyti vieną ar kitą politinę poziciją, o apie kraštutinį susitapatinimo su valdžia laipsnį, kai asmeniniai interesai užgožia valstybinius.
Intelektinio turto vagystės – viena svarbiausių problemų, su kuria susiduria šių dienų verslas. Investuodami į darbuotoją, jo kvalifikacijos kėlimą, patikėdami darbuotojui svarbią informaciją, verslininkai vis dėlto nėra tikri, ar vieną dieną darbuotojas su šia verslui gyvybiškai svarbia informacija, kuri yra nematerialusis darbdavio turtas, nepereis dirbti pas konkurentą.
Pasirodo, su panašiomis problemomis gali susidurti ir valstybinės institucijos. Pati konkurencingumo problema čia nėra svarbi, tačiau valstybė, augindama tarnautoją, ne visada yra garantuota dėl jo sukurto produkto, už kurį tarnautojui buvo mokamas atlyginimas, likimo.
Balandžio 16-ąją įjungę kompiuterį, kurį tarnyboje naudojo buvusi Savivaldybės administracijos Investicijų ir nuosavybės skyriaus vedėja Jūratė Visackaitė, Savivaldybės tarnautojai aiktelėjo – kompiuteryje buvo ištrintos visos tarnybinio elektroninio pašto ir dokumentų elektroninės bylos. Įtariama, kad tai padarė iš darbo Savivaldybės administracijoje abipusiu susitarimu pasitraukusi buvusi tarnautoja, kadangi tik ji dirbo šiuo tarnybiniu kompiuteriu.
Dėl fakto buvo surašytas aktas, Savivaldybėje svarstoma galimybė dėl informacijos sunaikinimo fakto kreiptis į teisėtvarkos organus.
Dirbdama Savivaldybėje, Jūratė Visackaitė, be kitų pareigų, pastaruoju metu koordinavo Administracijos vykdomą projektą „Centralizuotas savivaldybių paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“. Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 200-202 punktuose nurodyta, kad dokumentai, susiję su bet kurio projekto, finansuojamo Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis, įgyvendinimu turi būti saugomi ne trumpiau kaip 3 metus po veiksmų programos užbaigimo. Bet ir tai dar ne pati svarbiausia sąlyga šiai informacijai išsaugoti. Savo noru išeidama iš darbo, galimai pati Jūratė Visackaitė paprasčiausiai sunaikino (jei neperdavė priešiškoms struktūroms) tarnybinę informaciją, kuriai rinkti, tvarkyti ir valdyti buvo priimta į darbą, gavo atlyginimą. Jei bus patvirtinta, kad tai jos poelgis, sunku bus suvokti, kaip su tokiu požiūriu ji apskritai pateko į valstybės tarnybą?
Galima tik spėlioti, kokia Jūratės Visackaitės kompiuteryje buvusi informacija galėjo patekti senąją administracijos vadovę laikinai pakeitusios Dianos Rodzevič žinion. Neatmetama, kad tarp ištrintų dokumentų galėjo būti ir specialiuosius tyrimus atliekančias tarnybas galinčios sudominti informacijos. Nestebina istorijos, kai europinius projektus lydi korupcija, būna neskaidriai ar fiktyviai organizuojami darbų pirkimo konkursai, dirbtinai išpučiamos darbų sąmatos, o pavogtos lėšos nusėda nesąžiningų valdininkų kišenėse. Kas dabar gali paneigti, kad tarp ištrintų bylų nebuvo informacijos apie vadinamuosius „otkatus“, kad elektroniniame susirašinėjime neatsispindėjo apsimestiniai Savivaldybės administracijos veiksmai?
Pagaliau, neatmetama, kad egzistavusi informacija galėjo atskleisti ir grubias ne tik šios valdininkės, bet ir visų buvusiųjų darbo klaidas, aplaidumą, neveiklumą.
Žinia, poelgių be priežasčių nebūna. Dažnai norint rasti atsakymą į miglotą klausimą, pirmiausia reikia atsakyti, kam tai buvo naudinga.
Šioje istorijoje įdomi dar viena detalė: „šalių susitarimu“ išeinančiai iš darbo Jūratei Visackaitei buvusi Savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė balandžio 7 dieną skyrė … 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją.
Maža to, kitą dieną, balandžio 8-ąją, Elena Davidavičienė pasirašė dar vieną įsakymą, kuriuo, atsižvelgdama į Jūratės Visackaitės prašymą, balandžio 9-ąją nutraukė su ja sudarytą terminuotą darbo sutartį, pagal kurią ši valdininkė dirbo minėto projekto koordinatore. Įsakymu pavesta Buhalterijos skyriui išmokėti Jūratei Visackaitei priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetes atostogas – 28 kalendorines dienas už darbą 2013-2014 metais ir 21,7 kalendorinės dienos už darbą 2014-2015 metais.
Galima tik spėlioti, kodėl darbo sutartis valstybės tarnyboje su Jūrate Visackaite buvo nutraukta „šalių susitarimu“. Neatmetama, kad šia formuluote buvo pridengtas išėjimo iš darbo savo noru faktas, o tai galėjo būti padaryta dėl paprasčiausios priežasties – pagal Darbo kodeksą, nutraukiant darbo sutartį savo noru, priklauso tik atlyginimas už darbą iki paskutinės darbo dienos ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.
Jei būtent taip ir galėjo nutikti, kyla kitas klausimas: kodėl tokiu išskirtiniu dėmesiu, įstatymą galimai apeinančiais apsimestinais santykiais buvo palepinta dabar jau buvusi skyriaus vedėja? Peršasi mintis, kad į šias pareigas prieš ketverius metus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos deleguota Elena Davidavičienė savo aplinkos tarnautoją, galimas dalykas, pamalonino neatsitiktinai – Jūratės Visackaitės tėvas Kazys Visackas ketverius metus buvo pagal šios partijos sąrašą išrinktas Širvintų rajono tarybos narys, šįmet taip pat kandidatavo į tarybą, tačiau nepateko. Į tarybą šios partijos sąraše nesėkmingai bandė patekti ir Visacko sūnus Paulius. Negi štai taip paprastai, iš valstybės biudžeto, tarsi tai būtų juodoji partinio klano kasa, galėjo būti atseikėta „nusipelniusiems“ gyventi geriau? O gal skirdama tarnautojai išeitinę kompensaciją Elena Davidavičienė taip įvertino sveiku protu nesuvokiamą Jūratės Visackaitės poelgį – tarnybinės informacijos sunaikinimą?
„Širvintų krašto“ informacija

„Jūs manėte, ponai, kad valstybė – tai jūs. Klydote! Valstybė – tai aš!“, – 17 a. Parlamentui pareiškė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, išplėšęs iš protokolų knygos lapus, susijusius su neramumais, kuriuos tas Parlamentas buvo palaikęs.

Prabėgus beveik 350 metų nuo tų įvykių, Liudviko XIV žodžius galėtų sau pritaikyti buvę Širvintų rajono savivaldybės vadovai, kurių sprendimais galėtų didžiuotis „karaliumi saule“ pramintas patvaldys. Tik šiais laikais kalbėti reikėtų ne apie demokratiškai išrinktos valdžios teisę palaikyti vieną ar kitą politinę poziciją, o apie kraštutinį susitapatinimo su valdžia laipsnį, kai asmeniniai interesai užgožia valstybinius. Skaityti daugiau »

Ar tikslinga mažinti girininkijų skaičių?

Ar tikslinga mažinti girininkijų skaičių?
Vis negęsta aistros dėl galimos valstybinių miškų valdymo reformos – dabar užsimota kai kuriose urėdijose mažinti girininkijų skaičių, dalį jų panaikinant. Ypač dėl to sunerimo, išgirdę apie galimą Čiobiškio girininkijos panaikinimą, Širvintų rajono Čiobiškio ir kitų aplinkinių gyvenviečių žmonės. Savo nerimą jie net keliuose raštuose išdėstė Seimo nariui miškininkui Kaziui Grybauskui. Ką duotų tolesnis valstybinių miškų valdymo grandžių skaičiaus mažinimas Lietuvos kaimui?
Lietuvoje miškai dengia daugiau nei trečdalį šalies ploto, o brandžiuose mūsų šalies medynuose sukaupti dideli medienos resursai. Tačiau lietuviui miškas – tai daugiau nei mediena ir žvėriena, grybai ir uogos. Lietuviui miškas – tai gyvenamoji aplinka, šimtmečiais formavusi sveiką gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą. Todėl miško apsauga Lietuvoje nuo seno buvo vienas svarbiausių klausimų. Pradžioje įvairūs draudimai buvo įtvirtinti papročiuose, kurie draudė be būtino reikalo kirsti medžius, ypač ąžuolus.
Girininkai pirmą kartą Lietuvoje kryžiuočių buvo paminėti 1429 m., o Pirmajame Lietuvos Statute buvo reglamentuoti ir miškų nuosavybės apsaugos klausimai. Pirmosios girininkijos Lietuvos giriose buvo įkurtos 1639 m., o Didžiojo kunigaikščio miškų administravimo sutvarkymas baigtas 1567 m. Knišine išleistu Girininkų įstatymu. Įstatymas įpareigojo girininką, atvykus į girininkiją, kartu su jam pavaldžiais osočnikais apjoti girios ribas, apžiūrėti ostupus, surinkti apie juos žinias ir vėliau juos kontroliuoti, prižiūrėti, kad nebūtų daroma žala žvėrims, drevėms, medžiams. Girių ir jų turtų apsaugai sustiprinti buvo skiriami šauliai, o girininkai, be to, turėjo prižiūrėti naujų kaimų kūrimąsi, trobesių statybos vietas, žemės dirbimą.
Taip suformuota miškų apsaugos administracija be didesnių pokyčių veikė iki Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, tačiau miškai neprarado savo reikšmės ir vėliau. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, miškai buvo išskiriami kaip ypatinga valstybės turto dalis – pats Rusijos caras Nikolajus 1839 m. patvirtino girininkų korpuso nuostatus, numačiusius, kokius karinius laipsnius turintys miškininkai gali užimti atitinkamas pareigas. Didelis dėmesys miškams buvo skiriamas ir tarpukaryje Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje, kurioje miškininkai ne tik puoselėjo mišką, bet ir buvo svarbi, ginkluota organizacija.
Atsikūrusioje jaunoje Lietuvos valstybėje miškai buvo itin svarbi ekonomikos šaka, todėl ir jų valdymas nuolat buvo tobulinamas. Ypač šis procesas suintensyvėjo paskutiniaisiais dešimtmečiais, Lietuvai vėl atkūrus nepriklausomybę, tačiau dabar jau miškas nebuvo akcentuojamas kaip pagrindinis biudžeto įplaukų šaltinis. Gaila, kad dar kai kurių mūsų piliečių galvose tebetūno „pelėsiais apaugęs“ mąstymas, nesuprantantis, kad dabar ekonominę miško naudą gerokai pranoksta ir tokios miškų vertybės kaip anglies dioksido mažinimas, biologinės įvairovės apsauga, žmonių poilsis miške. Miškai taip pat maitina upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį, puošia šalies kraštovaizdį. O kur dar grybų, uogų, vaistažolių rinkimas?
Intensyvaus mūsų miškininkų ir mokslininkų darbo dėka, šiuo metu Lietuvos valstybinių miškų valdymo struktūrą galima laikyti nusistovėjusia. Valstybinius miškus administruoja 42 valstybės įmonės – miškų urėdijos. Valdymo patogumui, jos suskirstytos į girininkijas, kurios pastaraisiais metais nuolat buvo stambinamos ir šiuo metu Lietuvoje yra 350 girininkijų, o vidutinis girininkijos administruojamų valstybinių miškų plotas siekia 3045 ha. Ar reikia jas dar stambinti?
Popieriuje atrodo viskas būtų gražiau, jei valdymo grandį dar truputį „apkarpytume“. Bet pabandykite kiekvienas įsivaizduoti save girininko vietoje. Pirmiausia, norėdami reguliariai vykdyti rangovų vykdomų kirtimų ar miško atkūrimo darbų kontrolę, girininkijos darbuotojai turi periodiškai lankytis savo administruojamose teritorijose. Tik lankantis vietoje miškininko akis pamato rūpesčius keliančius dalykus: ir gamyba, ir gaisrų pavojus, ir miško bei jo gyvūnijos apsauga. Tai darbas ne tik nelengvas, bet ir kartais pavojingas, o juk, be to, ir ne visus plotus automobiliu privažiuosi… Be šių darbų, miškininkai yra įrengę ir prižiūri per 2 tūkst. rekreacinių objektų, kurie svarbūs miško lankytojams. O kur dar vietos gyventojų socialinės problemos?..
Kaip rodo kitų šalių patirtis, dabartinis miškų valdymas Lietuvoje yra optimalus. Dar daugiau: Jeilio (JAV) universiteto mokslininkams, kurie gauna ir vertina duomenis apie padėtį aplinkosaugos srityje iš 132 pasaulio valstybių, paskelbus 2012 m. kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, mūsų šalis pagal miškų išsaugojimo vertinimą, buvo pripažinta pirmoji pasaulyje! Kad Lietuvos miškai tvarkomi gerai, patvirtina ir griežčiausios pasaulyje sertifikavimo sistemos – FSC sertifikatas, kuris kartu yra tvirtas atsakas į jau eilę metų eskaluojamą šmeižto kampaniją, esą, valstybiniai miškai valdomi ir naudojami neefektyviai: jei miškai būtų pernelyg eksploatuojami, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, Latvijoje, ar būtų beatodairiškai kertami kaip atogrąžų kraštuose, nuostoliai Lietuvos gamtai ir žmonėms jau dabar būtų nepataisomi.
Tolesni žingsniai, dar mažinant darbuotojų skaičių valstybinių miškų sistemoje, gali grėsti ir visos miškingų kaimo vietovių infrastruktūros griūčiai – juk miškai ir miško ištekliai tai ir mūsų kaimo dalis. Kaip rašoma Širvintų rajono, Čiobiškio seniūnijos, Lapelių bendruomenės rašte, „…Čiobiškio girininkija yra vienas iš darbdavių kaimo gyventojams… …teikia konsultacijas privačių miškų savininkams… …skiria dėmesį vietinių miško kelių priežiūrai, kuriais naudojasi ir vietos gyventojai, priežiūrai…“ Kitame, Gelvonų seniūnijos, rašte rašoma: „…Panaikinus Gelvonų girininkiją, Gelvonų gyventojams jau susidarė nepatogumai įsigyti malkinės medienos ir sprendžiant kitus reikalus. Panaikinus Čiobiškio girininkiją, ši problema dar labiau paūmėtų…“
Kodėl kitų išsivysčiusių šalių visuomenė ir politikai gerai suvokia gamtosauginę, socialinę ir egzistencinę miškų vertę? Jose iš miško gaunamai ekonominei naudai neteikiama pirmumo – miškai eksploatuojami laikantis darnios plėtros principų. Pavyzdžiui, Vokietijos miškininkai, kaip ir Lietuvos, valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią ir miškų atkūrimą, ir priežiūrą, ir apsaugą, ir miškų išteklių naudojimą, ir prekybą mediena bei miško ištekliais. Tačiau ten kur kas didesnis dėmesys skiriamas socialinėms problemoms spręsti, didinamas gyventojų užimtumas, o skiriant dotacijas iš biudžeto, miškininkams net nurodomas ir minimalus darbo vietų, kurį jie turi išlaikyti, skaičius.
Taigi, ar reikia dar stambinti girininkijas? Ir girininkijose dabar paliktas pats mažiausias per visus laikus darbuotojų skaičius: girininkas, jo pavaduotojas ir vienas du eiguliai. Greičiau gal būt priešingai, reikėtų padidinti darbuotojų girininkijose skaičių. Juk miškai glaudžiai siejasi ir su žemės ūkiu, ir su kaimo socialiniais reikalais. Tiesa, Lietuvos aplinkosaugos strategijos veiksmų programoje pabrėžta, kad vienas iš aplinkosaugos prioritetų yra didinti mūsų šalies miškų plotus. Tačiau kas juos prižiūrės? Matyt, todėl ir apie šią perspektyvą dabar nedaug kas kalba. Priešingai: netolimoje ateityje ji gali būti ir visai pamiršta. Jau kuris laikas, kai visuomenei teigiama, kad reikia ne tik neplėsti urėdijų kompetencijos ribų, bet dar jas susiaurinti. Deja, tokiu atveju ir iš gražiųjų lietuviškų girių greitu laiku gali telikti prisiminimas…
Reikia suprasti, kad toliau stambindami valstybinių miškų valdymo padalinius ar juos mėgindami įtraukti į kažkokias pasaulyje analogų neturinčias struktūras – „Visuomis“ ir pan., ūkinio efekto vargu ar sulauksime. Tuo tarpu neigiama panašių reformų pusė jau ryškėja, ypač, kaip matyti iš čiobiškiečių atsiųstų raštų, aštrios socialinės problemos. Juk dėl iki šiol įvykdytų įvairių reformų ne šimtai, bet tūkstančiai kaimo gyventojų neteko pragyvenimo šaltinio. Tiesa, kai kurios reformos buvo neišvengiamos, tačiau ir darbo vietas kaimo vietovėje taip pat reikia branginti, o su Lietuvos piliečiais reikia skaitytis.
Šarūnas Laužadis
Seimo nario K. Grybausko padėjėjas

Vis negęsta aistros dėl galimos valstybinių miškų valdymo reformos – dabar užsimota kai kuriose urėdijose mažinti girininkijų skaičių, dalį jų panaikinant. Ypač dėl to sunerimo, išgirdę apie galimą Čiobiškio girininkijos panaikinimą, Širvintų rajono Čiobiškio ir kitų aplinkinių gyvenviečių žmonės. Savo nerimą jie net keliuose raštuose išdėstė Seimo nariui miškininkui Kaziui Grybauskui. Ką duotų tolesnis valstybinių miškų valdymo grandžių skaičiaus mažinimas Lietuvos kaimui?   Skaityti daugiau »

Rado išardytą automobilio spynelę

Rado išardytą automobilio spynelę
Balandžio 20-22 dienos
Per tris dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyti 5 asmenys, visi jie – už administracinius pažeidimus.
Policijos pareigūnai išaiškino 27 administracinės teisės pažeidėjus, 16 jų – pažeidusius Kelių eismo taisykles. Taip pat surašyti 6 protokolai dėl girto pasirodymo ar girtavimo viešoje vietoje, 1 – dėl vaiko teisių pažeidimo, 1 – dėl tėvų valdžios tinkamo nepanaudojimo, 1 – dėl melagingo specialiųjų tarnybų iškvietimo, 1 – dėl viešosios rimties trikdymo, 1 – dėl gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimo.
Balandžio 20 dieną Musninkų seniūnijoje dviratį neblaivus vairavo 1989 metais gimęs Kernavės seniūnijos gyventojas.
Balandžio 22 dieną Vileikiškiuose dviratį neblaivus vairavo 1978 metais gimęs Musninkų seniūnijos gyventojas, o kelio Paširvintys-Juodiškiai-Giedraičiai 1-ajame kilometre automobilį – neblaivus Musninkų seniūnijos gyventojas, gimęs 1986 metais.
Trečiadienį policija užregistravo 1987 metais gimusios širvintiškės pareiškimą, kad pastebėjo, jog išardyta automobilio užvedimo spynelė. Padaryta 700 eurų materialinė žala.
Policija taip pat užregistravo 3 kitus skundus ar pranešimus.
Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Balandžio 20-22 dienos

Per tris dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyti 5 asmenys, visi jie – už administracinius pažeidimus. Skaityti daugiau »

Ramygaloje saugomas mūsų kraštiečio atminimas

Ramygaloje saugomas mūsų kraštiečio atminimas
Lituanistas, mokytojas ekspertas, kraštotyrininkas, Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Rytas Tamašauskas (beje, kilęs iš Gelvonų), lankydamasis Ramygalos gimnazijos (Panevėžio rajonas) muziejuje, atkreipė dėmesį į šią kunigo Kazimiero Lajausko nuotrauką. Kraštotyra besidomintis pedagogas dar niekur nepublikuotą fotografiją nuskenavo ir atsiuntė „Širvintų kraštui“. Pasak Ryto Tamašausko, kaip nuotrauka atsidūrė gimnazijos muziejuje, ramygaliečiai nežino.
Verta priminti širvintiškiams, kad iš Levaniškių kaimo kilęs ir Zibaluose klebonavęs kunigas Kazimieras Lajauskas ypatingai puoselėjo lietuviškumą. Kaip tik su jo atėjimu buvo atkurta Zibalų parapija. Kunigas priešinosi prievartiniam gyventojų lenkinimui ir rėmė lietuvių atgimimą. 1921 m. kovo 14 d. buvo lenkų žandarų suimtas, apiplėštas, tardytas ir be jokio teismo po trijų dienų Lipuvkos miške, sulaukęs vos 29 metų amžiaus ir 6 metų kunigystės, nužudytas. Ši niekšybė, anot istoriko Juozo Lebionkos, įvykdyta todėl, kad „kunigas buvo žinomas kaip sąmoningas lietuvis patriotas“. Kituose šaltiniuose minima, jog, tvarkydamas Zibalų bažnyčią, kun. Kazimieras Lajauskas per klaidą sudegino dvi senas 1863 m. sukilimo lenkų vėliavas, dėl to užsirūstino vietiniai dvarininkai ir apskundė kleboną pasienio žandarams.
2013 metų gegužės 24 dieną prie pat kelio Širvintos-Maišiagala, Lipuvkos (Liepaukos) miške, atidengtas paminklinis akmuo lietuvybės puoselėtojui ir skleidėjui kunigui Kazimierui Lajauskui. Augenijus Baravykas (įmonė „Baltoji savingė“) padovanojo atminimo lentą, kurioje iškalti žodžiai: „Šioje vietoje 1921 m. kovo 17 d. buvo nužudytas 29 metų lietuvybės puoselėtojas, kunigas Kazimieras Lajauskas“. Algirdas Didžiokas (UAB „Alnitransa“) padovanojo akmenį, širvintiškis Kazimieras Autukevičius nukaldino kryžių. Paminklinį akmenį pašventino Širvintų šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vikaras kunigas Marius Talutis.
Romas Zibalas
Ryto Tamašausko nuotrauka
XX a. pirmoje pusėje Kazio Lajausko atminimui išleista atvirutė.

XX a. pirmoje pusėje Kazio Lajausko atminimui išleista atvirutė.

Lituanistas, mokytojas ekspertas, kraštotyrininkas, Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Rytas Tamašauskas (beje, kilęs iš Gelvonų), lankydamasis Ramygalos gimnazijos (Panevėžio rajonas) muziejuje, atkreipė dėmesį į šią kunigo Kazimiero Lajausko nuotrauką. Kraštotyra besidomintis pedagogas dar niekur nepublikuotą fotografiją nuskenavo ir atsiuntė „Širvintų kraštui“. Pasak Ryto Tamašausko, kaip nuotrauka atsidūrė gimnazijos muziejuje, ramygaliečiai nežino. Skaityti daugiau »

Už teismo proceso paviešinimą – beveik tiek pat, kiek už kunigo nužudymą

Už teismo proceso paviešinimą – beveik tiek pat, kiek už kunigo nužudymą
Apie kunigo Kazio Lajausko tragišką likimą yra nemažai rašyta, taip pat ir Širvintų spaudoje. Tačiau mažiau žinoma, kad jis nebuvo pirmasis Širvintų apylinkių kunigas, kurį palietė įsisukusios istorinių verpetų audros.
Monografijoje „Juodieji istorijos puslapiai“ Algimantas Liekis pasakoja, kad 1921 metų kovo 1 dieną netoli Širvintų esančiame Avižonių kaime, kuris tuomet pateko į Neutraliąją zoną, lenkų ulonai apiplėšė Širvintų vikarą kunigą Juozą Mincevičių. Nusivarę į mišką, jį pririšo prie medžio ir pareikalavo iš aplinkinių gyventojų sumokėti jiems 5000 zlotų, priešingu atveju – kunigą sušaudysią. Žmonės surinko plėšikaujančių lenkų ulonų reikalaujamą sumą ir taip buvo išgelbėta kunigo gyvybė.
Tame pat šaltinyje tvirtinama, kad iš Levaniškių kaimo kilęs Kazys Lajauskas baigė Vilniaus kunigų seminariją ir kurį laiką kunigavo Švenčionyse (buvo vikaras), Ceikinėje. „Lajauskas kapelionavo lietuvių gimnazijoje, rūpinosi lietuvių prieglauda, kurią lenkai išvaikė, dirbo lietuvių kultūrinėse organizacijose, rūpinosi tautinės sąmonės ugdymu. Kunigas kovojo su okupantais dėl gyventojų teisių, prieš lenkų vykdomus plėšikavimus ir jų smurto politiką,“ – Algimantas Liekis cituoja to meto lietuviškosios spaudos pranešimus, kuriuose minimas ir Kazys Lajauskas.
Vikaras netrukus įstojo į Liublino universitetą Lenkijoje, tačiau dėl silpnos sveikatos mokslą nutraukė ir 1920 metais grįžo į Zibalus. Kuriam laikui apsigyvenęs savo gimtajame sodžiuje, Kazys Lajauskas ėmė Zibalų bažnyčioje laikyti pamaldas. Tada žmonės kreipėsi į Vilniaus vyskupą Jurgį Matulevičių, kuris kunigą Lajauską paskyrė Zibalų klebonu „ligi praeis neramūs, sunkūs laikai“. Taip Zibalai tapo parapija.
Kaip teigiama 1936 metais išlesto vaikų žurnalo „Kregždutė“ numeryje Nr. 6, kuris visas buvo skirtas Širvintoms, „Zibalus įkūrė Vilniaus vyskupas M. Zenkevičius 1744 metais. Medinę iš pušų bažnyčią pastatė Staškūniškių dvarininkai Sakalauskai. Seniau Zibalai ir priklausė tam dvarui“. To paties šaltinio teigimu, Zibalų bažnyčia nuo 1814 metų buvo „kaip atskira Širvintų parapijos filija (dalis) ir turėjo savo kunigą. Taip buvo ligi 1867 metų“.
1861 metais Zibalų bažnyčia buvo pastatyta ant akmeninių pamatų. Paskutinis Zibalų bažnyčios kunigas iki Kazio Lajausko buvo Jazdauskas. Rusų valdžios įsakymu, jis išsikraustė iš Zibalų, ir bažnyčia liko be kunigo. Retkarčiais pamaldas Zibaluose laikydavo atvažiuojantys Širvintų kunigai. Taip bažnyčia išbuvo ligi 1920 metų, kuomet Jurgis Matulevičius paskyrė Kazį Lajauską laikinuoju klebonu.
„Ligi paskutinio klebono kunigo Jazdausko išvykimo Zibalų bažnyčioje visi giedojimai ir pamokslai buvo tiktai lietuvių kalba. Širvintų kunigai, važinėdami į Zibalus pamaldų laikyti, įvedė ten lenkiškus giedojimus. Ypač lenkiškais Zibaluose giedojimais rūpinosi Širvintų kunigas Lopaika. Taip Zibalų kraštas gerokai sulenkėjo,“ – pasakojama „Kregždutėje“.
Kunigo Kazio Lajausko likimas neliko pamirštas ir šiame, vaikams skirtame leidinėlyje.
„1921 metų kovo 15 dieną kunigas Lajauskas išvažiavo į Vilnių pas vyskupą parapijos reikalais. Kelyje jį suėmė lenkų žandarai, nuvarę į Maišogalą dvi dienas tardydami iškamavo, paskum, sugrąžinę atgal, žiauriai nužudė miške netoli administracijos linijos (laikinosios sienos). Kunigas Lajauskas, pirmasis po daugelio priespaudos metų atgaivintos parapijos klebonas, žuvo nuo žiaurios lenkų rankos tiktai todėl, kad jis buvo lietuvis ir teisingai rūpinosi parapijos reikalais, nuoširdžiai mylėdamas savo kraštą,“ – reziumavo „Kregždutė“.
Algimanto Liekio cituojami šaltiniai mini, kad Kazys Lajauskas lenkų buvo sulaikytas per Šv. Velykas. Leidę palydai vykti į Vilnių, lenkai kunigą Kazį Lajauską sulaikė. Kai iš Vilniaus grįždami parapijiečiai užsuko į Maišiagalą pasiimti palikto kunigo, iš lenkų karininko išgirdo, kad kunigas „gal nuvyko į Gardino vienuolyną“. Tada parapijiečiai nuvažiavo į Vilnių pas vyskupą, bet ten atsakė, kad Lajausko vyskupijoje nebuvo. Jokio paaiškinimo negauta ir iš apylinkės žandarų. Tik pasidomėjus pas žmones paaiškėjo, kad 4 lenkų žandarai kovo 17-osios ankstyvą rytą išsivarė kunigą Lajauską, bet kur, niekas nežinojo. Tik po ilgų paieškų, prabėgus daugiau nei mėnesiui, 1921 metų balandžio 27-ąją apylinkės miškuose esančiame I Pasaulinio karo apkase buvo rastas vienais apatiniais vilkintis kunigo kūnas peršautu pakaušiu.
Kunigas palaidotas Zibalų bažnyčios šventoriuje. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo pastatytas betoninis paminklas.
Žmonės kreipėsi į lenkų okupacinę valdžią, teismą, bet iš pradžių buvo suimti ir tardyti tie, kurie… pranešė apie nužudytą kunigą.
Apskritai keistas buvo tas tyrimas, dar keistesnis – kaltųjų teismas. „Juodieji istorijos puslapiai“ tvirtina, kad 1921 metų rugpjūčio 31 dieną Vilniaus lenkų teismas prie uždarų durų išnagrinėjo lenkų kariuomenės karininko Žuravskio, kareivio Volodarčiko ir policininko Fedorovičiaus bylą, kuriuos kaip kunigo žudikus nurodė Tautų Sąjungos Kontrolės komisija ir Lietuvos kariuomenės karininkai. Trijulė buvo suimta ir apakaltina Kazio Lajausko nužudymu neutraliojoje juostoje.
„Byloje paaiškėjo, jog jie nužudė net 9 žmones, bet žudė Želigovskio štabo nurodymais, tad tegavo po 8 mėn. kalėjimo, įskaitant jau atsėdėtą laiką, taigi, be atsėdėtųjų, dar tik 5 dienas. Teismas įspėjo bylos dalyvius (lietuvius), jog už paskelbimą to, kas buvo sakyta, bus baudžiama 6 mėn. kalėjimo,“ – rašė to meto šaltiniai.
Beje, praėjus vos dienai po kunigo Kazio Lajausko nužudymo, 1921 metų kovo 18-ąją, Širvintose lenkų partizanai nukankino lietuvių kareivius – Kazį Raupį, A. Gucaitį ir A. Kurilą.
Parengė Gintaras Bielskis
Zibalų bažnyčia
Iškastas Kazio Lajausko kūnas.
Širvintose nužudyti lietuvių kareiviai.
Kazys Lajauskas

Kazys Lajauskas

Apie kunigo Kazio Lajausko tragišką likimą yra nemažai rašyta, taip pat ir Širvintų spaudoje. Tačiau mažiau žinoma, kad jis nebuvo pirmasis Širvintų apylinkių kunigas, kurį palietė įsisukusios istorinių verpetų audros.

Monografijoje „Juodieji istorijos puslapiai“ Algimantas Liekis pasakoja, kad 1921 metų kovo 1 dieną netoli Širvintų esančiame Avižonių kaime, kuris tuomet pateko į Neutraliąją zoną, lenkų ulonai apiplėšė Širvintų vikarą kunigą Juozą Mincevičių. Nusivarę į mišką, jį pririšo prie medžio ir pareikalavo iš aplinkinių gyventojų sumokėti jiems 5000 zlotų, priešingu atveju – kunigą sušaudysią. Žmonės surinko plėšikaujančių lenkų ulonų reikalaujamą sumą ir taip buvo išgelbėta kunigo gyvybė.

Tame pat šaltinyje tvirtinama, kad iš Levaniškių kaimo kilęs Kazys Lajauskas baigė Vilniaus kunigų seminariją ir kurį laiką kunigavo Švenčionyse (buvo vikaras), Ceikinėje. „Lajauskas kapelionavo lietuvių gimnazijoje, rūpinosi lietuvių prieglauda, kurią lenkai išvaikė, dirbo lietuvių kultūrinėse organizacijose, rūpinosi tautinės sąmonės ugdymu. Kunigas kovojo su okupantais dėl gyventojų teisių, prieš lenkų vykdomus plėšikavimus ir jų smurto politiką,“ – Algimantas Liekis cituoja to meto lietuviškosios spaudos pranešimus, kuriuose minimas ir Kazys Lajauskas. Skaityti daugiau »

Nepriklausomybės kovų didvyris – „neiškilus“ krašto žmogus

Nepriklausomybės kovų didvyris – „neiškilus“ krašto žmogus
Veltui šio žmogaus pavardės ieškotumėt tarp iškilių žmonių, kada nors gyvenusių Širvintų apylinkėse. 2000 metais „Versmės leidykla“, išleidusi Valsčių serijos monografiją „Širvintos“, iškilių žmonių sąraše vietos rado netgi kai kuriems sovietinės valdžios statytiniams ir prisitaikėliams, o štai Nepriklausomybės kovų dalyviui, pasižymėjusiam kovose su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, dėmesio pristigo.
Apie 1894 metų spalio 13-ąją Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Pabalčių kaime gimusį Edvardą Rulinską prieš ketverius metus buvo rašyta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Teresės ir Juozo Rulinskų šeimoje buvo trys vaikai. 1914 metais Edvardas baigė keturių klasių mokyklą Raseiniuose, išmoko rusų ir lenkų kalbas.
„Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Edvardas Rulinskas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1915 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo tarnauti 24-ajame atsargos batalione. 1915 m. rudenį įstojęs į Aleksandrovsko praporščikų mokyklą, gruodžio mėnesį jau gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį.
Tarnaudamas 11-ajame Suomijos pėstininkų pulke, 1916 m. balandžio mėnesį gavo pirmą karininko laipsnį, nuo 1916 m. rugpjūčio tarnavo jaunesniuoju karininku 33-iojo atsargos pulko aštuntoje kuopoje. Nuo 1916 m. lapkričio iki 1917 m. rugsėjo buvo 42-ojo Jakutsko pėstininkų pulko dvyliktos kuopos jaunesnysis karininkas.
Edvardas dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Bukovinos ir Galicijos fronte, 1917 m. liepos mėnesį savanoriškai įstojo į Kijeve formuojamą lietuvių batalioną, kuriame iki 1918 m. balandžio tarnavo raštininku,“ – teigta pasakojime apie jį.
Pasitraukęs iš Rusijos kariuomenės ir grįžęs į Lietuvą, Edvardas Rulinskas 1919 m. birželio 21 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ąją kuopą. Edvardas Rulinskas ypač pasižymėjo kautynėse su bermontininkais, kurios 1919-ųjų lapkritį vyko ties Radviliškiu.
„1919 m. naktį iš lapkričio 17 į lapkričio 18 d. karininkas Rulinskas gavo užduotį atlikti žvalgybą Nortaico (Nirtaičių, – red. past.) kaimo link. Karininkas Rulinskas su puse būrio prisiartino prie pat kaimo, apmėtė priešą rankinėmis granatomis ir bermontininkus išblaškė.
Puolimo rezultatas – trys bermontininkai užmušti, trys paimti į nelaisvę, be to, paimtas priešo kulkosvaidis ir du arkliai“, – taip rašė tuometinė karinė vadovybė, pristatydama Edvardą Rulinską 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus apdovanojimui. Šis apdovanojimas narsiam kariui buvo įteiktas 1920 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 243.
„1920 m. vasario mėnesį E.Rulinskas tapo leitenantu, balandžio mėnesį gavo vyresniojo leitenanto laipsnį. Laikinai vadovavo ketvirtajai ir devintajai kuopoms. 1924 m. lapkričio 30 d. pačiam prašant paleistas iš kariuomenės į atsargą.
1920 m. E.Rulinskas vedė Oną Laužikaitę. Jo sūnėnas Steponas Rulinskas pasakoja, kad ji nuskendo netrukus po jų vestuvių. Vėliau jaunas našlys antrą kartą vedė panelę Anelę Kotryną Pac-Pamerneckaitę. Išėjęs į atsargą, E.Rulinskas gyveno žmonos ūkyje Ukmergės apskrities Širvintų valsčiaus Spadviliškių kaime. 1935 m. iš valdžios už savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje jis gavo 15 hektarų žemės, priklausė Tautininkų sąjungai, vadovavo jos skyriui Širvintose.
Okupavus Lietuvą, E.Rulinskas su žmona buvo suimtas. 1941 m. birželio 14 d. jie buvo išvežti į Rešiotus Žemutinio Ingašo rajone (Krasnojarsko kraštas). Vėliau E.Rulinskas perkeltas į Pesčianlagą (Karagandos sritis, Kazachstanas). Žmona ištremta į Altajaus krašto Ourot Tūros rajono Kutašo gyvenvietę, ten jos pėdsakai ir pradingo.
1943 m. sausio 2 d. NKVD po ypatingojo pasitarimo E.Rulinską nuteisė 10 metų katorgos. Jis turėjo būti išsiųstas į NKVD Ypatingąjį lagerį. Edvardas buvo laikomas Karagandos lageryje „Pesčianyj“, vėliau – kituose Karagandos lageriuose Karabaso stotyje, o taip pat Čuruban Norinske.
Nuo 1951 m. kovo 9 d. buvo ištremtas į Šipicino gyvenvietę Vengerovo rajone (Novosibirsko sritis). 1956 m. kovo 3 d. paleistas grįžo į Lietuvą.
Apsigyveno jau mirusio brolio Antano Rulinsko (1897-1944 m.), taip pat nepriklausomybės kovų savanorio, šeimoje dabartinio Raseinių rajono Nemakščių seniūnijoje, kur gyveno našlė Teklė Rulinskienė su trimis sūnumis. 1958 metais Edvardas vedė našlę, o po jos mirties apsistojo pas sūnėną Likėnuose. Mirė buvęs savanoris 1984 metais. Palaidotas Pabiržės kapinėse.
Tiesa, Edvardo Rulinsko pavardė monografijoje „Širvintos“ vis dėlto paminėta – ją galima rasti Širvintų valsčiaus tremtinių sąraše. Tiesa, greičiausiai esama klaidos, mat nurodoma, jog Edvardas Rulinskas iš Spadviliškių buvo ištremtas 1945-ųjų liepą, nors greta nurodytos jo žmonos Katrės Rulinskienės tremties data – 1941-ųjų birželio 14-ąją.
Edvardą Rulinską monografijoje „Širvintos“ publikuojamame straipsnyje apie tremtinius mini ir Viktoras Alekna. Rulinskai pateko tarp 50-ties, kuriuos valdžia ištrėmė 1941-ųjų birželį. Tiesa, autorius Edvardą Rulinską ir jo žmoną įvardijo kaip Raulinaičius. Greičiausiai tai nesusipratimas archyviniuose dokumentuose, atsiradęs dėl tuometinių valdininkų mažaraštingumo ir prasto lietuvių kalbos mokėjimo.
Parengta pagal lrytas.lt informaciją
Tautininkų sąjungos Širvintų skyriaus vadovas Edvardas Rulinskas dėl Nepriklausomybę kovojo ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su bermontininkais.
Tautininkų sąjungos Širvintų skyriaus vadovas Edvardas Rulinskas dėl Nepriklausomybę kovojo ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su bermontininkais.

Tautininkų sąjungos Širvintų skyriaus vadovas Edvardas Rulinskas dėl Nepriklausomybę kovojo ir su bolševikais, ir su lenkais, ir su bermontininkais.

Veltui šio žmogaus pavardės ieškotumėt tarp iškilių žmonių, kada nors gyvenusių Širvintų apylinkėse. 2000 metais „Versmės leidykla“, išleidusi Valsčių serijos monografiją „Širvintos“, iškilių žmonių sąraše vietos rado netgi kai kuriems sovietinės valdžios statytiniams ir prisitaikėliams, o štai Nepriklausomybės kovų dalyviui, pasižymėjusiam kovose su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, dėmesio pristigo.

Apie 1894 metų spalio 13-ąją Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Pabalčių kaime gimusį Edvardą Rulinską prieš ketverius metus buvo rašyta dienraštyje „Lietuvos rytas“. Teresės ir Juozo Rulinskų šeimoje buvo trys vaikai. 1914 metais Edvardas baigė keturių klasių mokyklą Raseiniuose, išmoko rusų ir lenkų kalbas.
„Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Edvardas Rulinskas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1915 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo tarnauti 24-ajame atsargos batalione. 1915 m. rudenį įstojęs į Aleksandrovsko praporščikų mokyklą, gruodžio mėnesį jau gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį.
Tarnaudamas 11-ajame Suomijos pėstininkų pulke, 1916 m. balandžio mėnesį gavo pirmą karininko laipsnį, nuo 1916 m. rugpjūčio tarnavo jaunesniuoju karininku 33-iojo atsargos pulko aštuntoje kuopoje. Nuo 1916 m. lapkričio iki 1917 m. rugsėjo buvo 42-ojo Jakutsko pėstininkų pulko dvyliktos kuopos jaunesnysis karininkas. Skaityti daugiau »

Savigyra ir „purvasklaida“ – už mokesčių mokėtojų pinigus

Savigyra ir „purvasklaida“ – už mokesčių mokėtojų pinigus
Menkai apšviestos arba ir visiškoje tamsoje skendinčios Širvintų miesto ir rajono gyvenviečių bei miestelių gatvės, išsiklaipę šaligatviai, kasmet palopomos, bet kasmet vėl duobių duobelių pilnos gatvės, tuntai beglobių kačių ir šunų, aibė kitų metų metus nespręstų problemų, dėl kurių buvusioji rajono valdžia vis teisindavosi vienodai – „Nėra pinigų“. Bet savo įvaizdžiui kurti ir politiniams oponentams (ypač Živilei Pinskuvienei) menkinti ir šmeižti, pasirodo, pinigų buvo. Ir dar kiek!
Buvusieji rajono vadovai – V. Jasiukevičius, S. Jozonis, E. Davidavičienė, R. Tamošiūnienė – nebepasitenkino informacijos sklaida Savivaldybės interneto svetainėje. Už mokesčių mokėtojų pinigus pernai buvo leidžiamas Savivaldybės vadukų savigyrai skirtas informacinis biuletenis, per metus kainavęs 10 722,12 Lt (sumokėta AB „Lietuvios paštas“, VšĮ „Globalūs projektai“, spaustuvininkams).
Bet ir to Savivaldybės valdžiai pasirodė per mažai. 2014 metų rugpjūčio – gruodžio mėnesiais Savivaldybės vadovų šlovinimui ir politinių oponentų, daugiausia, žinoma, Darbo partijos ir Živilės Pinskuvienės dergimui, buvo pasitelkta viešųjų ryšių paslaugų teikėja VšĮ „Eta dialogas“ (direktorė Vilma Valiukevičienė).
Prieš atsiplėšdamas nuo savo kėdės meras Vincas Jasiukevičius savo pernykščių „nuopelnų“ ataskaitos skyriuje „Rūpinimasis Savivaldybės bendruomene“ nepamiršo pasidžiaugti, kiek įvairiausios informacijos „purvasklaidoje“ paskleidė, tik „pamiršo“ pažymėti, kiek tos paslaugos kainavo Širvintų rajono mokesčių mokėtojams. O kainavo tikrai ne „kapeikas“.
Pavyzdžiui, pernai rugsėjo – gruodžio mėnesiais VšĮ „Eta dialogas“ už paslaugas interneto svetainėje (krastonaujienos.lt) ir spaudoje (kartą per mėnesį pasirodydavusiose, į gyventojų pašto dėžutes bruktose ir net pačioje Savivaldybėje dalintose „Krašto naujienose“) Savivaldybė atseikėjo beveik 12 tūkst., už 2015 m. I ketvirčio „viešųjų ryšių paslaugas“ tai pačiai viešajai įstaigai sumokėjo 2606,40 Eur (daugiau nei 9 tūkst. Lt), o balandžio mėnesį – 868,80 Eur (3000 Lt). Apskritai per 8 mėnesius „purvasklaidai“ Savivaldybė ištaškė daugiau nei 24 tūkstančius litų mokesčių mokėtojų pinigų. Toks tad „nemokamas“ laikraštis?!
- Už tokius pinigus ne vieną vaikų žaidimų aikštelę galima buvo įrengti ar gatvių apšvietimą pagerinti,- sako laikinai einanti mero pareigas Živilė Pinskuvienė. – Ir tegu nesibaimina oponentai, kad dabar neva remsiu „savo“ laikraštį. Tokiam viešinimui pinigai tikrai nebus leidžiami. Visus vykdomus darbus žmonės akivaizdžiai mato.
ŠK replika
Vien tik balandžio mėnesio „purvasklaidai“ „Krašto naujienose“ Savivaldybė skyrė 869 EUR (3000 Lt).
Vien tik balandžio mėnesio „aslaugoms“ „Krašto naujienose“ Savivaldybė skyrė 869 EUR (3000 Lt).

Vien tik balandžio mėnesio „paslaugoms“ „Krašto naujienose“ Savivaldybė skyrė 869 EUR (3000 Lt).

Menkai apšviestos arba ir visiškoje tamsoje skendinčios Širvintų miesto ir rajono gyvenviečių bei miestelių gatvės, išsiklaipę šaligatviai, kasmet palopomos, bet kasmet vėl duobių duobelių pilnos gatvės, tuntai beglobių kačių ir šunų, aibė kitų metų metus nespręstų problemų, dėl kurių buvusioji rajono valdžia vis teisindavosi vienodai – „Nėra pinigų“. Bet savo įvaizdžiui kurti ir politiniams oponentams (ypač Živilei Pinskuvienei) menkinti ir šmeižti, pasirodo, pinigų buvo. Ir dar kiek! Skaityti daugiau »

Tarybos nario mandato atsisakyta po ilgų svarstymų

Išskirtinis interviu
Tarybos nario mandato atsisakyta po ilgų svarstymų
Remiantis VRK skelbiama informacija, Savivaldybių tarybų rinkimuose iškovoto mandato atsisakė per 70 šalies kandidatų. Laimėtų mandatų savivaldoje dar iki pirmojo naujos kadencijos tarybos posėdžio dėl nesuderinamų pareigų atsisakė ir du širvintiškiai. Tai Robertas Bartulis ir Sigitas Bankauskas. Praėjusią savaitę, jau priėmusi priesaiką, tarybos nario mandato atsisakė Darbo partijos Širvintų skyriaus pirmininkė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė. Ji maloniai sutiko papasakoti rinkėjams apie mandato atsisakymo priežastis.
- Jums pirmumo balsus atidavė net 1234 rinkėjai. Tai vienas iš geriausių rezultatų rajone. O Jūs atsisakote mandato. Kodėl nusprendėte taip padaryti?
- Išties rinkimų rezultatai puikūs, esu maloniai nustebinta tokiu dideliu rajono žmonių pasitikėjimu. Tad visų pirma noriu širdingai padėkoti visiems balsavusiems ir patikėjusiems manimi. Jaučiu didžiulę atsakomybę dėl visų rajono žmonių, dėl to ir atsisakiau tarybos nario mandato. Priimti tokį rimtą sprendimą buvo sunku. Atsisakyti mandato nusprendžiau po ilgų svarstymų, po pasitarimo su komanda, šeima. Tai nebuvo vienos minutės sprendimas. Kaip žinia, Širvintų rajone susiklostė išskirtinė situacija, vienintelė Lietuvoje, kuomet buvo patvirtinti tik Savivaldybės tarybos narių rinkimų rezultatai, o mero rinkimų rezultatai anuliuoti. Tad merą dar kartą teks rinkti šių metų birželio 7 dieną, o taryba turi dirbti toliau. Įstatymų nustatyta tvarka Širvintų rajono savivaldybės taryba balsavo ir išrinko laikinai mero pareigas einančią tarybos narę Živilę Pinskuvienę, kuria pasitikėjo daugiausia Širvintų rajono rinkėjų. Kartu su laikinąja mere bei kitais 10 tarybos narių esame stipri ir kompetentinga komanda, tad nedelsdami ėmėmės darbo, analizavome situaciją. Paaiškėjo ypatingų dalykų, apie kuriuos, manau, dar bus daug kalbama. Noriu pabrėžti, kad situacija Savivaldybėje yra kritinė. Paminėsiu tik vieną svarbų dalyką, kad jau prasidėjęs Europos Sąjungos 2014-2020 metų paramos laikotarpis, kuris Lietuvai yra svarbiausias. Tai paskutinis šansas įsisavinti Europos Sąjungos fondų lėšas. Širvintose situacija tokia, kad prieš pat prisiekiant tarybos nariams pareigas paliko Investicijų ir savivaldybės nuosavybės skyriaus vedėja. Paprastais žodžiais tariant – nėra kam rūpintis investicijomis Širvintų rajone. Šiuo itin svarbiu laikotarpiu – tai visiškai kritinė situacija. Rizikuojame netekti ES paramos. Turiu daugiau nei 10 metų darbo investicijų srityje patirtį, t.y. nuo pat įstojimo į ES pradžios. Puikiai žinau, kaip yra svarbu laiku atlikti visus parengiamuosius darbus. Dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamente, įgijau dar daugiau patirties, pasisėmiau naujų idėjų, kurias nekantrauju įgyvendinti.
Esu tvirtai nusprendusi ir pasiryžusi dirbti širvintiškių labui. Tai sakiau ir prieš rinkimus, tad imtis darbų – mano pareiga. Ypač dėl to, kad manimi pasitikėjo daugybė rinkėjų. Atsisakyti mandato – viena iš galimybių dirbti tiesiogiai įsisavinant investicijas. Su kaupu įgyvendinsiu žmonių lūkesčius. Būnant tarybos nare, tai padaryti būtų ypač sunku. Atsisakiusi mandato, galiu dirbti Investicijų skyriaus vedėja. Dirbdama galiu pati labai daug ką nuveikti.
- Grįžtate į savo buvusias pareigas Širvintų rajono savivaldybėje. Kodėl vėl panorote darbuotis Investicijų ir savivaldybės nuosavybės skyriaus vedėja? Ar tokioms pareigoms užimti nebūtinas konkursas?
- Kaip jau minėjau, Investicijų ir savivaldybės nuosavybės skyriaus vedėjos pareigos prieš keletą dienų liko laisvos. Šiuo metu dirbu taip pat valstybės tarnautoja Vilniaus miesto savivaldybėje. Žinoma, mano kategorija Vilniuje aukštesnė. Įstatymai numato, kad valstybės tarnautojai tarnybinio kaitumo būdu gali pereiti dirbti į kitą įstaigą, jei tarnautojo kategorija yra ta pati arba žemesnė. Kadangi Širvintų rajono savivaldybės Investicijų ir savivaldybės nuosavybės skyriaus vedėjo kategorija yra žemesnė, įstatymų nustatyta tvarka pereinu į šias pareigas. Tokiu atveju konkurso nereikia. Juolab kad pati šiose pareigose Širvintų savivaldybėje dirbau apie 4 metus.
- Ką turėtumėte pasakyti savo rinkėjams?
- Visiems, kurie mane palaikė, nuoširdžiai dėkoju ir linkiu kuo geriausios kloties. Tikiu, kad būsiu manimi pasitikėjusių, už mane balsavusių rinkėjų suprasta. Aš niekur neišvykstu. Grįžtu į Širvintas ir imsiuosi rimtų darbų. Drauge su komanda pateisinsiu mane rinkusių Širvintų krašto žmonių lūkesčius. Ačiū visiems, kurie padėjo man formuotis kaip investicijų specialistei, ačiū palaikiusiems, ačiū ir kritikavusiems. Esu tikra, kad vietoje manęs į rajono tarybą ateisiantis dirbti Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos mokytojas Remigijus Bonikatas Jūsų nenuvils. Jį, praėjusios kadencijos tarybos narį, dauguma širvintiškių tikriausiai pažįsta ir iš jo rašinių rajono laikraštyje „Širvintų kraštas“.
- Politikoje labai svarbu būti stipriam ir atkakliam, nepalūžti ir tikėti savo jėgomis net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Iš kur semiatės jėgų?
- Politika išties sudėtinga, ji apima visas žmogaus gyvenimo sritis, tad kiekvienu atveju turi semtis jėgų iš skirtingų šaltinių. Tačiau sunkiausiomis akimirkomis pati svarbiausia ir geriausia atrama – šeima. Dukrytė – tai mano energijos šaltinis, vyras – tai siena, už kurios jaučiuosi saugi, tėvai, seserys, kiti giminaičiai – mano patarėjai, iš kurių semiuosi gyvenimiškos patirties. Žinoma, skyriaus komanda – tai tie žmonės, kurie visuomet padės, patars, nuramins. Esu atvira ir tikiu žmonėmis, todėl manau, kad tikėjimas žmonėmis taip pat suteikia jėgų. Kuomet padarai gerų darbų, kai matai žmonių padėkas  - tai irgi suteikia jėgų, optimizmo, noro siekti daugiau ir geriau.
- Ačiū už pokalbį. Linkiu daug naudingo nuveikti rajono žmonių labui, tobulinti, keisti esamą situaciją rajone, kad jame būtų gera gyventi ir jaunam, ir garbaus amžiaus žmogui.
Romas Zibalas
Ingrida Baltušytė-Četrauskienė: „Esu tvirtai nusprendusi ir pasiryžusi dirbti širvintiškių labui.“
Ingrida Baltušytė-Četrauskienė: „Esu tvirtai nusprendusi ir pasiryžusi dirbti širvintiškių labui.“

Ingrida Baltušytė-Četrauskienė: „Esu tvirtai nusprendusi ir pasiryžusi dirbti širvintiškių labui.“

Remiantis VRK skelbiama informacija, Savivaldybių tarybų rinkimuose iškovoto mandato atsisakė per 70 šalies kandidatų. Laimėtų mandatų savivaldoje dar iki pirmojo naujos kadencijos tarybos posėdžio dėl nesuderinamų pareigų atsisakė ir du širvintiškiai. Tai Robertas Bartulis ir Sigitas Bankauskas. Praėjusią savaitę, jau priėmusi priesaiką, tarybos nario mandato atsisakė Darbo partijos Širvintų skyriaus pirmininkė Ingrida Baltušytė-Četrauskienė. Ji maloniai sutiko papasakoti rinkėjams apie mandato atsisakymo priežastis.

- Jums pirmumo balsus atidavė net 1234 rinkėjai. Tai vienas iš geriausių rezultatų rajone. O Jūs atsisakote mandato. Kodėl nusprendėte taip padaryti?

- Išties rinkimų rezultatai puikūs, esu maloniai nustebinta tokiu dideliu rajono žmonių pasitikėjimu. Tad visų pirma noriu širdingai padėkoti visiems balsavusiems ir patikėjusiems manimi. Jaučiu didžiulę atsakomybę dėl visų rajono žmonių, dėl to ir atsisakiau tarybos nario mandato. Priimti tokį rimtą sprendimą buvo sunku. Atsisakyti mandato nusprendžiau po ilgų svarstymų, po pasitarimo su komanda, šeima. Tai nebuvo vienos minutės sprendimas. Kaip žinia, Širvintų rajone susiklostė išskirtinė situacija, vienintelė Lietuvoje, kuomet buvo patvirtinti tik Savivaldybės tarybos narių rinkimų rezultatai, o mero rinkimų rezultatai anuliuoti. Skaityti daugiau »

Kam šiukšlynų milijonierių pokylyje atstovavo Elena Davidavičienė?

Kam šiukšlynų milijonierių pokylyje atstovavo Elena Davidavičienė?
Kiek daugiau nei prieš pusmetį atrodė, kad dabar jau buvusi Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė pagaliau išsėmė savo galimybes kuo nors nustebinti. Po nepaskelbto Rusijos karo Ukrainai net baltarusiai atsisakė dalyvauti Pamaskvėje įsikūrusio Ščiolkovo rajono šventėje, o štai viena rajono vadovių drauge su valdančiosios koalicijos partneriu Kęstučiu Pakalniu priėmė kvietimą atvykti į Kremliaus bokštų paunksmę ir prasmingai dėjo raudonus gvazdikus ant sovietų kariaunos, prieš 70 deginusios, plėšusios ir prievartavusios Europą, memorialo.
Lygiai prieš savaitę, balandžio 15-ąją, Belmonto pramogų ir poilsio parke buvo surengta „Ecoservice“ 20 metų veiklos šventė. Į prabangią aplinką sukvietę svečius, šiukšlininkai džiūgavo, kad 2014-uosius baigė gavę 35 mln. litų pajamų. Šventėje dalyvavusio 15min.lt portalo reporterio Irmanto Gelūno fotoobjektyve tarp išrinktųjų ir prijaučiančiųjų kelis kartus šmėkštelėjo ir rajono gyventojams gerai pažįstamas ponios Elenos siluetas (žr. nuotr.). Vienoje nuotraukoje ji švyti iš laimės, kitoje, galimas dalykas, dalijasi dar karštomis savo politinio nuopolio nuoskaudomis.
Kyla klausimas: kam mūsų rajone kontraversiškai vertinamos įmonės pokylyje atstovavo fiasko tiesioginiuose mero rinkimuose patyrusi Širvintų krašto dukra Elena Davidavičienė?
Jei ji oficialiai atstovavo rajonui, tai pasielgė, švelniai tariant, neetiškai, mat jau buvo prabėgusios dvi dienos, kai ponia Elena neteko turėtų pareigų Širvintų rajono savivaldybės administracijoje, o vos tik pradėtos eiti tarybos narės pareigos šiai poniai tikrai nesuteikė jokio pranašumo prieš kitus. Jei vis dėlto būtina, kad tokiame renginyje būtų atstovaujama Savivaldybei, kuri nusamdė „Ecoservice“ kaip atliekų tvarkymo operatorių ir taip jai padėjo susikrauti milijonus, būtų buvę teisinga, kad į renginį vyktų kas nors iš teisėtų Savivaldybės administracijos atstovų. Reikalas tas, kad dabartiniai ir teisėti rajono vadovai apie tokį renginį sužinojo tik iš žiniasklaidos.
O gal ponia Elena į renginį vyko kaip privatus asmuo, sakykime, pakviestas dėl savo asmeninių ryšių ar tiesiog simpatijų šiai įmonei? Tada kyla pagrįstų abejonių, ar niekada nėra buvę privačiųjų ir viešųjų interesų derinimo konflikto, pavyzdžiui, – kai Elenos Davidavičienės vadovaujama Savivaldybės administracija skubos tvarka pratęsė besibaigiančią sutartį su „Ecoservice“.
Apskritai dabar jau buvusiųjų flirtas su „Ecoservice“ užkliūva ne pirmą kartą. 2008-aisiais, po sutarties pasirašymo su šia įmone, tuometinis rajono meras Kęstutis Pakalnis su vienu „Rubicon group“ valdybos narių Dariumi Leščinsku per Kalėdas pramogavo Indonezijoje. Puse lūpų spėliota, kad brangia kelione tuometiniam merui galbūt buvo atsidėkota už sudarytą sutartį, už rajono gyventojams nustatytas kosmines atliekų normas. Šių abejonių politikas iki šiol taip ir nepaneigė.
Dabar kyla įvairių klaustukų ir dėl Elenos Davidavičienės vaidmens palaikant (išlaikant) „Ecoservice“.
„Širvintų krašto“ replika
Ar Administracijos direktorės pareigų netekusiai Elenai Davidavičienei (kairėje) vertėjo puikuotis šiukšlynų milijonierių pokylyje, kai atliekų tvarkymas rajone dažnai bado akis? Dešinėje - vaizdas, kurį užfiksavome Liukonyse.

Ar Administracijos direktorės pareigų netekusiai Elenai Davidavičienei (kairėje) vertėjo puikuotis šiukšlynų milijonierių pokylyje, kai atliekų tvarkymas rajone dažnai bado akis? Dešinėje - vaizdas, kurį užfiksavome Liukonyse.

Kiek daugiau nei prieš pusmetį atrodė, kad dabar jau buvusi Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė pagaliau išsėmė savo galimybes kuo nors nustebinti. Po nepaskelbto Rusijos karo Ukrainai net baltarusiai atsisakė dalyvauti Pamaskvėje įsikūrusio Ščiolkovo rajono šventėje, o štai viena rajono vadovių drauge su valdančiosios koalicijos partneriu Kęstučiu Pakalniu priėmė kvietimą atvykti į Kremliaus bokštų paunksmę ir prasmingai dėjo raudonus gvazdikus ant sovietų kariaunos, prieš 70 deginusios, plėšusios ir prievartavusios Europą, memorialo.

Skaityti daugiau »

Galimybė dar kurį laiką pabūti tuo, kuo jau nėra?

Mūsų gyvenimo grimasos
Galimybė dar kurį laiką pabūti tuo, kuo jau nėra?
Valstybės tarnyba nuo seno turi nerašytą taisyklę – nesvarbu, kokie pasikeitimai užgriūtų valstybės ar savivaldybių institucijas, pagrindiniai tarnautojai turi būti pasiekiami įprastais mobiliųjų telefonų numeriais. Sakykime, kai iš pareigų pasitraukia ministras ar jo pavaduotojas, seniūnas ar Administracijos direktorius, jo mobiliojo telefono numeris atitenka pakeitusiajam. Pirmiausia taip padaryta, kad dėl kadrinių pasikeitimų nereikėtų keisti kontaktų informacijos valstybės tarnautojų duomenų bazėse, įvairiuose dokumentuose. Juk paprastai santykiuose tarp oficialių subjektų konkrečios asmenybės nieko nereiškia, svarbu yra pareigos – ministras skambina merui, vicemeras skambina konkrečios seniūnijos seniūnui, šis įprastai Administracijos direktoriaus ieško tuo pačiu tarnybiniu telefono numeriu. Kitaip nuolat vykstantys politiniai procesai įneštų daug sumaišties.
Turbūt nujausdama, kad gali netekti turėtų pareigų, „šaunioji ketveriukė“ – meras Vincas Jasiukevičius, jo pavaduotojas Andrius Jozonis, Savivaldybės administracijos direktorė Elena Davidavičienė ir jos pavaduotoja Rasa Tamošiūnienė – balandžio 10 dieną pasirūpino, kad Savivaldybės vadovams nuo seno priskirti mobilieji telefonų numeriai taptų … asmeniniais. Maža kam pagal seną pažintį ko prireiks. Galų gale, kaip malonu išgirsti ragelyje, sakykime, turimais oficialiais kontaktais Širvintų mero ieškančio Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo balsą ir „mero“ vardu jį linksmai pasiųsti „ant trijų raidžių“. O kokia dėkinga proga paskleisti šmeižtą, jei skambinantysis ieško Administracijos vadovės?: „Alio… Jo, ta pati… Tai klausau… Sakote, kelias neišvažiuojamas? Galiu padėti, tik ėėėė… Kiek man už tai duosite?“ Kol žmonės susigaudys, kad atsiliepė visai ne tas, kuriam skambinta, jau ir sklando po rajoną per televizijas skleidžiama „antis“: „Iš mano kaimyno už kelio palyginimą laikinoji direktorė pareikalavo kyšio“! Kokiu telefonu numeriu buvo skambinta, kas konkrečiai atsiliepė? Kaip parodė neseni įvykiai, tokios detalės – tik antraeilis ir niekam neįdomus dalykas, svarbu „sensacija“.
Vis dėlto tikėkime, kad tokios kalbos – tik teorinės prielaidos. Tačiau problema dėl to netampa mažesnė. Kaip „Širvintų kraštui“ prisipažino laikinoji merė Živilė Pinskuvienė, užuot rimtai dirbus, tenka gaišti laiką ir informuoti apie įvykusius pasikeitimus. Laukia nemažas darbas šiuos telefonų numerius pakeisti duomenų bazėse, kataloguose, Savivaldybės priimtuose Ekstremalių situacijų valdymo planuose ir panašiuose dokumentuose, kur svarbūs yra tarnybiniai kontaktiniai telefonai.
- Kyla mintis, kad tokiu būdu buvusieji nutarė dar kurį laiką „pabūti“ tuo, kuo buvo ketverius metus… Taip vaikiška. Apskritai jų poelgis yra sunkiai pakomentuojamas… Jam prilygtų nebent istorija apie tariamą savivaldybės vairuotoją, kuris, išeidamas iš darbo, pasiėmė ir ant nuosavo automobilio prisisuko tarnybinio automobilio valstybinį numerį, – traukė pečiais Živilė Pinskuvienė.
„Širvintų krašto“ informacija

Valstybės tarnyba nuo seno turi nerašytą taisyklę – nesvarbu, kokie pasikeitimai užgriūtų valstybės ar savivaldybių institucijas, pagrindiniai tarnautojai turi būti pasiekiami įprastais mobiliųjų telefonų numeriais. Sakykime, kai iš pareigų pasitraukia ministras ar jo pavaduotojas, seniūnas ar Administracijos direktorius, jo mobiliojo telefono numeris atitenka pakeitusiajam. Pirmiausia taip padaryta, kad dėl kadrinių pasikeitimų nereikėtų keisti kontaktų informacijos valstybės tarnautojų duomenų bazėse, įvairiuose dokumentuose. Juk paprastai santykiuose tarp oficialių subjektų konkrečios asmenybės nieko nereiškia, svarbu yra pareigos – ministras skambina merui, vicemeras skambina konkrečios seniūnijos seniūnui, šis įprastai Administracijos direktoriaus ieško tuo pačiu tarnybiniu telefono numeriu. Kitaip nuolat vykstantys politiniai procesai įneštų daug sumaišties. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Ar Širvintose reikėtų rengti lietuviškų filmų premjeras?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Farming simulator 19 mods
Apskaitos paslaugos

  • Kasyba.com
  • VSA

Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas

  
Statistika
Dabar svetainėje: 13 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.