sausio, 2015 archyvas

Pasakojimai iš Čiobiškio: apie kūmą Pilsudskį ir gandralizdyje rastą mergaitę

Laiko uždangą praskleidus
Pasakojimai iš Čiobiškio: apie kūmą Pilsudskį ir gandralizdyje rastą mergaitę
Kitąmet sukanka 90 metų, kai 1923-iaisiais Čiobiškio dvaras (buvę Pilsudskio rūmai su 60 ha ūkiu) atiteko valstybei. Tuojau pat dvaravietėje buvo įsteigta valstybinė vaikų prieglauda, kurioje gyveno našlaičiai ir pamestinukai. Vienu metu Čiobiškyje galėjo prisiglausti apie 150 vaikų.
Dvaravietėje buvo įkurta prieglaudos auklėtinių pradžios mokykla. Joje auklėtiniai buvo mokomi įvairių darbinių įgūdžių, veikė siuvykla, knygrišystės dirbtuvės. Prieglaudoje gyvenantys vaikai taip pat buvo mokomi žemės ūkio darbų – pavyzdžiui, jie patys nusikasdavo bulves.
Nors visą laiką prieglauda liko valstybine įstaiga, nuo 1928 metų jai vadovauti buvo patikėta Kauno seserų benediktinių kongregacijai. Čiobiškio vaikų prieglaudoje dirbo daugiausia šios kongregacijos seserų (net dvylika). Po dvi seseris dirbo Pasvalio, Prienų, Žaslių vaikų darželiuose ir dėstė tikybą pradžios mokyklose, keletas seserų dirbo Joniškio ir Šiluvos senelių prieglaudose.
Vaikų prieglaudos gyvenimo akimirkos kartais praslysdavo į prieškario spaudos puslapius. Išpopuliarėjus turizmui, nemažai keliautojų užsukdavo ir į Čiobiškį. Juos viliojo graži gamta, artima Kernavės kaimynystė. Keliautojai savo akimis norėjo pamatyti ir netoliese esančią vadinamąją „demarkliniją“ su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu. Padaugėjus keliautojų, šalies valdžiai netgi kilo mintis Čiobiškyje įsteigti namus pravažiuojantiems, kad šie turėtų kur apsistoti. Tam net buvo skirta 10 tūkst. litų, tačiau planus sugriovė 1940-ųjų sovietinė okupacija.
Apie 100 šunų, žmonių vardais vadinamų…
Kadangi Čiobiškyje nebuvo jokio viešbučio, turistai dažnai pasiprašydavo nakvynės Vaikų prieglaudoje. Būtent po tokių apsilankymų Pilsudskio dvare spaudoje atsirasdavo įvairių istorijų…
1936 metais Čiobiškyje apsilankė „Ryto“ literatūrinis darbuotojas, pasivadinęs J. Bastūnu. Jis rašė (čia ir toliau cituojamų tekstų kalba ir stilius netaisyti):
„Iš Žaslių siekiu Čiobiškį. Šio miestelio kapuos yra palaidotas Konstantinas Pilsudskis, lenkų maršalo Juozo Pilsudskio dėdė. Ten palaidota ir daugiau Pilsudskio giminių, o taip jau kitų bajorų didikų. Apie Pilsudskio dėdę žmonės pasakoja visokių nuotykių.
– Kai jis buvo gyvas, – aiškina man vienas seniokas, – tai kalbėdavo lietuviškai ir mano vyresnįjį sūnų, kuris dabar jau turi suaugusius vaikus, nešė prie krikšto. Neblogas ponas buvo, tik jau labai keistas. Laikė jis apie 100 medžioklinių šunų ir visus žmonių
vardais vadindavo. Kai jis išjodavo medžioti, tai, jei kuris ūkininkas jam zuikį nurodydavo arba užvydavo, tai tam dešimt rublių arba ir karvę atiduodavo.
– Už kiškį karvę? – stebiuos.
– Dalino, dalino tas ponas karves, o paskui ir pats nusibankrūtino. Net valgyt nebeturėjo ko. Tada įsiuto ir, susirinkęs savo kumečius, naktį užpuolė kaimyną, išnyščiojo jo visą turtą ir į teismą pateko. Teismą išlošė, kadangi jis įrodė, kad jo kaimynas buvo jį įžeidęs, svirpliu pavadinęs. Mat Pilsudskis kalbėdavo plonu balseliu.
– Na, o tas lenkų valdovas, kuris dabar mirė, Juozas Pilsudskis, ar pas jį apsilankydavo?
– Buvo, rodos, vieną kartą atvažiavęs, bet taip slaptai, kad mažai kas jį matė. Dvi naktis Čiobiškyje pernakvojęs jis, sako, buvo nuvažiavęs į Kernavę ant Gedimino kalno pasėdėti. Ten toks didžiulis ąžuolas dar tebeauga, po kuriuo tas kunigaikštis miegodavo. Senesni kernaviškiai pasakojo matę, kad jaunasis Pilsudskis atsisėdęs sprie jo ir apsiverkęs…“
Savo straipsnyje Bastūnas teigė Čiobiškyje esant „visokių istorinių įdomybių“. Anot keliautojo, ten randama vikingų griaučių, visokių senoviškų ginklų ir karstų, tačiau įdomiausias – vienas visai susenęs, vaikų ir pažįstamų apleistas dvarininkas.
„Gyvena jis apleitame palocėlyje. Skaito Kraševskį, Mickevičių ir valgo baltintą bulvienę su morkom… Nes dvaro centras apleistas.
– Labai dažnai mano ponas, – pasakoja man to dvarininko senas tarnas, – išsiima iš geltono čemodano pundą visokių sąskaitų.
– Tai turbūt tos sąskaitos kvitai už anksčiau sumokėtus viešbučius ir taip toliau?
– O kaip tamsta manai? Važinėdavo mano ponas į kitas karalystes, gyvendavo geriau šiuose viešbučiuose, eidavo į teatrus… Tos sąskaitos jam primena prieškarinius laikus: Varšuvą, Paryžių…
Man su tarnu bešnekant prie gonkų priėjo ir pats dvarininkas.
– Na, ko tamstai reikia, – tarė jis lenkiškai.
– Ankstyvas keliautojas, žurnalistas, – sakau.
– Rašyt? Rašyt į laikraščius! Kaip jums negėda? Čia nieko įdomaus nėra.
– Bet vis dėlto. Aš norėčiau išgirsti tamstos nuomonę apie naujausius laikus.
– Apie bolševizmą. Prašau, aš tamstai tiesiai į akis sakau: jūsų kunigas Krupavičius mus išdraskė. Vot! Mes dabar mintame tuo pat, kuo minta trijų margų chlopas. Ir aš negaliu kalbėt, sudiev.
Nubėgo nuo manęs senas dvarininkas, pasišokinėdamas, tarsi jo kojos būtų guminės ir dar kartą atsigrįžo. Iš jo žvilgsnio supratau, kad jis mielai mane šunim užpjudytų. Tačiau, deja, dėl savo apsileidimo, dėl visiško nemokėjimo prisitaikinti prie naujųjų laikų jis ir padoresnio šuns negali išlaikyti. Sucypė, suvyzgė tik mažytis taksiukas…“
Naujagimiui dovanų – telyčaitė
Pasakojimų apie Čiobiškį anuomet spausdino ir „Diena“. Štai 1934 metų vasarą šio laikraščio puslapiuose greičiausiai tas pats Bastūnas rašė:
„Apie 18 km. nuo Kernavės, truputį į šoną, Čiobiškių bažnytkaimis. Tame bažnytkaimy, kapuos, palaidota keli Pilsudskiai, nūdieninio Juozo Pilsudskio giminės. Tai Stanislovas Pilsudskis – Čiobiškių bažnyčios fundatorius, Kostas, buvęs Čiobiškių dvaro savininkas ir kiti. Po tas apylinkes bevaikščiodamas suradau buvusį jo, Kosto Pilsudskio, virėją ir krikšto sūnų.
Buvęs virėjas jau visai senas žmogus, apie Pilsudskį pasakoja visokių nuotykių.
– Mano ponas buvo smarkus ir niekam neužsileisdavo. Tiktai ūkininkas iš jo tai jau buvo menkas. Jis visą amžių pramedžiojo ir mirė nieko nebetekęs. Žmona gi jo mirė anksčiau, berymodama ant lango ir į šunis bežiūrėdama. Mat nebuvo tos dienos, kad ji neverktų.
– Ar lietuvius, – klausiu senelio, – spausdavo?
– Ale jam būdavo visi lygūs. Jei tik geras medžiotojas arba melagis, tai jam ir geras. Jei tik ponas ko paklausdavo, žinai ar nežinai, vis tiek pasakok, tai būsi geras. Netoli Paparčių buvęs senas generolas Žavolinskis. Tas generolas labai mėgdavo sodinti obelaites. Pas jį buvęs garsiausias obuolių sodas. Su juo Pilsudskis dažnai susitikdavo ir pas save kviesdavo.
– Ateis, Konstantinai, laikai, kada Lietuva bus nepriklausoma, – kalbėdavo generolas Pilsudskiui. – Pamatysit. Ir tamstos, ir mano dvaras bus išdalinti kaimiečiams.
– Kai mes numirsim, tegul nors ir saulė užtemsta. Tik, kad tuos rusus truputį aplaužytų, – atsakydavęs Pilsudskis ir per šimtą šunų susišaukęs, jodavo medžioti.
– Kartą, – pasakojo toliau buvęs virėjas, – iš tolimesnių apylinkių atvažiavo ūkininkas kviesti Pilsudskį kūmuosna.
– Ar sūnus?
– Taip, šviesiausias pone…
– Jei tik graži kūma – krikštiju!
Kūma buvo parinkta, ir Pilsudskis sutiko. Tačiau tuo pat momentu jis susipyko su klebonu ir atsisakė eiti į bažnyčią.
– Tegul tas jautis pas mane dvaran ateina…
Bet ir klebonas nenusileido.
– Tegul tas aklas medžiotojas ateina į Dievo namus.
Taip Pilsudskiui kaimiečio sūnaus ir neteko apkrikštyti. Jį apkrikštijo pripuolami žmonės. Tačiau Pilsudskis naujagimio neužmiršo. Jis dovanojo geros veislės telyčaitę, kad ji užaugus duotų skanų ir sveiką pieną…“
Anot „Dienos“, tos karvės veislė užsiliko ir iki tų dienų. Tame kaime buvusi viena karvė, kurią visi vadino Ponia.
Ne veltui užsiminėme apie vaikų prieglaudą. Joje apsilankęs „Dienos“ žurnalistas pasakojo:
– „Besmalsaudamas suradau buvusį Pilsudskio dvarą. Jame dabar laikoma abiejų lyčių apie 160 pamestinukų.
– Ar atsimena bent vienas jų savo motiną? – klausiu simpatingos vedėjos.
– Labai daug tokių yra. Štai šis Andriukas. Jį trejų metų amžiaus motina atvedė ir paliko ant kapų. Tris dienas vaikas klaidžiojo, kol pagaliau pateko pas mane. Po dvejų metų motina sužinojo ir verkdama atėjo vaiko atsiprašyti ir atsiimti. „O kam mane palikai, dabar aš neisiu, man čia gera,“ – kalbėjo verkdamas vaikas.
Iš tikrųjų prieglauda puiki, gražiai vedama. Vaikai sotūs, patenkinti. Prieglaudą veda Vincento a Paulo dr-ja. Tačiau visi jie, kai tik pradeda dainuoti arba sulaukia svečių, apsiašaroja ir klausia:
– Kur mūsų motinos?
Kitas, šalia Andriuko, labai simpatingas berniokas, motinos buvo įmestas į pusnį. Visai jau sustyrusį sesutės surado ir atnešė prieglaudon. Yra mergaitė, kurią motina buvo į gandro lizdą įkėlusi…“
„Sveiki atkeliavę“…
1936-ųjų pabaigoje „Diena“ išspausdino dar vieną pasakojimą apie apsilankymą Čiobiškyje. Be jau žinomų įspūdžių, buvo pateikta ir naujų.
„Tai buvo gruodžio 7 d. Čiobiškyje. Čia yra valstybinė vaikų prieglauda, kuriai vadovauja vienuolės benediktinės. Atbridau iš Kaišiadorių jau vėlai vakare. Miestelis labai mažas, tamsu – nežinau, kur gauti nakvynę. Įėjau į pirmą pasitaikiusią krautuvę, kurios savininkas lietuvis p. Pulkauninkas. Priminiau jam apie nakvynę. Jis man sakė nueiti pas mokytoją. Vargais negalais susiieškojau tamsoje namą, kur gyvena mokytojas. Ėjau pas mokytoją, bet pataikiau pas vargonininką. Jis jau buvo skaitęs „Dienoje“ apie mano kelionę, todėl susipažinome be jokių ceremonijų. Kadangi jo žmona serganti, tai dėl nakvynės gal geriau nueiti į prieglaudą pas vienuoles. Sako, jei jau ten negausi nakvynės – pas mane pernakvosi.
Veda mane į prieglaudą. Tai buvęs Pilsudskių dvaras. Prieglaudoje vaikučiai jau baigė vakarieniauti. Susipažinau su seselėmis vienuolėmis. Jos mielai sutiko duoti nakvynę, priėmė mane savo svečiu. Vargoninkas mane paliko Vienuolių globai.
Viso čia 7 vienuolės, kurios globoja 150 našlaičių: berniukų ir mergaičių. Vienuolės nuvedė mane pažiūrėti našlaičių. Mergikės susirinkusios salėje. Vos įėjau, jos tuojau sudainavo „sveiki atkeliavę“. Nejauku man vienam būti „publika“, bet ką darysi – visaip prisieina. Apie 80 našlaičių – mergikių man dainavo. Nors jau adventas, čia dainuoti negalima, bet mano atsilankymo proga buvo padaryta išimtis. Sėdėjau aš ant suoliuko, klausiau ir žiūrėjau į dainuojančias. Balseliai liūdni, melodijos graudžios.
Jos dainavo, kaip devyni metai nemačiusios namų, kaip norinčios pavirsti gegužėlėmis ir skristi pas motynėlę…“
Straipsnio autorius teigia paprašęs seserų leisti našlaitėmis pasikalbėti. Kalbėjosi apie mamas. Mergaitės sakė, kad Čiobiškyje joms gera, tačiau mielai keliautų į tikrus namus.
„Vienuolės dėl šito man aiškino, kad jos negalinčios apkabinti, kiekvieną paglostyti, priglausti. O mažytės našlaitės labai nori, kad jas kas priglaustų, paglamonėtų. Mačiau, kaip apie seselę apstodavo kaip viščiukai našlaitės ir spausdavos, glausdavos… Tikrai liūdna pasidarė po tokio pasikalbėjimo. Ir dar štai jaučiu, kaip vargšelė glaudžiasi prie manęs, spaudžia galvutę prie mano krūtinės. O aš ką joms galiu padaryti? Ir bendrai, kas gali pavaduoti joms motiną?“
Straipsnio autorius St. Maciejauskas pasakoja, kad aplankė ir berniukus.
„Tas pats ir su berniukais. Tie irgi pasiilgę motinos, švelnaus žodžio. Juk juos myli vienuolės. Jie švarus, nusiprausę, kojytės ir rankutės baltos, lovytės taip pat švarios. Čia šimtą kartų geresnis gyvenimas, negu tokioj Merkinėj, kur vaikutis nė pieno, nė
cukraus niekada negauna. Bet ekonominės sąlygos negali atstoti nors ir vargingos šeimos…“
Viskas – tik istorija
Vaikų prieglauda Čiobiškyje veikė ir II pasaulinio karo metais, ir į Lietuvą 1944-aisiais sugrįžus sovietams. Šie juos pertvarkė į tarybinius Vaikų namus. 1959 metais Čiobiškio vaikų namai buvo reorganizuoti į mokyklą-internatą, o pastaroji 1965 metais – į Specialiąją mokyklą (berniukų koloniją), kuri veikė iki 1995 metų. Ją pakeitę Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, paskui – Vaikų socializacijos centras, taip pat jau – tik istorija…
Parengė Gintaras Bielskis
voruta.lt nuotrauka
1936 m. birželis. Čiobiškio vaikų prieglaudos gyventojai ir darbuotojai.

Neseniai sukako 90 metų, kai 1923-iaisiais Čiobiškio dvaras (buvę Pilsudskio rūmai su 60 ha ūkiu) atiteko valstybei. Tuojau pat dvaravietėje buvo įsteigta valstybinė vaikų prieglauda, kurioje gyveno našlaičiai ir pamestinukai. Vienu metu Čiobiškyje galėjo prisiglausti apie 150 vaikų. Skaityti daugiau »

Melioracijos pradžią Musninkų seniūnijoje menančios fotografijos

Melioracijos pradžią Musninkų seniūnijoje menančios fotografijos
Senos fotografijos, kuriose matyti darbus dirbanti žmonių grupė, yra ypač vertingos. Jos padeda bent mintimis sugrįžti į prabėgusius metus, prisiminti tuomet gyvenusius ir dirbusius žmones. Senų nuotraukų albumą parodė Širvintose gyvenantis Algimantas Vėbra. Apžiūrėjus 1958 metais darytas Romualdo Tinfavičiaus nuotraukas, sudomino melioracijos, vykusios Musninkų seniūnijoje, Paberžės kaime, vaizdai.
Pasak Algimanto Vėbros, jis, tuomet 21-uosius metus skaičiuojantis jaunuolis, 1958 metais atvyko į Musninkus ir dirbo melioracijoje. Tų metų vasarą Paberžės kaime buvo melioruojami laukai. Juose nuo ankstyvo ryto dirbdavo keliasdešimt jaunų Širvintų krašto vyrų, melioruodavo laukus. Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 buvo rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus diametro vamzdeliai. Labai daug darbų buvo dirbama rankomis. Tranšėjoje vyrai vamzdelius klodavo be apsaugos, todėl būdavo, kad iškasta duobė užgriūdavo. Tekdavo skubiai gelbėti į pavojų patekusį žmogų. Šalia kasamos tranšėjos nuolat būdavo du vyrai, kurie, užgriuvus duobei, puldavo atkasinėti. Algimanto Vėbros teigimu, pirmieji melioracijos darbai Širvintų rajone buvę sunkūs ir pavojingi. Fotografijų savininkas prisimena, jog jauni melioratoriai Vytautas ir Alminas Sapronai Paberžėje per mėnesį rankomis iškasė 1 kilometro ilgio ir 2-2,2 metrų gylio tranšėją, į kurią buvo sukloti raudoni vamzdeliai.
1958 metų vasarą į Paberžės kaimą buvo atvežta ir į didžiules rietuves sukrauta tūkstančiai įvairaus diametro melioracijos vamzdelių. Juos iš rietuvių po laukus kolūkiečiai išvežiodavo arklio traukiamuose vežimuose. Per du mėnesius vamzdelius suklojo į melioracininkų kasamus griovius. Taip buvo nusausinta dešimtys hektarų pelkių ir nedirbamų žemių.
Algimantas Vėbra praėjusio amžiaus viduryje Paberžėje dirbo niveliuotoju-techniku, o melioratorių kasdienybę fotografavo melioracijoje dirbęs Romualdas Tinfavičius, dabar gyvenantis Trakuose.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Algimanto Vėbros albumo
1. Algimantas Vėbra 1958 metais Paberžėje dirbo niveliuotoju-techniku.
2. Melioratorių, dirbusių Musninkų seniūnijoje, atokvėpio valandėlė (centre Romualdas Tinfavičius).
3. Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus diametro vamzdeliai.
4. Vamzdelius iš rietuvių po laukus kolūkiečiai išvežiodavo arklio traukiamuose vežimuose.
Senos fotografijos, kuriose matyti darbus dirbanti žmonių grupė, yra ypač vertingos. Jos padeda bent mintimis sugrįžti į prabėgusius metus, prisiminti tuomet gyvenusius ir dirbusius žmones. Senų nuotraukų albumą parodė Širvintose gyvenantis Algimantas Vėbra. Apžiūrėjus 1958 metais darytas Romualdo Tinfavičiaus nuotraukas, sudomino melioracijos, vykusios Musninkų seniūnijoje, Paberžės kaime, vaizdai.
Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus diametro vamzdeliai.

Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus skersmens vamzdeliai.

Skaityti daugiau »

Išrinkti seniūnaičiai

Prieš Šv. Kalėdas vyko Zibalų seniūnijos Zibalų, Šešuolėlių ir Anciūnų seniūnaitijų seniūnaičių rinkimai.

Zibalų seniūnijos Šešuolėlių seniūnaitijos seniūnaičiu išrinktas Vytautas Kalesnikas, Anciūnų seniūnaitijos seniūnaite – Alvyda Krapienė, Zibalų seniūnaitijos – Dalia Bulonienė.

„Širvintų krašto“ informacija

Bjaurastimi besispjaudantys kaminai nuodija žmones

Balti dūmai dažniausiai rūksta iš kaminų tų namų, kurių gyventojai krosnyse degina kokybišką kurą.

Balti dūmai dažniausiai rūksta iš kaminų tų namų, kurių gyventojai krosnyse degina kokybišką kurą.

Spustelėjus didesniems šalčiams, nuosavų namų kvartaluose netrūksta tirštų dūmų, kurių kvapas ne visada būna itin malonus. Prie visokia bjaurastimi besispjaudančių kaminų skaičiaus didėjimo gerokai prisidėjo ekonomikos krizė, privertusi dalį gyventojų atsisakyti dujų – ekologiškesnio kuro. Dar labiau teršia orą tie gyventojai, kurie ar iš „skupumo“, ar iš perdėto tvarkingumo piktybiškai grūda į krosnis viską, kas dega: klijuotas baldų plokštes, šiukšles, plastikinius butelius ir netgi automobilių padangas.

Teršiama ne tik sava, bet ir kaimynų teritorija

Iš kaminų besiskverbiantis tvaikas pasiekia ir daugiabučius. Iš kai kurių miestelėnų kaminų virstantys juodi dūmai verčia ašaroti, graužia gerklę ir šiaip kelia ne itin gerų minčių. Taupydami kurą, degindami įvairų šlamštą, žmonės net nepagalvoja, kad su dūmais į aplinką skleidžia pavojingas medžiagas, nuodijančias gyvenimą ne tik kaimynams, bet ir sau.

Žiniasklaidoje skelbiama, jog gyvenamųjų namų kaminai nėra aukšti – dažniausiai iki septynių metrų. Be to, deginimo temperatūra buityje naudojamuose šildymo katiluose nedidelė, kūrenamos atliekos sudega nepakankamai, tad jos kartu su dūmais ir išmetamos į aplinką bei pasklinda šalia namų nuklodamos sniegą juodu sluoksniu. Skaityti daugiau »

XXIV tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“

Sausio 10 dieną, šeštadienį, Vilniaus gatvėse vyko XXIV tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas pagerbti 1991 metais sausio 13 dieną žuvusių Lietuvos laisvės gynėjų atminimą. Prieš dvidešimt keturis metus sausio 16 dieną atsisveikinant su Sausio 13-osios aukomis Katedros aikštėje poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo: „Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė.“

2015 metai sausio 10 diena, bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“. Nuotrauka prisiminimui.

2015 metai sausio 10 diena, bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“. Nuotrauka prisiminimui.

Skaityti daugiau »

Dabar jau naujas tikslas – penki šimtai?

Per 2014 metus Širvintų rajone buvo užregistruotos 423 nusikalstamos veikos, teigia Vidaus reikalų ministerijos užfiksuoti duomenys apie nusikalstamumą Lietuvoje. Skaityti daugiau »

Su šventėmis atsisveikinkime šventiškai

Kasmet eglutės įžiebimui mieste skiriama daug dėmesio ir lėšų, tačiau nepasirūpinama, kad nebūtų, kaip J. Janonio gatvėje esančioje konteinerių aikštelėje, kur aplinkinių gyventojų išmestas eglutes sekmadienį blaškė stiprus vėjas. Gal derėtų Trijų Karalių išvakarėse paraginti, kad žmonės savo eglutes atneštų ir paliktų prie pagrindinės miesto eglės specialiai pastatytuose konteineriuose, o už tokį poelgį atsilyginti simboline dovanėle?

Kasmet eglutės įžiebimui mieste skiriama daug dėmesio ir lėšų, tačiau nepasirūpinama, kad nebūtų, kaip J. Janonio gatvėje esančioje konteinerių aikštelėje, kur aplinkinių gyventojų išmestas eglutes sekmadienį blaškė stiprus vėjas. Gal derėtų Trijų Karalių išvakarėse paraginti, kad žmonės savo eglutes atneštų ir paliktų prie pagrindinės miesto eglės specialiai pastatytuose konteineriuose, o už tokį poelgį atsilyginti simboline dovanėle?

Gyvenimo realybė tokia, kad šventes, nors ir kaip ilgai jos truktų, keičia kasdienybė. Tačiau prabėgusios linksmos akimirkos išlieka ne tik mūsų prisiminimuose. Dažnai šventes, ypač Naujuosius metus, dar ilgai primena gatvėse paliktos dėžutės nuo paleistų raketų, vėjo ridenamos nupuoštos eglutės…  Skaityti daugiau »

Po Savivaldybės rūmų stogu – smurto protrūkis

Sausio 8-11 dienos

Per šį savaitgalį į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyti 2 asmenys, abu – už viešosios tvarkos pažeidimus. Skaityti daugiau »

Pirmomis dienomis prie eurų – kaip sovietmečiu prie mėsos

Šiomis dienomis Širvintų paštas sulaukė kur kas daugiau klientų, nei įprasta.

Šiomis dienomis Širvintų paštas sulaukė kur kas daugiau klientų, nei įprasta.

Be abejonės, euro įvedimą Lietuvoje galima būtų laikyti reikšmingiausiu pastarojo dešimtmečio įvykiu. Jei ne savo reikšme Lietuvai, tai bent neginčytinu ažiotažu, kuris kilo į amžinojo poilsio vietą palydint du dešimtmečius ištikimai tarnavusį ir prieš įvairias infliacijos audras atsilaikiusį litą. Juo labiau kad pasitinkant eurą netikėtai paaiškėjo, jog Lietuvoje yra gerokai daugiau pasiturinčių žmonių, nei iki tol atrodė pačiai valstybei.

Kaip informavo Lietuvos bankas, iki 2014 metų gruodžio 31 dienos komerciniai bankai iš Lietuvos banko paėmė per 620 mln. eurų, o 2015 metų sausio 1-ąją buvo pradėtas nemokamas grynųjų litų keitimas į eurus. Visose apskrityse litus į eurus keičia 40 komercinių bankų padalinių, taip pat Lietuvos banko kasos Vilniuje ir Kaune. Skaityti daugiau »

Širvintų rajone finišavo akcija „Kūrenkime saugiai 2014“

Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas nepagailėjo pagyrimo žodžių dėl sutvarkytos krosnies. Vis dėlto, tarus „A“ reikėtų pasakyti ir „B“ - būtų pravartu medinėje pirkioje esančią krosnį ir sienelę nubalinti, kad geriau matytųsi, ar neatsirado naujų įtrūkimų.

Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas nepagailėjo pagyrimo žodžių dėl sutvarkytos krosnies. Vis dėlto, tarus „A“ reikėtų pasakyti ir „B“ - būtų pravartu medinėje pirkioje esančią krosnį ir sienelę nubalinti, kad geriau matytųsi, ar neatsirado naujų įtrūkimų.

Ne vienerius metus Širvintų rajone nuo vėlyvo rudens iki pavasario ugniagesiai vykdo akciją „Kūrenkime saugiai“, kurios metu Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio pareigūnai kartu su Širvintų rajono savivaldybės seniūnijų atstovais lankosi socialiai remtinų šeimų gyvenamuosiuose būstuose. Tikrinama šildymo įrenginių būklė, gyventojai raginami pasitvarkyti dūmtraukius ir krosnis.  Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos