sausio, 2015 archyvas

Kernavėje buvo šokta, dainuota ir muzikuota

Kernavėje buvo šokta, dainuota ir muzikuota
2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas.
Širvintų rajone dar praėjusio amžiaus antroje pusėje vykusias Dainų šventes mena vyresnio amžiaus žmonės. Jie kruopščia saugo anuos laikus menančias fotografijas, kuriose įamžinti jaunystės laikų draugų veidai, bendrų darbų ar laisvalaikio akimirkos. Tai lyg gaivus prisiminimas, kurį būtina branginti, nes laikas jau prabėgo ir tikrai niekada nebegrįš.
Kelias daugiau nei penkių dešimčių metų senumo nuotraukas parodė širvintiškis Algimantas Vėbra. Šios nuotraukos, darytos nežinomo autoriaus, mena apie 1958 – 1959-uosius metus Kernavėje vykusias Dainų šventes, kitaip vadinamus festivalius. Juose dalyvaudavo visų Širvintų rajono kolūkių, tarybinių ūkių, miesto organizacijų ir įstaigų muzikantai, šokėjai, dainininkai. Pasak nuotraukų savininko Algimanto Vėbros, tai būdavo visuotinė ne tik jaunimo, bet vyresnio amžiaus žmonių šventė, į kurią žiūrovai ir dalyviai, šventiškai pasipuošę, atvykdavo iš atokiausių rajono kampelių.
Širvintiškio pateiktose fotografijose matosi, kaip saviveiklininkai, vilkintys tautinius drabužius, šoka tarp piliakalnių esančioje aikštėje, o žiūrovai įsitaisę piliakalnių papėdėje. Nuotraukose matyti ne tik šviesiais drabužiais pasipuošusi jaunuomenė, bet ir skareles ryšinčios vyresnio amžiaus moterys.
Tais sunkiais kolektyvizacijos pradžios laikais, kai nebuvo televizijos, kai ne kiekvienas sodietis ir radijo aparatą turėdavo, liaudies daina, šokis, muzika būdavo labai svarbūs. Tai buvo savotiška atgaiva kaimo žmogui po sunkių darbų. Tai, kas miela širdžiai, esant progai, buvo stengiamasi užfiksuoti nuotraukose. Visa tai išliko iki šių dienų kaip gražus prisiminimas, jog tarp Kernavės piliakalnių buvo šokta, dainuota ir muzikuota.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Algimanto Vėbros albumo
———————————
Nuotraukose:
1. Algimantas Vėbra Kernavėje.
2. Būriai saviveiklininkų traukia į tarp piliakalnių esančią aikštelę.
3. Kernavėje šokami tautiniai šokiai.
Algimantas Vėbra Kernavėje.

Algimantas Vėbra Kernavėje.

2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas. Skaityti daugiau »

Ar atsitiks taip, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno?

Ar atsitiks taip, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno?
Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus Lietuvos pieno ūkyje. Dažnas ūkininkas, susidūręs su sunkumais, pusbalsiu pasvarsto, kad kaimyninės valstybės Lietuvai taikomos sankcijos yra galimybė savivaliauti pieno supirkėjams ir perdirbėjams. Jiems sudarytas puikus pretekstas mažinti pieno supirkimo kainas. Pienininkyste besiverčiantys sodiečiai įsitikinę, jog pieno supirkėjai tikrai nepatiria tiek nuostolių dėl embargo, jog būtų galima šitaip skriausti žemdirbius. Apie Širvintų rajone vystomą pienininkystę, užklupusius sunkumus, naikinamas pieno kvotas, pažangiais metodais tvarkomus pieno ūkius papasakoti sutiko šią veiklos sritį kuruojantis Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas.
– Kokie praėjusieji metai buvo Širvintų rajono žemdirbiams?
– Bendraudamas su rajono žemdirbiais, pastebėjau, kad jų nuotaikos labai skirtingos. Augalininkyste užsiimantys žemdirbiai praėjusiais metais liko patenkinti, nes derliai užaugo tikrai neblogi, o ir javų kainos nebuvo labai žemos. Visai kitokios nuotaikos žemdirbių, kurie užsiima pieno gamyba arba augina mėsinius galvijus. Gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų netenkino nei pieno, nei jų išaugintų bei parduodamų galvijų supirkimo kainos.
– Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus pienininkystėje. Kaip dažnai pieno ūkius turintys rajono ūkininkai susiduria su sunkumais?
– Kaip ir kiekviename versle, taip ir pieno gamyboje susiduriama su įvairiais sunkumais. Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria pienininkystės ūkiai, tai stabilumo stoka. Dauguma pieną gaminančių ūkininkų į savo ūkius turėjo investuoti dideles lėšas. Tai ir veislinių gyvulių pirkimas, pastatų rekonstrukcija, investicijos į pieno įrangą. Investuodami į pieno ūkius, ūkininkai dalyvavo įvairiuose projektuose tikėdamiesi, kad jie greitai atsipirks. Tačiau šiuo metu susidarė tokia situacija, kad  pieno ūkio verslas tapo nelabai patrauklus. Ūkininkai, kurie turi jau įkurtus modernius pieno gamybos ūkius, rankų tikrai nenuleidžia, ieškoma naujų rinkų, dalį pieno stengiasi patys perdirbti ir realizuoti be tarpininkų.
– Patvirtinkite arba paneikite teiginį, kad Širvintų rajone nuolat mažėja pienininkystės ūkių, melžiamų karvių, nes už pieną ir priduodamus galvijus supirkėjai moka labai mažai. Tiesiog kaimo žmonėms neapsimoka taip sunkiai vargti ir jie ieško kitų pragyvenimo šaltinių.
– Patvirtinti, kad mūsų rajone mažėja pienininkystės ūkių, tikrai negaliu, nes per pastaruosius dešimt metų tik keli ūkininkai pardavė karves ir pradėjo verstis javų auginimu. O ir atsisakyti pieno ūkio nėra taip paprasta, kadangi tai ne tik gyvuliai, kuriuos galima parduoti, bet ir pastatai, įrengimai, kuriuos pritaikyti kitai gamybos sričiai nėra lengva. Tiesa, karvių skaičius rajone nežymiai mažėja, bet tai vyksta todėl, kad karves atsisako laikyti tie gyventojai, kurie jų laikė po vieną arba po dvi. Galiu patvirtinti, kad šiuo metu laikyti vieną arba dvi karves tikrai neapsimoka, tai per daug brangus malonumas. Karvių skaičiaus mažėjimas susijęs ir su tuo, kad dauguma asmeninio ūkio karvių laikytojų yra senyvo amžiaus ir jiems šis darbas tapo per sunkus.
– Rajone modernėja stiprūs pieno ūkiai, ūkininkai ieško produktyvesnių veislių karvių. Gal galėtumėte paminėti pačius geriausius, pačius pažangiausius rajono ūkininkus – pieno ūkių savininkus?
– Galiu pasakyti, kad visi rajone esantys pieno ūkiai gerai tvarkosi. Vieni iš pažangiausiai besitvarkančių yra Eugenijaus Paliulio, Kasės Jankun, Albino Ručinsko, Juozo Beinoro, Dalios Andželos Ėmužytės ūkiai.
– Teko girdėti, kad dalis pieno supirkėjų vėluoja atsiskaityti už pieną. Kokia situacija šiuo metu?
– Pagal Vyriausybės nutarimą pieno supirkėjai už jiems parduotą pieną privalo atsiskaityti per vieną mėnesį pasibaigus atsiskaitymo laikotarpiui. Šiuo metu už supirktą pieną supirkėjai atsiskaito, galima sakyti, laiku. Jeigu yra vėlavimai, tai labai nežymūs. Bėda ta, kad rajone yra dalis buvusių supirkėjų, kurie šiuo metu jau nebevykdo veiklos, tačiau yra likusios jų skolos.
– Už pieno litrą ūkininkams mokėdami po 10-16 euro centų, pieno perdirbėjai juos varo į bankrotą ir pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Ar gali atsitikti taip, kad Lietuvoje pradės trūkti natūralaus pieno?
– Visiškai sutinku su tuo, kad supirkėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Nemanau, kad Lietuvoje pradės trūkti pieno, kadangi šiuo metu tik apie pusė Lietuvoje pagaminamo pieno yra sunaudojama šalies viduje, o kita pusė yra eksportuojama (įvairūs sūriai, varškė, jogurtai, pieno milteliai). Manyčiau, kad yra kita problema. Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos Europos Sąjungoje naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos. Todėl mūsų pieno gamintojams bus dar sunkiau konkuruoti rinkoje.
– Jeigu pieno supirkėjas moka nedidelę kainą, o jo konkurentas žada mokėti daugiau, kokią galimybę turi ūkininkas rinktis geresnį supirkėją? Ar nebus jam taikomos kokios nors sankcijos už netesybų sutarčių sulaužymą?
– Ūkininkas visada turi galimybę rinktis, tačiau tai daryti reikia viską labai atidžiai apsvarsčius. Dažnai suveikia patarlė: „Bėgau nuo vilko, pataikiau ant meškos.“ Kartais nauji  supirkėjai pradžioje žada viską, o paskui, pradėjus jiems tiekti pieną, apgauna. Kad taip neatsitiktų, reikia labai atidžiai susipažinti su siūloma sutartimi ir tik tada ją pasirašyti. Nutraukti sutartį patarčiau tik įvykdžius visas joje numatytas sąlygas, nes kitaip supirkėjas gali pritaikyti sankcijas už sutarties nevykdymą.
– Gal turite gerų žinių pieno gamintojams? Kada kainos bent stabilizuosis?
– Geros žinios yra tik tos, kad vyriausybė vykdo duotus pažadus pieno gamintojams. Jau išmokėtos tiesioginės išmokos už pieną. Taip pat šiemet pirmą kartą žemdirbius pasiekė specialiosios išmokos pieno gamintojams. Šiuo metu Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras skaičiuoja išmokas pieno gamintojams už iš Rusijos patirtą embargą. Šios išmokos bus pradėtos mokėti artimiausiu metu.
– Ačiū už pokalbį.
Romas Zibalas
1. Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas: „Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos ES naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos.“
Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas: „Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos ES naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos.“

Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas: „Nuo 2015 metų balandžio 1 dienos ES naikinamos pieno kvotos, todėl, esant laisvai rinkai, į mūsų šalį gali pradėti plūsti pieno produktai iš kitų šalių, kur pienininkystei plėtoti yra dar palankesnės sąlygos.“

Nuolat žiniasklaidoje diskutuojama apie nesklandumus Lietuvos pieno ūkyje. Dažnas ūkininkas, susidūręs su sunkumais, pusbalsiu pasvarsto, kad kaimyninės valstybės Lietuvai taikomos sankcijos yra galimybė savivaliauti pieno supirkėjams ir perdirbėjams. Jiems sudarytas puikus pretekstas mažinti pieno supirkimo kainas. Pienininkyste besiverčiantys sodiečiai įsitikinę, jog pieno supirkėjai tikrai nepatiria tiek nuostolių dėl embargo, jog būtų galima šitaip skriausti žemdirbius. Apie Širvintų rajone vystomą pienininkystę, užklupusius sunkumus, naikinamas pieno kvotas, pažangiais metodais tvarkomus pieno ūkius papasakoti sutiko šią veiklos sritį kuruojantis Širvintų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Miliukas.

– Kokie praėjusieji metai buvo Širvintų rajono žemdirbiams?

– Bendraudamas su rajono žemdirbiais, pastebėjau, kad jų nuotaikos labai skirtingos. Augalininkyste užsiimantys žemdirbiai praėjusiais metais liko patenkinti, nes derliai užaugo tikrai neblogi, o ir javų kainos nebuvo labai žemos. Visai kitokios nuotaikos žemdirbių, kurie užsiima pieno gamyba arba augina mėsinius galvijus. Gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų netenkino nei pieno, nei jų išaugintų bei parduodamų galvijų supirkimo kainos. Skaityti daugiau »

Bedarbiai karvių melžti nenori?

Mūsų gyvenimo grimasos
Bedarbiai karvių melžti nenori?
Jau nebe pirmą kartą gyvulininkystės ūkį turinti ūkininkė skelbiasi ieškanti melžėjos.
– Tikras vargas – kol pati turėjau sveikatos, nė nepagalvodavau, kad tokia bėda bus rasti darbininkę. Šiais laikais, kai visi verkšlena, kad kaime nėra darbo, kad sunku pragyventi, pasirodo, nėra norinčių dirbti. Arba jei ir surandu kokią moteriškę, tai, žiūrėk, jai po kelių dienų per sunku pasidaro, arba aš pati pamatau, kad žmogus visiškai atžagariom rankom dirba… Negi reikės Baltarusijoje ar Ukrainoje žmonių savo ūkiui ieškoti? – pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė ūkininkė.
Ir, beje, ne ji viena tokių problemų turi. Prasidėjus darbų sezonui, sąžiningų, kruopščių darbininkų stygiumi skundžiasi braškių augintojai. Rodos, kaime, miesteliuose pilnos pakampės be darbo bindzinėjančių jaunų, sveikų vyriokų ir moteriškaičių, bet, pasirodo, dirbti jie nė kiek nenusiteikę. O jei ir ateina dieną kitą, užsidirbę pinigėlį, kaipmat skuba į vietos krautuvę ir… tiek juos tematysi. Ūkininkai pritaria nuomonei, kad veltėdžiams tarpti padeda dabartinė pašalpų ir labdarų sistema. Esą, jei valstybė taip lengvai nedalytų pinigėlių, padėtis pasikeistų.
Kita vertus, galima samprotauti ir kitaip – apie orų uždarbį. Galbūt žmogui, kad ir neturinčiam jokios kvalifikacijos, daug parankiau gauti tuos porą šimtų eurų pašalpos, nei lenkti nugarą už panašų atlygį…
Danguolė Bareikienė, Vilniaus teritorinės darbo biržos Širvintų skyriaus vyriausioji specialistė, kuruojanti žemės ūkio veiklos sektorių, pateikė tokią informaciją:
– Per 2014 m. į Vilniaus teritorinės darbo biržos Širvintų skyrių kreipėsi apie 30 ūkininkų (iš Širvintų, Vilniaus ir Ukmergės rajonų) ir įregistravo daugiau kaip 100 laisvų darbo vietų. Didesnė dalis laisvų darbo vietų buvo užpildyta. Pernai žemės ūkio veiklos srityje buvo įdarbinti 86 darbo ieškantys asmenys. Didžiausias poreikis buvo pagalbinių darbininkų įvairiems žemės ūkio darbams, taip pat reikalingi buvo ir traktorininkai. Ne visų ūkininkų lūkesčiai buvo patenkinti, sudėtingiau įdarbinti darbo ieškančius asmenis į atokesnius ūkius dėl susisiekimo problemų.
Turintys vairuotojo teises ir transporto priemones ieško geriau apmokamo darbo ir pasirengę vykti dirbti į miestus (Širvintas, Vilnių).
O dėl melžėjų… Pasirodo, tokio darbo nelabai kas ieško. Anot Danguolės Bareikienės, pernai buvo įregistruotos 2 melžėjos – viena iš Barskūnų kaimo, kita – iš Kernavės seniūnijos. Moterys, žinoma, pageidavo dirbti melžėjomis pas ūkininkus arčiau savo gyvenamosios vietos, kad nereikėtų palikti namų ir kažkur toliau išvažiuoti. Tokios galimybės joms nebuvo. Daugiau pageidaujančių dirbti melžėjomis neatsirado.
– Nekvalifikuotos moterys dažniausiai pageidauja dirbti baldų surinkėjomis, čiužinių klijuotomis, saldainių pakuotojomis, grybų rinkėjomis, – teigia Danguolė Bareikienė.
Gal ir iš tikrųjų ne be pagrindo kalbos apie tai, kad dabar dažniausiai darbo neranda tie, kurie apskritai nenori dirbti?
Vilniaus teritorinės darbo biržos duomenimis, didžiausia dalis Vilniaus apskrities darbingo amžiaus gyventojų 2015 m. sausio 1 d. buvo registruota bedarbiais Ukmergės (13,0 proc.), Šalčininkų (11,9 proc.) ir Vilniaus rajono (10,7 proc.) savivaldybėse. Mažiausia – Elektrėnų (5,6 proc.), Trakų rajono (5,8 proc.) ir Vilniaus miesto (6,5 proc.) savivaldybėse. Širvintų savivaldybė – „auksiniame viduriuke“ (nuo 7 iki 9 proc.).
Aldona Bareckienė
Audriaus Bagdono nuotr. (Fotodiena.lt)
Pernai Širvintų darbo biržoje buvo įregistruotos 2 melžėjos - viena iš Barskūnų kaimo, kita - iš Kernavės seniūnijos.

Pernai Širvintų darbo biržoje buvo įregistruotos 2 melžėjos - viena iš Barskūnų kaimo, kita - iš Kernavės seniūnijos.

Jau nebe pirmą kartą gyvulininkystės ūkį turinti ūkininkė skelbiasi ieškanti melžėjos.

– Tikras vargas – kol pati turėjau sveikatos, nė nepagalvodavau, kad tokia bėda bus rasti darbininkę. Šiais laikais, kai visi verkšlena, kad kaime nėra darbo, kad sunku pragyventi, pasirodo, nėra norinčių dirbti. Arba jei ir surandu kokią moteriškę, tai, žiūrėk, jai po kelių dienų per sunku pasidaro, arba aš pati pamatau, kad žmogus visiškai atžagariom rankom dirba… Negi reikės Baltarusijoje ar Ukrainoje žmonių savo ūkiui ieškoti? – pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė ūkininkė.

Ir, beje, ne ji viena tokių problemų turi. Prasidėjus darbų sezonui, sąžiningų, kruopščių darbininkų stygiumi skundžiasi braškių augintojai. Rodos, kaime, miesteliuose pilnos pakampės be darbo bindzinėjančių jaunų, sveikų vyriokų ir moteriškaičių, bet, pasirodo, dirbti jie nė kiek nenusiteikę. O jei ir ateina dieną kitą, užsidirbę pinigėlį, kaipmat skuba į vietos krautuvę ir… tiek juos tematysi. Ūkininkai pritaria nuomonei, kad veltėdžiams tarpti padeda dabartinė pašalpų ir labdarų sistema. Esą, jei valstybė taip lengvai nedalytų pinigėlių, padėtis pasikeistų. Skaityti daugiau »

Norom nenorom teks pratintis gyventi civilizuotai

Norom nenorom teks pratintis gyventi civilizuotai
Visoje Lietuvoje, neišskiriant ir mūsų rajono, vykdomi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektai, kuriuos remia Europos Sąjungos struktūriniai fondai, sudaro sąlygas žmonėms gyventi civilizuotai, neteršiant gamtos. Nors Lietuva pagal Europos Komisijos vertinimus kartu su Čekija, Vengrija ir Slovakija įvardyta kaip viena tarp geriausiai nuotekas tvarkančių Europos Sąjungos valstybių, tačiau problema egzistuoja. Iki šiolei tie gyventojai, kurie nėra prisijungę prie centralizuotų tinklų, kaupia nuotekas tam skirtose duobėse ir paskui naudojasi nuotekų išvežimo (asenizacijos) paslauga arba paprasčiausiai nuleidžia į griovius, palaukes ar upelius… Tokie dalykai civilizuotame pasaulyje apskritai nesuvokiami – juk neužtikrinamos elementarios higienos sąlygos, teršiama aplinka, o ir patiems žmonėms dideli rūpesčiai bei nepatogumai.
Tiesa, ir įvykdžius milijonus kainuojančius projektus, nutiesus dešimtis kilometrų vandentiekio ir nuotekų tinklų, padėtis nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi. Gyventojai, ypač vyresnio amžiaus, prie nuotekų tinklų jungiasi vangiai, dažniausiai motyvuodami tuo, kad jiems esą per brangu.
UAB „Širvintų vandenys“ duomenimis, 2014 metais prie tinklų prisijungė 255 gyventojai (prie nuotekų tinklų – 227, prie vandentiekio tinklų – 253). Mieste prie vandentiekio tinklų prisijungė 104 gyventojai, kaimo vietovėse – 149. Prie nuotekų tinklų mieste prisijungė 80 gyventojų, kaime – 147 gyventojai. Dėl mirčių ir migracijos 2014 metais nuo tinklų atsijungė 48 gyventojai.
Iš viso prie tinklų yra prisijungę 10 087 rajono gyventojai ir 107 įmonės.
Vadovaujantis Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 1-152 patvirtintų Širvintų rajono savivaldybės teritorijų, kuriose nėra centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų, nuotekų tvarkymo taisyklių 16 punktu, „atsiradus centralizuotam nuotakynui, ne vėliau kaip per vienerius metus objekto savininkas privalo savo valdomame sklype įrengtus nuotekų tinklus prijungti prie centralizuoto nuotakyno“. Be to, seniūnijos privalo informuoti vietinių nuotekų šalinimo įrenginių savininkus ir naudotojus apie prievolę sudaryti nuotekų išvežimo paslaugos sutartį ir saugoti apmokėjimą už suteiktas paslaugas patvirtinančius dokumentus, kad paskui tikrintojams galėtų parodyti ir įrodyti, jog neteršia nei savo daržo, nei gamtos.
Atsakingai ir ūkiškai tvarkytis neturinčius galimybės prisijungti prie centralizuotų nuotekų tvarkymo tinklų įpareigoja ir 2014 m. lapkritį įsigaliojęs Seimo priimtas naujos redakcijos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Jis numato, kad individualiai nuotekas tvarkyti pasirinkę gyventojai turi sudaryti viešąsias sutartis su geriamąjį vandenį tiekiančiomis ir nuotekas tvarkančiomis įmonėmis. Svarbu ne tik užtikrinti, kad nuotekų įrenginiai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, bet ir kad nuotekų valymo metu susidarančios atliekos būtų išvežamos reguliariai.
Neseniai Aplinkos ministras patvirtino Nuotekų kaupimo rezervuarų ir septikų įrengimo, eksploatavimo ir kontrolės tvarkos aprašą. Jo reikalavimų privalu laikytis naudojant ir planuojant įrengti nuotekų kaupimo rezervuarus ir septikus.
Nuo šiol galės būti įrengiami tik tokie septikai, kurių eksploatacinių savybių pastovumas patikrintas darniųjų standartų nustatyta tvarka. Jų gamintojas ar tiekėjas privalės turėti tai patvirtinančius dokumentus. Nuotekų kaupimo rezervuarai turi būti sandarūs ir tokio tūrio, kad nuotekų nereikėtų išvežti dažniau kaip kartą per 7 dienas.
Vienas aktualiausių reikalavimų nuotekų kaupimo rezervuarų savininkams ir naudotojams – periodiškai tikrinti rezervuarų sandarumą, kad nuotekos, kuriose yra įvairių buitinės chemijos sudedamųjų dalių, nepatektų į aplinką, gruntinius ir paviršinius vandenis.
Taigi, rūpesčių nemažai, atsakomybė didelė, tad geriausia išeitis – kur tik yra sąlygos, jungtis prie centralizuotų tinklų. Dėl to visiškai suprantamas Motiejūnų kaimo gyventojų apmaudas, kad iš jų gyvenvietėje Savivaldybės vykdomo projekto „Motiejūnų kaimo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų įrengimas“ „išgaravo“ nuotekų tinklų įrengimas, nors, kaip jau ne kartą rašėme, ir buvo numatyta įrengti 2400 m ilgio kanalizacijos tinklus, pastatyti nuotekų valymo įrenginius…
„Širvintų krašto“ informacija
Visoje Lietuvoje, neišskiriant ir mūsų rajono, vykdomi vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektai, kuriuos remia Europos Sąjungos struktūriniai fondai, sudaro sąlygas žmonėms gyventi civilizuotai, neteršiant gamtos. Nors Lietuva pagal Europos Komisijos vertinimus kartu su Čekija, Vengrija ir Slovakija įvardyta kaip viena tarp geriausiai nuotekas tvarkančių Europos Sąjungos valstybių, tačiau problema egzistuoja. Iki šiolei tie gyventojai, kurie nėra prisijungę prie centralizuotų tinklų, kaupia nuotekas tam skirtose duobėse ir paskui naudojasi nuotekų išvežimo (asenizacijos) paslauga arba paprasčiausiai nuleidžia į griovius, palaukes ar upelius… Tokie dalykai civilizuotame pasaulyje apskritai nesuvokiami – juk neužtikrinamos elementarios higienos sąlygos, teršiama aplinka, o ir patiems žmonėms dideli rūpesčiai bei nepatogumai. Skaityti daugiau »

Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje
Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.
Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų
– Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta.
Prie močiutės besiglaustanti ir spalvotas knygeles bevartanti anūkėlė pasigyrė, kad ji yra Emilija Vėbraitė, labiausiai jai patinka viešėti Širvintose, eiti su močiute pasivaikščioti, o vasarą maudytis Viesų tvenkinyje.
Penktą gyvenimo dešimtmetį drauge skaičiuojantys sutuoktiniai džiaugiasi, kad sugebėjo per tiek metų išlaikyti pusiausvyrą tarp susikaupimo ir juoko. Kai buvo jauni, viskuo domėjosi, daug keliavo ne tik po Lietuvą, sąjungines respublikas, bet buvo ir užsienyje. Ir dabar turi gerų draugų, vyksta į bendraklasių susitikimus, giminių susiėjimus. Anot pašnekovų, veiklos pakanka. Pasak ponios Joanos, daugelis studijų draugių nebedirba, todėl turi daug laiko, gali susitikti ir pabendrauti. Anot pašnekovės, išlikę labai bičiuliški santykiai su Ukmergės gydytojais.
Smalsu sužinoti, iš kur tas darnos ir santarvės receptas, Vėbrų šeimoje galiojantis beveik 50 metų.
– Mūsų dienos kaip ir visų: einame gyvenimo keliu ramiai, pasitardami, saugodami vienas kitą, vienas kitu džiaugdamiesi,- sakė Joana Vėbrienė. – Daug mums padeda sūnus Gintaras. Jis baigė Karo akademiją, dabar dirba Šiaulių aviacijos bazėje, yra aerodromo priežiūros eskadrilės vadas.
Pasidomėjus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo pats gražiausias ir įsimintiniausias, abu sutuoktiniai ilgai mąstė, tarėsi ir nusprendė, kad pirmasis. Tuomet abu buvę jauni, energingi, kupini ryžto. Paskui prasidėjo darbai, rūpesčiai, buitis.
Melioracijoje nuo 1958-ųjų
Ponas Algimantas kilęs iš Pijorų kaimo (Ukmergės rajonas). Iš ten, kur Mūša teka, iš ten ir į Vidiškių mokyklą ėjęs.
– Mano tėvų Petronėlės ir Vlado Vėbrų šeimoje buvome 7 vaikai, – pasakojo Algimantas. – Vyriausias esu šeimoje. Nuo mažų dienų tėvelis lenkė prie darbo, todėl visus ūkiškus darbus dirbti moku. Eidamas 21-uosius metus, pradėjau dirbti Musninkuose, taip ir pasilikau Širvintų rajone visam laikui.
Vyras pasakojo apie tai, kaip 1958 metais atvyko į Musninkus ir įsidarbino melioracijoje. Iš karto buvo sunku, dirbo techniku, paskui meistru, darbų vykdytoju, vyr. darbų vykdytoju. Daug metų triūsė gamyboje ir eksploatacijos valdyboje.
– 28 metus praleidau melioracijoje, – sakė pašnekovas. – Išvažinėtas visas rajonas, daugiausia darbuotasi Gelvonuose ir Kernavėje. Melioratorių dėka rajone nusausinta tūkstančiai hektarų pelkių. Mano vadovaujama grupė per metus nusausindavo po 500-600 hektarų pelkynų. Patys gražiausi prisiminimai likę apie bendradarbius. Tai Romualdas Tinfavičius, Zenonas Urbonavičius, Teresė Kiškienė, Birutė Žinienė, Stepas Kareckas, Vladas Simonavičius, Zenonas Naraškevičius, Stasys Žukauskas, Albinas Rimša, Albinas Vitas, Jonas Belaglovis, Henrikas Miliukas ir daugelis kitų. Širdį suskausta, kai dabar pažiūriu į savo ir bendradarbių melioratorių  darbus: viskas apaugę, apleista, užtvindyta.
Ponas Algimantas prisiminė melioracijos darbų Musninkuose pradžią. Sakė, kad po darbo dviračiu važiuodavo namo į tėviškę. Tekdavo numinti apie 40 kilometrų nuo Musninkų iki Vidiškių. Būdavo taip, kad kas nors su sunkvežimiu pavydavo ir sustodavo, tuomet dviratį mesdavęs į kėbulą, o pats šokdavęs į mašinos kabiną.
Visokių įvykių per daugelį metų yra nutikę: dalyvauta meno saviveikloje, sporto varžybose, užimta prizinių vietų.
Gyvenimo negandos nepalaužė
Paklausta, kuo turi pasižymėti žmogus, panoręs tapti mediku, buvusi ilgametė vaikų gydytoja Joana Vėbrienė sakė, jog būtinas atsakomybės ir pašaukimo jausmas. Ponia Joana kilusi iš gražaus Žemaitkiemio miestelio (Ukmergės rajonas), iš ten išlikę ir patys brangiausi vaikystės prisiminimai.
– Sunkus mano gyvenimas, patyriau daug vargo, – pasakojo ponia Joana. – Būdama devynerių, netekau mamos. Prieš mirtį mamytė kalbėjo: „Koks gražus baltas chalatas. Tokį vilkėdama tu mane tikrai išgydytum.“ Niekada nepamiršiu šių žodžių. Tai ir buvo akstinas mokytis, ruoštis kilniam mediko darbui. Tėvelis parvedė pamotę. Labai norėjau mokytis, o tekdavo dirbti ūkio darbus. Skaitydavau slapta. Netrukus žuvo tėvelis – auksinių rankų kalvis. Likau be brangiausių žmonių.
Gyvenimo negandos nepalaužė merginos. Baigusi Žemaitkiemio septynmetę mokyklą, išvyko mokytis į Vilnių. Mamos prieš mirtį pasakyti žodžiai turėjo būti įvykdyti: įstojo Joana į Vilniaus medicinos mokyklą. Sekėsi puikiai, medicina patiko, nuo švirkštų ir vaistų buteliukų akių atitraukti negalėjo. Jauna medicinos seselė pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninės Vidaus ligų skyriuje. Darbas širdžiai mielas, bet žinių lyg ir mažoka. Teko vėl griebtis vadovėlių ir mokytis Vilniaus jaunimo mokykloje. Visi bendraklasiai buvo jauni, linksmi ir žinių ištroškę. Buvo sunku – dieną dirbo, vakarais mokėsi.  Baigusi Jaunimo mokyklą, iš karto įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Ir vėl tas pats tik iš kitos pusės – naktį dirbo, dieną mokėsi.  Kiek daug bemiegių naktų praleista prie knygų, ligoninėje prie ligonių, bet visur suspėta: ir ansamblyje dainuota, ir tautinių šokių kolektyve šokta, ir net skudučiais grota.
Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas
1971 metais Joana Vėbrienė atvyko dirbti į Širvintų ligoninę ir vyr. gydytojo Vlado Usonio buvo paskirta rajono vyr. pediatre. Darbo sąlygos buvo nelengvos. Daug važinėta po rajono medicinos punktus, mokyklas, lankytasi naujagimių namuose. Ir visur su šypsena, su geru žodžiu, nors ir karčių, bet labai reikalingų vaistų lagaminėliu. Aplankyti atokiausi rajono kampeliai: Juodiškiai, Trapeliai, Bartkuškis, Kiaukliai. Tik apsiavusi guminukus gydytoja galėdavo pasiekti toli nuo pagrindinių kelių nutolusias sodybas. Rasdavo ir socialiai apleistų vaikų, tekdavo ilgai įkalbinėti tėtį ar mamą atiduoti vaiką į ligoninę.
Ponia Joana yra gražus pavyzdys, kaip nenuleisti rankų ir nepasiduoti gyvenimo negandoms. Moteris į darbą 54 metus ėjo kaip į šventę. Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas: mamą, paskui jos vaikus, paskui anūkėlius ir netgi proanūkius. Pašnekovė tik geru žodžiu minėjo savo bendradarbius: Aldoną Rinkevičienę, Jadvygą Grinienę, Antaną Lidžių, Aldoną Gudašienę, Albertą Diką, Romą Ivanauską, Oną Skladaitienę, Reginą Hibner, Danguolę Misiūnienę, Juzę Šerevičiūtę ir daugelį kitų.
Joana Vėbrienė –  tai gydytoja iš didžiosios raidės, tai pasiaukojimo pavyzdys.
Jauku ir šilta laimingoje šeimoje
Pragyventas gyvenimas – tai lyg jonvabalio blyksnis tamsoje. Gražu, kai jis prasmingas. Šiandieną Joanos ir Algimanto Vėbrų šeimoje jauku ir šilta, abu laimingi: užaugintas sūnus, galima džiaugtis anūke. Sutuoktiniai dažnai susitinka su brolių ir seserų šeimomis, lankosi tėviškėse Pijoruose ir Žemaitkiemyje, gražiai sutaria su kaimynais.
– Pritapome Širvintų rajone. Čia labai geri žmonės, – atsisveikindami sakė sutuoktiniai.
Gyvenime padaryta tiek daug, darbui atiduoti gražiausi dešimtmečiai. Belieka prisėsti prie lango, pažvelgti į sausio sniegu pabarstytus laukus ir tyliai ištarti: „Gyvenimas tęsiasi, o jame vis bus ir bus įsimintinų bei gražių dienų.“
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Vėbrų šeimos albumo
1. Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.
2. Vėbrų giminės susitikimas Pijorų kaime (Ukmergės rajonas).
3. Širvintų ligoninės kolektyvas.
4. Po Širvintų rajono šaškių varžybų. Pirmoje eilėje prizinių vietų laimėtojai:  (iš kairės į dešinę) Algimantas Vėbra, Vladas Karablikovas ir Jonas Karablikovas.
5. Susitikimas su bendramoksliais Žemaitkiemyje (pirmoje eilėje trečia iš kairės Joana Vėbrienė).
6. VU Medicinos fakulteto studentai (trečioje eilėje pirma iš dešinės Joana Vėbrienė).
7. Vlado ir Petronėlės Vėbrų šeima (antroje eilėje pirmas iš kairės Algimantas Vėbra).
8. Algimantas Vėbra (trečias iš dešinės) su broliais tėviškėje.
9. Su sūnumi Gintaru.
10. Dažnai susitinkama su artimųjų šeimomis.
Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.

Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų

– Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta. Skaityti daugiau »

Miegančiam sutuoktiniui – plaktuku…

Miegančiam sutuoktiniui – plaktuku…
Sausio 15-18 dienos
Per keturias dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyta 11 asmenų: 3 jų – procesiniams veiksmams atlikti, 2 – viešosios tvarkos pažeidėjai, 1 – už nedidelį chuliganizmą, 5 – įtariami nusikalstamos veikos padarymu.
Policijos pareigūnai išaiškino 16 administracinės teisės pažeidimų. Nustatyti 6 Kelių eismo taisyklių pažeidėjai, 3 tėvų valdžios nepanaudojimo ar vaiko teisių pažeidimo atvejai, 2 pažeidimai, susiję su etilo alkoholio apyvarta, 1 civilinių pirotechnikos priemonių įsigijimo, naudojimo nustatytos tvarkos pažeidimas, 2 melagingo specialiųjų tarnybų iškvietimo, 3 nedidelio chuliganizmo ir 3 girto pasirodymo ar girtavimo viešoje vietoje atvejai.
Išaiškinti 2 neblaivūs vairuotojai. Sausio 15 dieną Širvintų seniūnijoje dviratį neblaivus vairavo 1952 metais gimęs vyras, o kitą dieną Širvintose neblaivus ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo automobilį vairavo 1983 metais gimęs vyras.
Sausio 15 dieną, apie 8.20 val., buvo pastebėta, kad Širvintų seniūnijoje, automagistralės 38-ajame kilometre, automobilių stovėjimo aikštelėje, iš automobilio kuro bako buvo pavogta 200 litrų dyzelinio kuro. Nuostolis – 250 euru.
Kitą dieną buvo užregistruotas 1951 metais gimusio Zibalų seniūnijos gyventojo pareiškimas, kad apie 0.30 val. namuose 1977 metais gimęs posūnis, būdamas girtas, konflikto metu vieną kartą spyrė jam į krūtinę ir sukėlė fizinį skausmą.
Sausio 17 dieną policija užregistravo 1941 metais gimusio vyro pareiškimą, kad išvakarėse, apie 4 val., jam miegant 1945 metais gimusi žmona plaktuku trenkė į šonkaulius ir sukėlė fizinį skausmą.
Taip pat užregistruotas nepilnamečio pareiškimas, kad sausio 16-ąją, apie 22 val., Širvintose, Vilniaus gatvėje, prie Širvintų seniūnijos, jį sumušė iš matymo pažįstama grupė jaunuolių. Nepilnamečiui sulaužyta nosis.
Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Sausio 15-18 dienos

Per keturias dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyta 11 asmenų: 3 jų – procesiniams veiksmams atlikti, 2 – viešosios tvarkos pažeidėjai, 1 – už nedidelį chuliganizmą, 5 – įtariami nusikalstamos veikos padarymu. Skaityti daugiau »

Skriaudžiami pienininkyste besiverčiantys ūkininkai

Svečiuose pas ūkininką
Skriaudžiami pienininkyste besiverčiantys ūkininkai
Nuolat žiniasklaidoje skelbiama, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių pieno supirkimo kainos krinta. Ir pieno produktų pirkėjai, ir pienininkyste užsiimantys ūkininkai sutartinai kraipo galvas dėl makabriškų neatitikimų. Kodėl taip atsitiko, kad pieno supirkimo kainos krito iki rekordinių žemumų, bet pieno produktai parduotuvėse kyla iki rekordinių aukštumų? Tiesa, po euro įvedimo malonu pasižvalgyti po parduotuvių lentynas ir paganyti akis į daugiau nei triskart pamažėjusias kainas. Bet tai tik laikinas džiugesys ir optinė apgaulė. Dažną patyrusį ūkininką stebina žaliavinio pieno supirkėjų ir perdirbėjų pasyvi pozicija. Jau seniai visiems aišku, kad perdirbėjai turėtų ieškoti kitų rinkų ir neskriausti žemdirbių. Pieno perdirbėjų reakcija į užsidariusią rinką rytuose smogė ir Širvintų rajone dirbantiems pieno ūkiams.
Nežino, kiek bus sumokėta
Zibaluose ūkininkaujantys Antanas Jankūnas ir Lionė Kamilevičienė verčiasi pienininkyste. Ne pirmą dešimtmetį ūkininkaujantys žmonės jokios paramos neprašo, tvarkosi savo jėgomis. Tvarte mūkia 16 melžiamų karvių, 10 telyčių, gražus būrelis veršelių. Darniai ir sutartinai dirbantys zibališkiai kasdien primelžia ne mažiau nei 200 litrų skanaus, kokybiško pieno. Pasak pašnekovų, supirkėjai iš „Rokiškio sūrio“, prieš pusmetį mokėję po 80 centų už litrą, dabar kainą numušė iki 55 centų už litrą. Ir tai dar nėra riba: pieno supirkimo kainą nuo sausio žadama dar pamažinti. Tokia kaina, pasak ūkininkų, yra tiesiog ašaros ir varo į nuostolius.
– Supirkimo kainas sumažinę perdirbėjai teisinasi, kad jie negali pirkti nuostolingai. O ūkininkai nuostolingai melžti gali? – retoriškai klausė zibališkė Lionė Kamilevičienė. – Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną. Jeigu dar nuo sausio sumažins 4-riais euro centais, tai tikrai bus labai negerai. Jeigu supirkimo kainos būtų normalios, tuomet ir auginti, ir melžti karves būtų linksmiau ir maloniau. Keisčiausia yra tai, kad pienas parduotuvėse nepinga, nors apie 35 procentus sumažėjusios supirkimo kainos. Būtų logiška, jeigu iš pigiau nupirkto pieno būtų gaminami atitinkamai pigesni produktai.
Auginamos įvairių veislių karvės
Pasidomėjus apie perdirbėjams parduodamo pieno kiekius, Lionė Kamilevičienė sakė, kad jie vasarą ir žiemą mažai keičiasi. Moteris patikino, jog vasarą karvėms paruošiamas aukštos kokybės šienainis, todėl žiemą primelžiamo pieno kiekis visai nemažėja. Pienininkyste besiverčianti ūkininkė paaiškino, kad žiemą pienas superkamas kas antrą dieną, todėl jo kiekis svyruoja nuo 400 iki 430 litrų.
Daugelį metų ūkininkaujanti moteris įsitikinusi, kad holšteinizuotos pieninės karvės yra produktyvesnės, atsparesnės mitybos ir laikymo sąlygoms, todėl tvarte tokių karvių turinti net kelias. Lionė Kamilevičienė pažymėjo, jog didelę įtaką karvių produktyvumui ir pieno ūkio pelningumui turi ne tik jų šėrimas kokybiškais pašarais, bet ir raciono pagerinimas įvairiais gamykliniais priedais ir papildais. O visa tai kainuoja nemažus pinigus.
Lionė Kamilevičienė vedžiojo po savo valdas, glostė ir kalbino įvairių veislių karvutes. Matėsi, jog moteris tikrai nuoširdžiai myli gyvulėlius, rūpinasi jais, stengiasi, jai tai daugiau hobis, ne vien tik pelno siekiamybė. Pašnekovė parodė atskirame garde uždarytą telyčaitę Džersytę. Elegantiška gražuolė, pamačiusi šeimininkę, puolė prie tvoros, troško būti glostoma ir maitinama. Iš pirmo žvilgsnio telyčaitė daugiau priminė stirnaitę, o ne būsimą karvę. Pasiklausus apie tokį keistą vardą, ūkininkė paaiškino, jog visi tvarte šienainį rupšnojantys gyvuliai turi savo vardus, o pati šeimininkė jų niekada nepainiojanti. Džersytei toks vardas duotas dėl pasaulyje esančios džersių veislės karvių. Džersiai labai jaukūs, nestambūs, lengvų kūno formų, karvės panašios į stirnas. Pašnekovė patikino, jog šios veislės karvių pienas yra labai gero skonio, riebus ir baltymingas. Tiesa, dideliais primilžiais pasigirti negalima, bet kokybė tikrai geresnė.
Tvartuose laikomus gyvulius rodančią Lionę Kamilevičienę visą laiką lydėjo kalaitė Aja. Ji nuolat glaustėsi apie šeimininkę, džiaugėsi netikėtais svečiais, bičiuliavosi ne tik su žmonėmis, bet ir su tvarte melžiamomis karvėmis. Pasak ūkininkės, kalaitė labai rūpinasi veršiukais, netgi su jais miega. Lionė Kamilevičienė keliskart sakė, kad kiekvienas ūkyje esantis gyvis yra savaip įdomus, apie kiekvieną galinti daug pripasakoti, netgi fotografuojanti, todėl pienininkystės ūkio, jau nešančio nuostolius, jokiu būdu neatsisakysianti ir lauksianti geresnių laikų.
Padidėjo pašarų gamybos sąnaudos
Melžiamas karves auginantys Zibalų ūkininkai jau ne pirmą mėnesį skaičiuoja nuostolius, bet nevilčiai nepasiduoda.
– Einame į minusą, – sakė Antanas Jankūnas. – Pašarus paruošti kainuoja, technika kainuoja, kuras kainuoja. Tas kainų kritimas – tai  ne pirmas kartas. Esame užgrūdinti. Ūkio atsisakyti nežadame, kenčiame ir laukiame geresnių dienų. Gal kaip nors išgyvensime ir sulauksime.
Patyręs ūkininkas Antanas Jankūnas rodė savo valdose laikomą galingą techniką, pasidžiaugė, kad turi visus ūkyje reikalingus padargus, jokių talkininkų nesamdo, dirba tik patys šeimos nariai. Didžiausias, gabiausias ir greičiausias talkininkas yra sūnus Vygantas.
– Sūnus geba dirbti visus darbus, – džiaugėsi laimingas tėvas. – Nuo kombaino vairavimo iki presavimo, nuo kūlimo iki arimo.
Šeštadienio vidurdienį šešiolikmetis sūnus Vygantas vairavo traktorių, kilnojo šienainio rulonus. Pasak Antano Jankūno, vaikinas mokosi Zibalų pagrindinėje mokykloje, bet ūkininkavimo patirties jau turi, apie 10 metų nuolat sukasi šalia, talkininkauja, konsultuojasi, laukuose vairuoja visą techniką.
Antanas Jankūnas pažymėjo, jog labai padidėjo pašarų gamybos sąnaudos. Niekas su dalgiu pievų nešienauja, ruošiami šieno ir šienainio rulonai. Tam būtina speciali technika, degalai. Viskam reikia pinigo, kurį tenka „išspausti“ iš pieno ūkio.
Kiek reikia litrų pieno parduoti, kad  kaimo žmogus nusipirktų litrą dyzelino?
Kaimo gyventojai pieno pirkti genami į parduotuves
Pienininkyste besiverčiantys ūkininkai guodžiami pažadais, kad sunkumai laikini, reikia tik susiveržti diržus ir pakentėti. Kiek truks tie laikini sunkumai? Kol monopolistai  prikaups pigios pieno žaliavos sandėlius, o vėliau sūrius ir sviestą pardavinės brangiau? Visi Širvintų rajono pienininkystės ūkiai jau pajuto pieno supirkėjų bizūno kirčius. Vieni ūkininkai kantriai neša uždėtą naštą, kiti ruošiasi mažinti, o treti jau sumažino karvių bandas, nes iš ūkio išgyventi neįmanoma. Anot pastabaus internauto, karvių mažinimas – kryptinga valstybės politika, kuri tarnauja monopolijoms. Logika paprasta: kuo mažiau karvių kaime, tuo daugiau kaimo gyventojų pieną perka parduotuvėse. O tada jau galima ir kainas pieno produktams užriesti.
Lietuvos realybė nėra optimizmu trykštanti. Ūkininkų, kurie išparduoda turėtas pieninių galvijų bandas, atsiranda vis daugiau. Daug senyvo amžiaus ir nedideliuose ūkiuose ūkininkaujančių sodiečių laikė po 2, 3 ar net 4 karves. Jiems jau nebeapsimoka jas melžti ir pardavinėti pieną supirkėjams po kelis euro centus už kilogramą.
Kol savo ūkiuose gražiai tvarkysis gyvulius mylintys žmonės, tol kaimas gyvuos. Zibalų ūkininkų Antano Jankūno ir Lionės Kamilevičienės tvartuose šienainį rupšnojančios karvutės rodo, jog dar Širvintų rajono kaimai gyvi, dar ne visi žmonės išvyko į airijas, anglijas ar norvegijas…
Romas Zibalas
1. Zibaluose pienininkystės ūkį turinti Lionė Kamilevičienė: „Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną.“
2. Ūkio valdas rodančią Lionę Kamilevičienę lydėjo kalaitė Aja.
3. Antanas Jankūnas pažymėjo, jog labai padidėjo pašarų gamybos sąnaudos.
4. Šešiolikmetis Vygantas Jankūnas geba vairuoti visokią techniką.
5. Noriai pozavo atskirame garde užtverti veršeliai.
6. Telyčaitė Džersytė labiau priminė stirnaitę.
7. Lionė Kamilevičienė iš 16 karvių bandos kasdien primelžia ne mažiau nei 200 litrų pieno.
Zibaluose pienininkystės ūkį turinti Lionė Kamilevičienė: „Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną.“

Zibaluose pienininkystės ūkį turinti Lionė Kamilevičienė: „Karvių atsisakyti nežadame. Melžiame, bet nežinome, kiek bus sumokėta už pristatytą pieną.“

Nuolat žiniasklaidoje skelbiama, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių pieno supirkimo kainos krinta. Ir pieno produktų pirkėjai, ir pienininkyste užsiimantys ūkininkai sutartinai kraipo galvas dėl makabriškų neatitikimų. Kodėl taip atsitiko, kad pieno supirkimo kainos krito iki rekordinių žemumų, bet pieno produktai parduotuvėse kyla iki rekordinių aukštumų? Tiesa, po euro įvedimo malonu pasižvalgyti po parduotuvių lentynas ir paganyti akis į daugiau nei triskart pamažėjusias kainas. Bet tai tik laikinas džiugesys ir optinė apgaulė. Dažną patyrusį ūkininką stebina žaliavinio pieno supirkėjų ir perdirbėjų pasyvi pozicija. Jau seniai visiems aišku, kad perdirbėjai turėtų ieškoti kitų rinkų ir neskriausti žemdirbių. Pieno perdirbėjų reakcija į užsidariusią rinką rytuose smogė ir Širvintų rajone dirbantiems pieno ūkiams.

Nežino, kiek bus sumokėta
Zibaluose ūkininkaujantys Antanas Jankūnas ir Lionė Kamilevičienė verčiasi pienininkyste. Ne pirmą dešimtmetį ūkininkaujantys žmonės jokios paramos neprašo, tvarkosi savo jėgomis. Skaityti daugiau »

Nusikalstamumas 2014-aisiais: 6 nauji rekordai ir 1 antirekordas

Nusikalstamumas 2014-aisiais: 6 nauji rekordai ir 1 antirekordas
Pernai užregistravus Širvintų rajonui rekordinį 423 nusikalstamų veikų kiekį, suprantama, buvo užregistruotas ir rekordinis užregistruotų 388 nusikaltimų skaičius. Tai – 28 nusikaltimais daugiau nei iki tol rekordiniais 2012-aisiais.
Logiška, kad užregistruotas rekordinis nusikalstamų veikų skaičius lėmė dar kelis rekordus, į kuriuos dairysimės nuo šiol. Štai pernai viešose vietose buvo įvykdytos 46 nusikalstamos veikos, o tai – 4 veikom daugiau, nei iki tol rekordiniais 2013-aisiais.
Per 2014 metus rajone buvo užregistruoti vos 4 sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai. Per pastarąjį dešimtmetį tik kartą (2005-aisiais) buvo pavykę užregistruoti mažiau kaip dešimt sunkių ir labai sunkių nusikaltimų (7), o visais kitais metais jų skaičius svyravo tarp 12 ir 19. Visų laikų rekordas buvo pasiektas 2006-aisiais, kai rajone buvo užregistruotas net 31 sunkus ir labai sunkus nusikaltimas. Taigi, kalbėdami apie pernai rekordiniu tapusį nusikalstamumą, negalime nepastebėti ir užregistruoto rajono antirekordo – visų laikų mažiausio rezonansinių nusikaltimų skaičiaus.
Dar vienas pernai pasiektas rekordas – rajone užregistruoti 22 sukčiavimų atvejai. Iki tol daugiausiai, po 19, buvo užregistruota 2007, 2008 ir 2012 metais.
Padidėjęs krūvis kažkiek atsiliepė tyrėjų darbo rezultatams, tačiau ir jie į rajono istoriją įrašė kelis rekordus. Pernai policijos tyrėjai ištyrė 41 nepilnamečių padarytą nusikalstamą veiką, o tai 6 veikom daugiau, nei buvo rekordiniais 2010-aisiais. Nuo šiol dar vienas naujas rajono tyrėjų pasiektas rekordas – ištirta 117 nusikalstamų veikų, kurias padarė neblaivūs asmenys. 2013-aisiais pasiektas šios kategorijos rekordas viršytas net 21 nusikalstama veika.
Pernai užregistravus Širvintų rajonui rekordinį 423 nusikalstamų veikų kiekį, suprantama, buvo užregistruotas ir rekordinis užregistruotų 388 nusikaltimų skaičius. Tai – 28 nusikaltimais daugiau nei iki tol rekordiniais 2012-aisiais. Skaityti daugiau »

Kad aplenktų gyvenimo negandos…

Mūsų bičiuliai
Kad aplenktų gyvenimo negandos…
2014 metų „Širvintų krašto“ prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo laimėtoja širvintiškė Danutė Jatkauskienė sako, kad rajono laikraštį prenumeruoja ir skaito nuo pat Širvintų rajono atkūrimo 1965 metais. Tuomet su šeima apsigyveno Širvintose ir pradėjo prenumeruoti rajono laikraštį. „Širvintų kraštą“ Danutė užsiprenumeravo ir šiems metams – o kaipgi be rajono naujienų.
Laikraštyje moteriai įdomu viskas, kai kuriuos straipsnius, sako, net po kelis kartus perskaito. Pažįsta daug rajono žmonių, todėl su didžiausiu susidomėjimu skaito pasakojimus su rubrikomis „Svečiuose pas Širvintų krašto žmones“, „Nekasdieniai susitikimai“, atkreipia dėmesį ir į sveikinimus – juk įdomu, kas kokį jubiliejų švenčia. Perskaičiusi užuojautas, apgaili anapilin iškeliavusiuosius ir apie trapią žmogaus būtį pamąsto. Mat ir pačios gyvenimas nuo pat mažens skaudžiomis netektimis paženklintas…
Tėvas Juozas Jurkūnas – politinis kalinys – 1954 metais mirė Magadane. Ten ir palaidotas. Mamos šeima neteko 1948-aisiais. Danutei tik penkti metukai ėjo. Vyriausiam broliukui Stasiui tebuvo devyneri (jo jau irgi nebėra tarp gyvųjų, pačiame jėgų žydėjime mirė), viduriniajam Pranui – šešeri. Vaikus „išsidalino“ giminės. Broliukus paėmė mamos seserys į Kaišiadoris, o Danutę išsivežė tėvo pusbrolis į Pasodninkus.
Mergaitė mokėsi Liukonyse, vėliau lankė Gelvonų vidurinę mokyklą. Tik našlaičio dalią patyręs žmogus gali suprasti, kaip sunku gyventi, kai trūksta mamos meilės, šilumos, atjautos, o ir išsikalbėti, išsipasakoti nėra kam…
– Ištekėjau jauna, vos 18-os,- prisimena Danutė. – Vyras Ignas – iš Paberžės kaimo Musninkų seniūnijoje. 1962 metais gimė dukrytė Laimutė, vėliau – sūnus Dainius. Šeima pasistatė Širvintose namą. Danutė dirbo elektros skaitiklių kontroliere, Socialinio aprūpinimo skyriuje, „Dovanos“ namudininkų ceche mezgėja. Visur buvo gerbiama už stropumą, kruopštumą, nuoširdumą. Vyras Ignas iš pradžių dirbo Družų plytinėje, o vėliau – ilgus metus Sėklų fabrike vairuotoju.
Užaugo, savas šeimas sukūrė vaikai, rodos, jau buvo galima lengviau atsikvėpti, skirti laiko sau, bet… Likimas vėl smogė netekties kirtį – iki šiol Danutė be ašarų negali kalbėti apie sūnaus žūtį. Ir visiška netiesa, kad laikas užgydo visas žaizdas – motinos širdyje netekties žaizda tebekraujuoja, nors jau dešimtmetis prabėgo…
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, vien tik žvalgantis į praeitį ir gyvenant skaudžiais prisiminimais būtų sunku ištverti. Noras gyventi ir mėgautis kiekviena akimirka turi būti stipresnis už bet kokias negandas.
Dabar Danutės ir Igno Jatkauskų džiaugsmas ir paguoda – dukra Laimutė, gyvenanti ir mokytoja dirbanti Ukmergėje, anūkai. Martynas jau baigė mokslus, dirba Vilniuje, Karolina – gimnazistė, o Arminas, kaip du vandens lašai panašus į amžiną atilsį savo tėtį Dainių, – Kauno technologijos universiteto studentas. Vieni rečiau, kiti dažniau aplanko senelius, tarsi saulės spindulėliai praskaidrina jų šventes ir kasdienybę. Ko daugiau reikia? O reikia, kad visiems sektųsi, kad visi būtų sveiki, kad aplenktų gyvenimo negandos. To Danutė Jatkauskienė linki ir visiems „Širvintų krašto“ skaitytojams.
Aldona Bareckienė
Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo – 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono – laimėtoja Danutė Jatkauskienė.
Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo - 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono - laimėtoja Danutė Jatkauskienė.

Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo - 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono - laimėtoja Danutė Jatkauskienė.

2014 metų „Širvintų krašto“ prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo laimėtoja širvintiškė Danutė Jatkauskienė sako, kad rajono laikraštį prenumeruoja ir skaito nuo pat Širvintų rajono atkūrimo 1965 metais. Tuomet su šeima apsigyveno Širvintose ir pradėjo prenumeruoti rajono laikraštį. „Širvintų kraštą“ Danutė užsiprenumeravo ir šiems metams – o kaipgi be rajono naujienų. Skaityti daugiau »

Pažįstamas nugvelbė 20 eurų

Pažįstamas nugvelbė 20 eurų
Sausio 12-14 dienos
Į Širvintų rajono policijos komisariatą per tris dienas buvo pristatyti 6 asmenys, 2 jų – į Ukmergės areštinę, 2 – padarę administracinius pažeidimus, 1 – atlikti procesinių veiksmų, 1 – įtariamas nusikaltimo padarymu.
Policijos pareigūnai išaiškino 14 administracinės teisės pažeidėjų. Surašyti 7 protokolai dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų, 2 – dėl tėvų valdžios nepanaudojimo, 2 – dėl akcizinių prekių tvarkos pažeidimų, 1 – dėl girto pasirodymo viešoje vietoje, 1 – dėl vaiko teisių pažeidimo, 1 – dėl nedidelio chuliganizmo.
Antradienį kelyje Musninkai-Čiobiškis-Gelvonai-Vytinė neblaivi ir neturėdama teisės automobilį vairavo 1973 metais gimusi moteris, o Širvintose, P. Cvirkos gatvėje, – nenlaivus ir neturėdamas teisės 1980 metais gimęs vyriškis.
Kitą dieną taip pat išaiškinti du neblaivūs vairuotojai. Širvintose „Audi“ neblaivus ir neturėdamas teisės vairavo 1980 metais gimęs vyras. Be to, paaiškėjo, kad neatlikta automobilio privalomoji valstybinė techninė apžiūra, transporto priemonė neapdrausta savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Mieste taip pat įkliuvo dviratį neblaivus vairavęs 1964 metais gimęs vyriškis.
Pirmadienį Komisariate buvo užregistruotas 1955 metais gimusios širvintiškės pareiškimas, kad apie 22.30 val. jos girtas sutuoktinis namuose per kilusį konfliktą spyrė į koją ir sukėlė fizinį skausmą. 1965 metais gimęs vyruškis buvo išvežtas į Ukmergės areštinę.
Sausio 13-ąją užregistruotas pranešimas, kad pas rajono gyventoją namuose buvo rasti 73 pakeliai kontrabandinių cigarečių „Fest“ ir 4 litrai skysčio, skleidžiančio specifinį alkoholio kvapą. Plačiau apie tai – policijos pranešime spaudai.
Trečiadienį policija užregistravo 1953 metais gimusios rajono gyventojos pareiškimą, kad 1962 metais gimęs vyriškis kartą žarstekliu trenkė jai per galvą.
Tą pačią dieną buvo gautas 1935 metais gimusio širvintiškio pareiškimas, kad pas jį buvęs pažįstamas asmuo pavogė mobiliojo ryšio telefoną ir 20 eurų.
Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Sausio 12-14 dienos

Į Širvintų rajono policijos komisariatą per tris dienas buvo pristatyti 6 asmenys, 2 jų – į Ukmergės areštinę, 2 – padarę administracinius pažeidimus, 1 – atlikti procesinių veiksmų, 1 – įtariamas nusikaltimo padarymu. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos