In memoria
Post scriptum
Sodyboje ji atsirado praėjusią vasarą. Švari, tvarkinga, gerų manierų. Nesusidėjo su vietos chamais, ubagais… Stebėjo visus iš aukšto. Niekad niekas nedrįso su ja maitintis iš vieno indo. Maža, liesa, trapi kaip manekenė. Ar užtekdavo tik žvilgsnio, ar kaip kitaip pranešdavo savo viršenybę. Buvo bebalsė, nebylė. Pelių gaudyti nebemokėjo, mito tik granulėmis. Katytė. Trijų spalvų kailis. Sako, toks sėkmę neša. Net nusipenėjęs Rainys jai duodavo kelią. Ji glaustėsi ir žiūrėjo į akis tik babunei Franei. Bet pas ją tokia utilitari tvarka – šuva saugo sodybą, katės gaudo peles, ir niekas iš šeriuotų padarų nesipainioja troboje. Šitie tvariniai – ne voniai ir ne lovai. Kažkieno atvežta ir numesta katytė žiemą įsitaisė šiltoje kūtėje, aukštai ėdžiose. Retsykiais ją įsileisdavo trobon. Iš šeimininkės akių ji suprasdavo, kada galima užšokti ant kelių, prigulti ant skaudamos vietos…
Pavasarį, per “morčių”, prisileido kazanovą Rainį. Tik palikuonių nebuvo. Rainys vėliau naktimis ją kaip šuo puldavo, vydavo iš sodybos. Tai tik gyvūnų patinai stengiasi turėti kuo daugiau palikuonių… Prieš porą mėnesių katytei ant nugaros vis atsirasdavo gumbas, virsdavo pūliniu. Ar dar reikia šnekėti, kiek tai sudarė nereikalingų problemų. Katytė išsilaižydavo – pati, niekam nelįsdama į akis. Iš giminaitės nuo Maišiagalos babunė Franė gavo “špricą” su antibiotikais, kuriuos leidžia trūkinamom karvėm. Pusseserės karvytė su trim speniais, tai vieną “dozę” – atliekamą – atidavė Franei, sakė, greit gyja žaizdos… Po tepimo tais vaistais katytė pasveiko. Vieną vakarą jos elgesys labai pasikeitė. Ir pašerta net papildomai ji nesitraukė nuo šeimininkės namų durų ir vis žiūrėjo į akis. Neapsikentųsi šeimininkė net riktelėjo: “Psik iš čia!” Kaip visada tyli ir mandagi katytė pasitraukė. Skaityti daugiau »























